PradžiaApie AruodusNuorodosAtsiliepimaiStraipsniaiENSena versija

 
 
 
 
Pasirinkite paieškos tipą:
Bendroji BendrojiTipologinė TipologinėBibliografija BibliografijaKompleksinė
 
 
ALGIS MICKŪNAS. LIETUVIŠKAI KALBANT

Šis raštelis* dalyvauti išeivijos lietuvybėje yra padėka Marijai Gimbutienei už paskatinimą

Dabartis

Ši trumpa apžvalga apie lietuvių kalbą nėra nei lemtinga, nei dabarčiai būtina. Bet vis tiek ji turėtų įgauti atgarsį kultūrų pasaulių supratime. Juk kitų kultūrų rašytojai ir  puoselėtojai itin džiaugiasi savo kultūrų išskirtinumu ir ypatingumu. Lietuvių kultūros pasaulis tebeturi tiesioginį sąryšį su patirtais dalykais, gamtos eigomis ir garsais, jos spalvingumu ir lemtimi, todėl gali parodyti pasaulio supratimą, esantį dar prieš kalbos reikšmių tinklus ir voratinklius, o gal net kitų kultūrinių pasaulių kasdieninio gyvenimo užnugaryje. Todėl ir dabarties lietuviui tiktų nepabijoti susipažinti su tokiu mūsų pasauliu. Aišku, tam reikia kiek „sutarptautinti“ dabartinę lietuvių kalbą, įsivedant tarptautinių žodžių masyvą, be kurio nebūtų įmanoma ryžtis bendrauti su kitomis kultūromis; bet tai neturi užverti durų į tą jaukų pasaulį, kurį nubrėžia žmogaus kalbėjimas lietuviškai. Jei toks filosofijos galiūnas kaip Heideggeris išdrįso teigti, kad kalba sudaro toje kalboje gyvenančių žmonių pasaulį ir net nutarė, kad vokiečių kalba sudaro pagrindą tikrajam filosofijos pasauliui, tai mes, pasikliovę Kantu, irgi galėtume paklausti: kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Taigi kviečiu mielus skaitytojus pasvarstyti ši paprastą klausimą.

Įvadas

Kalbinės filosofijos samprata nurodo, kad pasaulio supratimas ir net jo struktūra priklauso nuo esamos kalbos ir jos vartojimo. Dvidešimto šimtmečio filosofinės kryptys aptarinėja kalbos klausimą kaip svarbų ir net neišvengiamą. Pradedant nuo Ferdinando de Saussure ir iš jo filosofinių apmąstymų išsivysčiusios teorijos, pavadintos „lauko semantikos“ (field semantics), praplėstos tokių mąstytojų kaip Trier, Weissgerber ir kitų, iki Wittgensteino „kalbinio žaidimo“, Heideggerio kalbos kaip „būties namo“ (Haus des Seins) supratimo, Gadamerio hermeneutikos, pozityvizmo „meta-kalbos“ ir Merleau-Ponty bei Derrida  diakritinės teorijos, pagal kurias kalba užima pirmą vietą pasaulio nagrinėjimo srovėje. Tam gali būti daug priežasčių: (I) kultūriniai perversmai gali pasireikšti visose patirties srityse; tam tikrame stovyje kalba pasidaro nepakankama išreikšti naujai atsirandančias sąvokas ir žmogus yra priverstas kreiptis į kalbą kaip į visatos plotmę; (II) filosofinis galvojimas gali prarasti savo „objektą“ ir likti „neveiklus“. Pavyzdžiui, teigiant, kad visos šakos gali būti išaiškintos mokslo, filosofija turi tik vieną išeitį: užsiiminėti kalbose išreikštais logikos ir metodologijos klausimais; (III) kultūrų lyginimas su daugybe kalbų priverčia peržiūrėti savo kalbą ir jos galimybes, suprasti kitas kalbas ir „kitus pasaulius“. Nesvarbu, ar šios sąlygos yra pakankamos suprasti kalbos, kaip pagrindinio filosofinio klausimo, iškėlimą, bet šis filosofinis judėjimas padeda priimti ir suprasti pasaulį, įsikūnijusį žmogaus kalboje. Mūsų tikslas šiandien yra pažvelgti į lietuvišką kalbą ir trumpai apibūdinti filosofinę sąmonę, kuri randasi toje kalboje. 

