PradžiaApie AruodusNuorodosAtsiliepimaiStraipsniaiENSena versija

 
 
 
 
Pasirinkite paieškos tipą:
Bendroji BendrojiTipologinė TipologinėBibliografija BibliografijaKompleksinė
 
 
KALBA IR JOS ATMAINOS

Kalba – tai žmonių bendravimo priemonė, turinti garsinę ir gramatinę sandarą ir funkcionuojanti kaip sistema.

Kalbos atmainos klasifikuojamos trimis atžvilgiais: pagal perteikimo formą, vartojimo laiką ir paplitimo teritoriją:
1. Pagal perteikimo formą:
  • šnekamoji (sakytinė) kalba (perteikta garsais);
  • rašomoji (rašytinė) kalba (perteikta raštu).

2. Laiko atžvilgiu:

  • dabartinė kalba: dabartinė bendrinė kalba (rašomoji ir šnekamoji), tarminė kalba (dažniausiai šnekamoji), socialiniai idiolektai (dažniausiai šnekamoji);
  • senųjų raštų kalba.

3. Teritoriniu atžvilgiu skiriamos tarmės.

Senieji raštai

Nuo XVI a. pradžios Lietuvos istorijoje ir kultūriniame gyvenime prasidėjo naujas etapas – pradėjo kurtis rašytinė tautinė kultūra.

Skiriami du pagrindiniai lietuvių rašomosios kalbos raidos periodai:

1. Senasis periodas (XVI–XVIIIa.):

1.1. XVI–XVII a.,
1.2. XVIII a.

2. Naujasis periodas (XIX–XX a.):

2.1. XIX a. pirma pusė – 1883 m.,
2.2. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia (1883–1918 m.),
2.3. Nepriklausomybės metais (1918–1940 m.),
2.4. nuo 1940 metų.

Dėl susiklosčiusių religinių ir kultūrinių aplinkybių raštai lietuvių kalba buvo kuriami Lietuvos valstybėje ir Prūsijos Kunigaikštystėje.

Skiriami du LDK raštų kalbos variantai:

  • rytinis raštų kalbos variantas (remiasi Lietuvos valstybės centro tradicine šnekamąja kalba, vartotas Vilniaus vyskupystėje);
  • vidurinis raštų kalbos variantas (istorinės Žemaičių kunigaikštystės tradicinės kalbos pagrindu besiformuojanti Žemaičių vyskupystės raštų kalba).

Senojo periodo lietuvių rašomojoje kalboje skiriami trys pagrindiniai funkciniai stiliai:

1. Bažnytinis:

  • bažnytinė proza (bibliniai tekstai, maldos, pamokslai ir pan.);
  • bažnytinė poezija (giesmės, psalmės).

2. Kanceliarinis:

  • administracinis-kanceliarinis (įvairūs valdžios įsakymai bei potvarkiai);
  • juridinis-kanceliarinis (įvairios teismo priesaikos, sutartys ir kt.).

3. Beletristinis.

Milda Lučinskienė

Lietuvių tarmės

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai. Skiriamos dvi pagrindinės lietuvių tarmės – aukštaičiai ir žemaičiai, kurios dar skirstomos į patarmes.

Aukštaičiai >>>    Žemaičiai >>>  
         Vakarų >>>             Pietų >>>   
 Kauniškiai >>>    Raseiniškiai >>>  
 Šiauliškiai >>>    Varniškiai >>>  
         Rytų >>>             Šiaurės >>>   
 Vilniškiai >>>    Telšiškiai >>>  
 Uteniškiai >>>    Kretingiškiai >>>  
 Anykštėnai >>>            Vakarų >>>   
 Kupiškėnai >>>     
 Širvintiškiai >>>     
 Panevėžiškiai >>>     
         Pietų >>>      

Lietuvių kalbos institute per ilgus darbo metus sukaupta didžiulė garso įrašų fonoteka. Čia galima rasti garso įrašų iš visos Lietuvos arba bent sužinoti informaciją, kur jų reikėtų ieškoti

 
KALBOTYROS ŠAKOS

Kalbotyros šakos pagal kalbų ir jų reiškinių tyrimo aspektus:

