PradžiaApie AruodusNuorodosAtsiliepimaiStraipsniaiENSena versija

 
 
 
 
Pasirinkite paieškos tipą:
Bendroji BendrojiTipologinė TipologinėBibliografija BibliografijaKompleksinė
 
 
MOKSLO SRITYS
Folkloras Folkloras
Kalba Kalba
Archeologija Archeologija
Etnologija Etnologija
Istorija Istorija
KALBA IR JOS ATMAINOS

Kalba – tai žmonių bendravimo priemonė, turinti garsinę ir gramatinę sandarą ir funkcionuojanti kaip sistema.

Kalbos atmainos klasifikuojamos trimis atžvilgiais: pagal perteikimo formą, vartojimo laiką ir paplitimo teritoriją:
1. Pagal perteikimo formą:
  • šnekamoji (sakytinė) kalba (perteikta garsais);
  • rašomoji (rašytinė) kalba (perteikta raštu).

2. Laiko atžvilgiu:

  • dabartinė kalba: dabartinė bendrinė kalba (rašomoji ir šnekamoji), tarminė kalba (dažniausiai šnekamoji), socialiniai idiolektai (dažniausiai šnekamoji);
  • senųjų raštų kalba.

3. Teritoriniu atžvilgiu skiriamos tarmės.

Senieji raštai

Nuo XVI a. pradžios Lietuvos istorijoje ir kultūriniame gyvenime prasidėjo naujas etapas – pradėjo kurtis rašytinė tautinė kultūra.

Skiriami du pagrindiniai lietuvių rašomosios kalbos raidos periodai:

1. Senasis periodas (XVI–XVIIIa.):

1.1. XVI–XVII a.,
1.2. XVIII a.

2. Naujasis periodas (XIX–XX a.):

2.1. XIX a. pirma pusė – 1883 m.,
2.2. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia (1883–1918 m.),
2.3. Nepriklausomybės metais (1918–1940 m.),
2.4. nuo 1940 metų.

Dėl susiklosčiusių religinių ir kultūrinių aplinkybių raštai lietuvių kalba buvo kuriami Lietuvos valstybėje ir Prūsijos Kunigaikštystėje.

Skiriami du LDK raštų kalbos variantai:

  • rytinis raštų kalbos variantas (remiasi Lietuvos valstybės centro tradicine šnekamąja kalba, vartotas Vilniaus vyskupystėje);
  • vidurinis raštų kalbos variantas (istorinės Žemaičių kunigaikštystės tradicinės kalbos pagrindu besiformuojanti Žemaičių vyskupystės raštų kalba).

Senojo periodo lietuvių rašomojoje kalboje skiriami trys pagrindiniai funkciniai stiliai:

1. Bažnytinis:

  • bažnytinė proza (bibliniai tekstai, maldos, pamokslai ir pan.);
  • bažnytinė poezija (giesmės, psalmės).

2. Kanceliarinis:

  • administracinis-kanceliarinis (įvairūs valdžios įsakymai bei potvarkiai);
  • juridinis-kanceliarinis (įvairios teismo priesaikos, sutartys ir kt.).

3. Beletristinis.

Milda Lučinskienė

Lietuvių tarmės

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai. Skiriamos dvi pagrindinės lietuvių tarmės – aukštaičiai ir žemaičiai, kurios dar skirstomos į patarmes.

Aukštaičiai >>>    Žemaičiai >>>  
         Vakarų >>>             Pietų >>>   
 Kauniškiai >>>    Raseiniškiai >>>  
 Šiauliškiai >>>    Varniškiai >>>  
         Rytų >>>             Šiaurės >>>   
 Vilniškiai >>>    Telšiškiai >>>  
 Uteniškiai >>>    Kretingiškiai >>>  
 Anykštėnai >>>            Vakarų >>>   
 Kupiškėnai >>>     
 Širvintiškiai >>>     
 Panevėžiškiai >>>     
         Pietų >>>      

Lietuvių kalbos institute per ilgus darbo metus sukaupta didžiulė garso įrašų fonoteka. Čia galima rasti garso įrašų iš visos Lietuvos arba bent sužinoti informaciją, kur jų reikėtų ieškoti

 
 
 
© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Matematikos ir informatikos institutas 2003 - 2007