Kalbotyros šakos pagal kalbų ir jų reiškinių tyrimo aspektus:

• diachroninė (istorinė) kalbotyra tiria kalbų ir jų faktų istorinius pakitimus, raidą;
• sinchroninė kalbotyra analizuoja kalbų reiškinius ir jų sistemas tam tikru laikotarpiu;
• lyginamoji kalbotyra (komparatyvistika) tiria ir klasifikuoja pasaulio kalbas atsižvelgiant į kalbų giminiškumą (kilmės ryšius);
• tipologinė kalbotyra (kalbų tipologija) tiria ir klasifikuoja pasaulio kalbas pagal jų sandaros, raiškos ir kitų ypatybių tipus, nepriklausomai nuo kalbų giminiškumo (kilmės ryšių);
• struktūrinė kalbotyra tiria kalbą sudarančių elementų sisteminius santykius;
• sociolingvistika – kalbos ir visuomenės reiškinių santykius;
• stilistika – kalbos raiškos priemonių emocines, ekspresines, estetines galimybes ir bendrinės kalbos funkcinius stilius;
• dialektologija (tarmėtyra) – tarmes;
• arealinė kalbotyra (lingvistinė geografija) – kalbos reiškinių geografinį paplitimą,
• etnolingvistika – kalbos ir tautos kultūros santykį.

Kalbos vienetus tiriančios kalbotyros šakos:

• garsus tiria fonetika,
• garsų funkcijas kalboje – fonologija,
• žodžius – leksikologija ir jos poskyriai (šakos);
• žodžių formas, tų formų santykius ir sistemas – morfologija;
• žodžių junginius – ir frazeologija (leksikologijos šaka), ir sintaksė;
• sakinius – sintaksė;
• sakinių ryšius ir tekstus – teksto lingvistika.

Leksikologija

Leksika – tai kalbos žodžių visuma.

Žodžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius.

Bendriniai žodžiai žymi ne tik atskirą daiktą, reiškinį ar pan., bet ir jų rūšį, pvz., upė, žmogus.

Tikriniai žodžiai (ar junginiai) įvardija atskirus objektus, juos išskiria iš kitų panašių, pvz., Agluona (upė), Jonas Petraitis.

Mokslas, tiriantis leksiką, vadinamas leksikologija.

Skiriami keli leksikologijos poskyriai (šakos):

• etimologija (tirianti žodžių kilmę)
• frazeologija (tirianti pastoviuosius, dažniausiai vaizdingus, žodžių junginius ar posakius)
• leksikografija (žodynų sudarymo teorija ir praktika)
• onomastika (tirianti tikrinius vardus)
• terminologija (tirianti terminus)
• semasiologija (leksinė semantika, arba žodžių reikšmių mokslas) ir kt.

Leksikografija

Žodynų sudarymo mokslas ir praktinis jo taikymas vadinamas leksikografija.

Žodynai būna lingvistiniai (pateikiantys informaciją apie žodžius) ir enciklopediniai (pateikiantys informaciją apie realijas).

Lingvistiniai žodynai yra gana įvairūs: vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai, regioniniai (kurios nors tarmės ar šnektos); kuo nors išsiskiriančių leksikos vienetų (antonimų, frazeologizmų, sinonimų) ir t. t.

Onomastika

Mokslas, tiriantis tikrinius vardus (onimus), vadinamas onomastika.

Pagrindinės tikrinių vardų klasės yra šios:

• asmenvardžiai (antroponimai)
• vietovardžiai (toponimai)

Skiriamos dvi svarbiausios onomastikos šakos:

• antroponimika (tirianti asmenvardžius)
• toponimika (tirianti vietovardžius)

Asmenvardžių rūšys:

• vardai
• pavardės
• patronimai
• pravardės
• slapyvardžiai (pseudonimai)

Vardai yra įvairios darybos ir kilmės. Pagal vartojimo laiką lietuvių vardyne jie skirstomi į tris grupes:

• senieji lietuviški vardai
• krikščioniški vardai
• naujieji vardai

Pavardės kilmės požiūriu detaliau skirstomos į dvi grupes: lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardės.

Vietovardžiai skirstomi į du pagrindinius tipus: gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardai.

Alma Ragauskaitė