  • diachroninė (istorinė) kalbotyra tiria kalbų ir jų faktų istorinius pakitimus, raidą;
  • sinchroninė kalbotyra analizuoja kalbų reiškinius ir jų sistemas tam tikru laikotarpiu;
  • lyginamoji kalbotyra (komparatyvistika) tiria ir klasifikuoja pasaulio kalbas atsižvelgiant į kalbų giminiškumą (kilmės ryšius);
  • tipologinė kalbotyra (kalbų tipologija) tiria ir klasifikuoja pasaulio kalbas pagal jų sandaros, raiškos ir kitų ypatybių tipus, nepriklausomai nuo kalbų giminiškumo (kilmės ryšių);
  • struktūrinė kalbotyra tiria kalbą sudarančių elementų sisteminius santykius;
  • sociolingvistika – kalbos ir visuomenės reiškinių santykius;
  • stilistika – kalbos raiškos priemonių emocines, ekspresines, estetines galimybes ir bendrinės kalbos funkcinius stilius;
  • dialektologija (tarmėtyra) – tarmes;
  • arealinė kalbotyra (lingvistinė geografija) – kalbos reiškinių geografinį paplitimą,
  • etnolingvistika – kalbos ir tautos kultūros santykį.

Kalbos vienetus tiriančios kalbotyros šakos:

  • garsus tiria fonetika,
  • garsų funkcijas kalboje – fonologija,
  • žodžius – leksikologija ir jos poskyriai (šakos);
  • žodžių formas, tų formų santykius ir sistemas – morfologija;
  • žodžių junginius – ir frazeologija (leksikologijos šaka), ir sintaksė;
  • sakinius – sintaksė;
  • sakinių ryšius ir tekstus – teksto lingvistika.

Leksikologija

Leksika – tai kalbos žodžių visuma.

Žodžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius.

Bendriniai žodžiai žymi ne tik atskirą daiktą, reiškinį ar pan., bet ir jų rūšį, pvz., upė, žmogus.

Tikriniai žodžiai (ar junginiai) įvardija atskirus objektus, juos išskiria iš kitų panašių, pvz., Agluona (upė), Jonas Petraitis.

Mokslas, tiriantis leksiką, vadinamas leksikologija.

Skiriami keli leksikologijos poskyriai (šakos):

  • etimologija (tirianti žodžių kilmę)
  • frazeologija (tirianti pastoviuosius, dažniausiai vaizdingus, žodžių junginius ar posakius)
  • leksikografija (žodynų sudarymo teorija ir praktika)
  • onomastika (tirianti tikrinius vardus)
  • terminologija (tirianti terminus)
  • semasiologija (leksinė semantika, arba žodžių reikšmių mokslas) ir kt.

Leksikografija

Žodynų sudarymo mokslas ir praktinis jo taikymas vadinamas leksikografija.

Žodynai būna lingvistiniai (pateikiantys informaciją apie žodžius) ir enciklopediniai (pateikiantys informaciją apie realijas).

Lingvistiniai žodynai yra gana įvairūs: vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai, regioniniai (kurios nors tarmės ar šnektos); kuo nors išsiskiriančių leksikos vienetų (antonimų, frazeologizmų, sinonimų) ir t. t.

Onomastika

Mokslas, tiriantis tikrinius vardus (onimus), vadinamas onomastika.

Pagrindinės tikrinių vardų klasės yra šios:

  • asmenvardžiai (antroponimai)
  • vietovardžiai (toponimai)

Skiriamos dvi svarbiausios onomastikos šakos:

  • antroponimika (tirianti asmenvardžius)
  • toponimika (tirianti vietovardžius)

Asmenvardžių rūšys:

  • vardai
  • pavardės
  • patronimai
  • pravardės
  • slapyvardžiai (pseudonimai)

Vardai yra įvairios darybos ir kilmės. Pagal vartojimo laiką lietuvių vardyne jie skirstomi į tris grupes:

  • senieji lietuviški vardai
  • krikščioniški vardai
  • naujieji vardai

Pavardės kilmės požiūriu detaliau skirstomos į dvi grupes: lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardės.

Vietovardžiai skirstomi į du pagrindinius tipus: gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardai.

Alma Ragauskaitė

 
XVII−XVIII A. JONIŠKIO PARAPIJOS LIETUVIŠKI ASMENVARDŽIAI

Šaltinis. Antroponimija surinkta iš 1698−1744 m. Joniškio parapijos jungtuvių registracijos knygos. Šis bažnytinis šaltinis yra saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve (F. 1196. Ap. 1. B. 1). Santuokos registracijos aktai rašyti lenkų ir lotynų kalba.

