Archeologijos mokslo užuomazgos Lietuvoje siekia XIX amžių. Tuo metu archeologija buvo suprantama kaip žinių apie senovės paminklus visuma. Prie archeologijos ištakų Lietuvoje stovėjo Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius, Teodoras Narbutas, broliai Konstantinas bei Eustachijus Tiškevičiai ir kiti daugeliui kultūros sričių nusipelnę asmenys.

1855 m., daugiausia grafo Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu, Vilniuje pirmą kartą įkurta laikinoji archeologinė komisija ir Senienų muziejus. Po 1863 m. sukilimo Senienų muziejus buvo reorganizuotas į valstybinę įstaigą prie viešosios bibliotekos (beje, dalis eksponatų išgabenta į Rusiją), o archeologinės komisijos veikla sustabdyta.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prie archeologijos paminklų žvalgymų ir tyrinėjimų, archeologinių radinių saugojimo ir jų publikavimo daugiausia prisidėjo (abėcėlės tvarka): daktaras Jonas Basanavičius, Mykolas Brenšteinas (Michał Brensztejn), Tadas Daugirdas, Liudvikas Kšivickis (Liudwik Krzywicki), Fiodoras Pokrovskis (Fiodor Pokrovskij), Vandalinas Šukevičius (Wandalin Szukiewicz), Eduardas Volteris, kun. Juozas Žiogas ir kiti. 1897 m. buvo įsteigtas Kauno muziejus, kurio eksponatai sudarė jau nepriklausomybės metais įkurto Vytauto Didžiojo muziejaus rinkinių pagrindą.

1905 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija, kurios įstatai be kita ko numatė ir „rinkti visokius lietuvinius dirbinius, padargus, senovės kapų iškasenas, archeologiškai tyrinėti senovės pilis, kapus ir kitą“ (tiesa, draugijos steigiamasis suvažiavimas įvyko tik 1907 m.). Nuo 1907 m. Vilniuje taip pat veikė Lenkų mokslo mylėtojų draugija, kuri rūpinosi ir archeologijos paminklų (visų pirma Vilniaus ir Trakų pilių) bei radinių apsauga. 1911–1914 m. Vilniuje veikė miesto archeologijos komisija.

Atkūrus nepriklausomybę, Vilniuje įkurti Tautos muziejaus ir archeologinės komisijos nespėta, tad steigiamasis Valstybės archeologijos komisijos posėdis įvyko 1919 m. gegužės 28 d. Kaune. Iki 1925–1926 m., kuomet komisija dėl lėšų stygiaus iširo, jai priklausė bene labiausiai paminklų apsaugos, archeologijos kasinėjimų ir mokslo srityje patyrę asmenys: Tadas Daugirdas, Vladimiras Dubeneckis, Konstantinas Jablonskis, Augustinas Janulaitis, Vladas Nagevičius, Petras Tarasenka, Eduardas Volteris.

Persilaužimo paminklų apsaugos srityje pasiekta po 1935 m., kuomet Valstybės archeologijos komisijos pirmininku buvo paskirtas aktyvių ir efektyvių veiksmų ėmęsis Vladas Pryšmantas, o profesionaliosios archeologijos pagrindus padėjo daktaras Jonas Puzinas. Nuo 1934 m. jis pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete, o 1936 m. tapo ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus vedėju. 1940 m. rugsėjo 20 d. J. Puzinas buvo išrinktas atkurto Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėju.

Su J. Puzino vardu siejamas pirmos Lietuvoje profesionalios archeologų kartos (Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Pranas Kulikauskas, Rimutė Rimantienė, Regina Volkaitė-Kulikauskienė) iškilimas. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo parašyta ir klasikinė, iki šiol savo vertės nepraradusi J. Puzino studija „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys (1918–1938 m. Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga)“ (Kaunas, 1938).

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos archeologijos padėtis buvo liūdna. Iš Lietuvos pasitraukus prof. J. Puzinui ir M. Alseikaitei-Gimbutienei, ir taip negausios archeologų gretos dar labiau sumažėjo. Nuo 1944 m. archeologus rengė Vilniaus universitas. Lietuvos istorijos institute (jo pavadinimas kelis kartus buvo keičiamas) veikė Archeologijos ir etnografijos sektorius. Minėtinos P. Kulikausko, R. Rimantienės, R. Volkaitės-Kulikauskienės, taip pat Kristinos Gabriūnaitės, Adolfo Tautavičiaus pavardės.

To meto archeologijai būdingas empirinis tyrimų lygis, temų siaurumas, vengimas nagrinėti net marksistinio-lenininio mokslo skatinamas temas (gamybą, visuomenės struktūrą, paleoekonomiką). Prioritetas buvo teikiamas šaltiniams skelbti. Vieni pirmųjų to meto straipsnių rinkinių paskelbti leidinyje „Iš lietuvių kultūros istorijos“ (1958–1961; išėjo trys tomai).

Nuo XX a. septintojo ir ypač aštuntojo dešimtmečio archeologų gretos ėmė sparčiai augti. Nemaža jų grupė dirbo Lietuvos istorijos institute, kiek mažiau krašto muziejuose, Vilniaus universitete. Aštuntajame dešimtmetyje jų gretas dar papildė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Minėtinos šios naujos pavardės (abėcėlės tvarka): Juozo Antanavičiaus, Eugenijos Butėnienės, Mykolo Černiausko, Vytauto Daugudžio, Algirdo Girininko, Elenos Grigalavičienės, Eugenijaus Jovaišos, Stasio Juodelio, Vytauto Kazakevičiaus, Onos Kuncienės, Alberto Lisankos, Juozo Markelevičiaus, Algimanto Merkevičiaus (vyresniojo), Mykolo Michelberto, Izabelės Mulevičienės, Kristinos Rickevičiūtės, Jono Stankaus, Bronislavos Tautavičienės, Povilo Tebelškio, Vytauto Urbanavičiaus, Laimos Vaitkunskienės, Vito Valatkos, Algirdo Varno, Algirdo Žalnieriaus, Vlado Žulkaus ir kai kurios kitos.

1961 m. paskelbtas fundamentinis Lietuvos archeologijos darbas „Lietuvos archeologijos bruožai“ (autoriai P. Kulikauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, A. Tautavičius). Nuo 1966 m. imta leisti leidinį „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (iki 2005 m. serijoje išėjo 23 knygos), 1974–1979 m. iš spaudos išėjo „Lietuvos archeologijos atlaso“ keturtomis (autoriai O. Bagušienė, E. Grigalavičienė, O. Kuncienė, M. Michelbertas, I. Mulevičienė, R. Rimantienė, L. Vaitkunskienė, A. Tautavičius). 1979 m. pasirodė pirmasis „Lietuvos archeologijos“ tomas (iki 2005 m. serijoje išėjo 29 knygos).

Aštuntajame ir ypač devintajame dešimtmečiais Lietuvos archeologijos mokslą nuspalvino etninės istorijos tyrimai. Kompleksinius (archeologinius, lingvistinius, antropologinius, istorinius) ir tarptautinius tyrinėjimus (bendradarbiauta su Latvijos archeologais) apvainikavo nemažo autorių kolektyvo leidinys „Lietuvių etnogenezė“ (Vilnius, 1987). Tuo pačiu metu buvo parašytos, tik ne vienodai greitai išleistos šios fundamentinės studijos: „Akmens amžius Lietuvoje“ (autorė R. Rimantienė), „Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje“ (E. Grigalavičienė), „Senasis geležies amžius Lietuvoje“ (M. Michelbertas), „Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje“ (A. Tautavičius), „Lietuviai IX–XII a.“ (R. Volkaitė-Kulikauskienė).