Tyrimo objektas. Iš aptartų XVII−XVIII a. dokumentų išrašyti tik dvinariai joniškiečių įvardijimai. Pirmieji šių įvardijimų nariai yra krikščioniški vardai. Įvertinus kilmės požiūriu antruosius šių užrašymų narius (pavardes), buvo išskirtos dvi pavardžių grupės: lietuviškos pavardės ir nelietuviškos pavardės. Skirstant pavardes, daugiausia remiamasi Zigmo Zinkevičiaus asmenvardžių klasifikacija, pateikta monografijoje ,,Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje’’ (Vilnius: Mokslas, 1977). Čia sąvokos lietuviški asmenvardžiai turinys nėra tiksliai apibrėžiamas, bet jis nusakomas atskirais teiginiais: ,,sulietuvintų krikšto vardų formų, t. y. su lietuvių kalbai būdinga šaknies fonetika, galūnėmis ar priesagomis’’ (ten pat, 51), ,,žmonių anuomet vartoti lietuviški tų vardų variantai, t. y. su lietuviška fonetika, lietuviškomis galūnėmis’’ (ten pat, 66), ,,lietuviškos tėvavardžių formos, t. y. turinčios lietuviškas patronimines priesagas’’ (ten pat, 73). Taigi lietuviškų asmenvardžių fonetika yra lietuviška, jie turi lietuviškas galūnes, lietuviškas priesagas ir pan. Todėl ir Joniškio parapijos pavardėse pirmiausia buvo ieškoma, anot Z. Zinkevičiaus, ,,lietuvių kalbos elementų’’ (ten pat).

Pagal minėtus kriterijus iš aptartų bažnytinių šaltinių atrinkti tik lietuviški asmenvardžiai. Jie ir bus aptariami.

Asmenvardžių perrašymo lietuvių kalba principai. Kaip jau buvo minėta, joniškiečių asmenvardžiai buvo užrašyti nelietuvių kalba, dažniausiai kitataučių raštininkų. Pastarieji, fiksuodami lietuviškus antroponimus, tam tikras jų lytis perteikė labai nevienodai. Kai kurie antroponimai yra užrašyti palyginti taisyklingai, tačiau daugelis kalbamųjų asmenvardžių įvairiai pakeisti: suslavinti, aplotyninti. Dėl šių priežasčių tuometinėje Joniškio parapijoje gyvenusių žmonių vardai ir pavardės bus perrašomi lietuvių kalba. Šiuo požiūriu ne visai vienodai bus elgiamasi su vardais ir pavardėmis. Perrašant krikštavardžius lietuviškai, pateikiamos lietuviškos krikščioniškų vardų formos, pvz.: Jerzy Banaytis (1) [Jurgis Banaitis], Kaz Janulowicz (2) [Kazys Janulavičius], Stephan Jonaytis (2) [Steponas Jonaitis], Stanisław Martynaytys (2) [Stanislovas Martynaitis], Jakub Urbonaytis (2) [Jokūbas Urbonaitis] ir pan.

Perrašant joniškiečių pavardes lietuviškai, stengiamasi jų nekeisti, bet išsaugoti jų fonetiką ir kitus ypatumus. Bene svarbiausias aptartinas pavardžių lietuviškų lyčių rašybos aspektas − tai balsių, dvibalsių ir priebalsių rašyba, kai kuriais atvejais gerokai besiskirianti nuo dabartinės.

Balsių rašyba:

o keičiama į a, pvz.: Bałtuszko (1) − [Baltuška].

Dvibalsių rašyba:

ay keičiama į ai, pvz.: Jonaytis (2) − [Jonaitis], Walentynaytis (1) − [Valentinaitis];
aw
keičiama į au, pvz.: Dawkszaytis (6) − [Daukšaitis], Ławkaytis (6) − [Laukaitis];
oy
keičiama į ai, pvz.: Goyłaytis (7) − [Gailaitis], Woyczaytis (2) − [Vaičaitis];
uy
keičiama į ui, pvz.: Braziułuytis (2) − [Braziuluitis], Petruytis (2) − [Petruitis].

Priebalsių rašyba:

cz keičiama į afrikatą č, pvz.: Czepaytis (2) − [Čepaitis], Wayczaytis (3) − [Vaičaitis];
ł
keičiama į l, pvz.: Andrułaytis (2) − [Andrulaitis], Grygałaytis (2) − [Grigalaitis];
sz
keičiama į š, pvz.: Beniuszuytis (3) − [Beniušuitis], Szymaytis (2) − [Šimaitis];
w
keičiama į v, pvz.: Wanagaytis (2) − [Vanagaitis] ir pan.

Be šių aptartų, galėtų pasitaikyti ir kitokių fonetinės substitucijos atvejų, kuriuos būtų galima vertinti kaip nedėsningus.

Galūnių rašymas. Tiriamame XVII−XVIII šimtmečio bažnytiniame šaltinyje pavardės yra rašomos ir su galūnėmis, ir be jų. Pavardės su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -aitis, -onis, -ūnas pastebimai dažniau užrašomos su galūnėmis. Kaip sąmoningo pavardžių slavinimo paliudijimą, matyt, reikėtų vertinti tokius atvejus, kai pavardės su šiomis priesagomis užfiksuotos be galūnių. Vienas iš didesnių pakeitimų yra tas, kad tokioms be galūnių užrašytoms pavardėms bus pridedamos galūnės, pvz.: Andreiun (2) − [Andrejūnas], Baniułuyc (2) − [Baniuluitis] ir pan. Tas pats bus daroma su galūnių neturinčiais bepriesaginiais antroponimais, pvz.: Jogmin (3) − [Jogminas], Norbut (2) − [Norbutas] ir kt.

Alma Ragauskaitė

 

 
KALBOS DUOMENYS ARUODUOSE

Aruodų informacinėje sistemoje yra pateikiama įvairių etnokultūrinio pobūdžio lietuvių kalbos duomenų; jų apimtis įvairuoja nuo trumpų vieno sakinio tekstelių iki ilgų senosios raštijos fragmentų (iš viso virš 660 vienetų).

Šiuo metu Aruoduose kalbos duomenis atstovauja:

  • į bendrinę kalbą transponuotos tarminių pasakojimų atkarpos ir jų garso įrašai iš Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo;

  • į bendrinę kalbą transponuoti liaudiški augalų pavadinimai su sakiniais iš „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos bei skenuoti vaizdai kortelių, kuriose tie sakiniai yra užrašyti pateikiant jų fonetinę transkripciją;

  • vaizdingosios leksikos (jaustukų, ištiktukų) rinkiniai iš rengiamo „Kupiškio tarmės žodyno“ kartotekos ir „Lietuvių kalbos žodyno“;

  • pavardės iš istorinių rankraštinių šaltinių ir gyvojoje kalboje vartojamų pavardžių kartotekos; sudarytas duomenų rinkinys XVII-XVIII a. Joniškio parapijos lietuviški asmenvardžiai;

  • mitologiniai vietovių pavadinimai iš vietovardžių kartotekos;

  • arklių vardai iš zoonimų kartotekos;

  • tikėjimai iš „Lietuvių kalbos žodyno“;

  • originalūs (neverstiniai) intarpai M. Daukšos Katekizme;

  • antonimų poros;

  • arklių pavadinimų leksemos ir apibūdinimai senosios raštijos autorių kūriniuose ir „Lietuvių kalbos žodyne“;

  • vyro ir moters vaizdavimas senosios raštijos autorių kūriniuose ir kt.

Pateikiami duomenys priklauso vienam ar net iš karto keliems teminiams rinkiniams, pavyzdžiui, arklių pavadinimai, apibūdinimai, arklių vardai, antonimų poros, sinonimų eilės, frazeologizmai su šiais žodžiais yra nedidelių kalbinių rinkinių elementai, kurie priklauso didesniam Aruodų rinkiniui Žirgas lietuvių etninėje kultūroje.

Personalijų banke yra išsamiai aprašyti 96 su kalbotyra susiję asmenys (kalbininkai, senųjų raštų autoriai, kalbos duomenų rinkėjai, pateikėjai ir kt.).

Terminų tezaure pateikta 180 kalbotyros terminų straipsnių su reikšmių apibrėžimais ir kita informacija.

Bibliografijos kataloge pateikti lietuvių kalbotyros darbų bibliografiniai įrašai (600 vnt.). Iš gausios lietuvių kalbotyros bibliografijos buvo atrinkti leidiniai ar straipsniai, turintys sąsajų su Aruodų informacine sistema – čia pateikiamų duomenų šaltiniai, mokslo darbai, kurių teiginiai panaudoti komentaruose, Personalijų banke aprašytų asmenų pagrindinės publikacijos ir pan.

 
 
 
© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Matematikos ir informatikos institutas 2003 - 2007