Tad antrosios Lietuvos Respublikos laikotarpį Lietuvos archeologija pasitiko gerai pažindama savo šaltinius (kaip paminklus, taip ir radinius), turėdama nemažą būrį dirbančių archeologų, leisdama savo periodinius leidinius. Jau 1990 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus universitete po ilgos pertraukos buvo atkurta Archeologijos-etnologijos katedra (profesoriumi išrinktas M. Michelbertas), o 1993 m. rugsėjo 1 d. įvesta ir savarankiška archeologijos specialybė (1999 m. ją jau buvo baigę apie 50 archeologų).

Šiuo metu viduriniąją Lietuvos archeologų kartą atstovauja (abėcėlės tvarka): Audronė Bliujienė, Adomas Butrimas, Vygandas Juodagalvis, Kęstutis Katalynas, Albinas Kuncevičius, Aleksiejus Luchtanas, Algimantas Merkevičius (jaunesnysis), Eugenijus Svetikas, Valdemaras Šimėnas, Saulė Urbanavičienė, Gediminas Vaitkevičius, Ilona Vaškevičiūtė, Gintautas Zabiela ir kai kurie kiti tyrėjai.

Daugiausia profesionalių archeologų dirba šiose institucijose (abėcėlės tvarka):

Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriuje, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute, Kultūros paveldo centro Archeologijos paveldo institute ir grupėje „Antiqua“, Kultūros paveldo departamente, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos ir Miestų istorijos skyriuose, Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos bei Viduramžių ir naujųjų laikų skyriuose, Pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“, Vilniaus pedagoginio universiteto Baltų proistorės katedroje, Vilniaus universiteto Archeologijos katedroje, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“, daugelyje krašto muziejų ir kai kuriose kitose institucijose. Studentai archeologai turi galimybę tęsti doktorantūros studijas Klaipėdos universitete (doktorantūra bendra su Lietuvos istorijos institutu) ir Vilniaus universitete.

Vykintas Vaitkevičius

LITERATŪRA

Bendrai archeologijos tema:
Hodder I. Praeities skaitymas (iš anglų kalbos vertė D. Merkevičienė). Vilnius, 2000.
Renfrew C., Bahn P. G. Archaeology: theories, methods and practice. London, 2000 (3 leid.).

Lietuvos archeologijos mokslo istorija:
Girininkas A. Jonas Puzinas – akademinės Lietuvos archeologijos pradininkas // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2005, p. 31–38.
Kulikauskas P. Archeologijos mokslas MA Istorijos institute pokario metais // Lietuvos istorijos metraštis/ 2000 metai. Vilnius, 2001, p. 379–396.
Kulikauskas P. Kelias į archeologiją. Sudarytojai R. D. Jankauskienė, G. Zabiela. Vilnius, 2003.
Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999.
Luchtanas A. Archeologija Vilniaus universitete // Archaeologia Lituana. Vilnius, 1999, t. 1, p. 7–14.
Steponavičienė D. Petras Tarasenka. Vilnius, 1996.
Volkaitė-Kulikauskienė R. Apie Petro Tarasenkos ir Jono Puzino polemiką „Lietuvos Aido“ puslapiuose // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1992, t. 9, p. 21–26.

Naujausi Lietuvos archeologijos tyrinėjimai:
Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. Ats. Redaktorius A. Girininkas. Vilnius, 2005, t. 1.

Diskusijos:
Sidrys R. V. Kasinėjimai be teorijos? Kritiškas optimisto žvilgsnis į Lietuvos archeologiją // Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Sudarė A. Bumblauskas, N. Šepetys. Vilnius, 1999, p. 205–238.
Michelbertas M. Amerikiečio žvilgsnis į Lietuvos archeologiją. Pastabos R. V. Sidrio straipsnio paraštėse // Archaeologia Lituana. Vilnius, 2001, t. 2, p. 144–148.