Kerenyi kultūrų studijose yra gan įtikinamai parodęs, kad norint perprasti kalbą neužtenka suprasti tik jos sakinius ir žodžius, jos gramatiką, bet reikia suprasti ir tai, kas glūdi tos kalbos užnugaryje: kultūros tikyba, mitai, pasaulėžiūra ir tautosaka, kalbos plotmė ir jos istoriškas išsivystymas. Tuose mituose, tikėjimuose ir tautosakoje pasirodo tautos charakteris, žmonių sukurtos ir išreikštos ypatybės, pasaulio kryptis ir jo sąstatas (Kerenyi 1939: 7ff). Taigi, kalbos negalima suprasti vien gramatiškai; ji reikalauja konkretaus žmogaus gyvenimo supratimo. Ne tik lietuvių kalbos, bet ir visų baltų (prūsų, lietuvių ir latvių) kalbų sandarą yra analizavę ir nagrinėję daug žymių mokslininkų ir kalbininkų (ne vien lietuvių, bet ir svetimšalių: Thomas Magneris, Williamas Schmalstiegas, Williamas Dardenas, Gordonas Fordas, Ericas Hampas, Dovidas Robinsonas ir daug kitų). Jie pabrėžia lietuvių kalbos reikšmę indoeuropiečių, indoiranėnų ir indogermanų kalbų pagrindų supratimui. Yra bendrai priimta, kad lietuvių kalba yra viena iš pirmųjų (Ur-alt) ir mažai pasikeitusių indoeuropiečių kalbų. Kai kurie kultūrų nagrinėtojai, kaip vokietis Viktoras Jungferis[1] ir indas Suniti Kumar Chatterjii[2], net teigia, kad lietuvių geografinė padėtis ir konservatyvumas padėjo išlaikyti lietuvių kalbą nepasikeitusią iki dvylikto šimtmečio, iki vokiečių Drang nacht Osten; o ir esantys pasikeitimai gali būti ignoruojami, nes net ir šiandien klausantis lietuvių kalbos galima išgirsti beveik originalią ir seniausią indoeuropiečių kalbą, panašiai skambėjusią savo pradžioje. Kai kurie prancūzų kalbininkai sako, kad norint išgirsti, kaip skambėjo senoji indoeuropiečių kalba, reikia pasiklausyti lietuvio ūkininko.

Kultūra ir kalba

Lietuvių kalbos magišką patrauklumą ir grožį dar aštuonioliktame šimtmetyje pastebi Theodoras Lepneris, aprašydamas lietuvių dainas ir instrumentus, ir šį aprašymą užbaigdamas žodžiais: „Kokie gi jie yra menininkai!“. Jo aprašymo paveiktas Wilhelmus Martinus rašė:

„Lietuvi žmogau, palauk, turi būti pavadintas

tavo širdis dega gamtiškais balsais, daina ir ritmu

varai galvijus į žolynus dainomis, ir giedi eidamas plūgo vagą

nenuilstamu balsu šventadieniais

ir per krikštynas ir kitu laiku, namuose ir tarp puodų.“

Kita kalbos ypatybė yra susijusi su jos garsų daugumu ir dainingumu. Galima sakyti, kad lietuvių kalbos garsai realizuojasi įtampoje tarp dviejų, vienas kitą „jaudinančių“, ritmų. Pagrindinis ritmas – tarp ilgų ir trumpų balsių kaitos; bet be jo dar yra pakaita iš aukšto balso į žemą: sūnus, upė. Skirtinguose sąstatuose balsas keliauja nuo vienos sklastelės į kitą ir tuo būdu keičia žodžių reikšmę. Tai suteikia kalbai dainingumo. Šis dainingumas, anot Vydūno, leido lietuvių kalbai išlaikyti savo daugybę formų be sutrumpinimų ir galūnių nukirtimo. Toks ritmiškumas parodo, kad lietuviai supranta gamtą kaip savarankišką visumą, o žmogų suvokia kaip priklausantį gamtai, kaip su gamta surištą.

Tai nulemia ypatingą lietuvių kalbos sąryšį su daina. Daina yra iškilus iš žmogaus sutapimo/susigyvenimo su mišku, žeme, saule ir visa gamta. Lietuvių kalboje gyvena Lietuvos gamta, paukščiai, ežerai ir miškai, dalgių žvangėjimas, vasaros vakarai ir ilgesys, darbo sunkumai ir derliaus džiaugsmai. Bet kas yra ypatingo, kad net ir liūdesyje lietuvis randa džiaugsmą, nes jis jaučiasi priklausąs gamtai ir žemei, kur net jo bakūžės šiaudiniais stogais atrodo lyg įaugę į gamtos topografiją. Dar Vydūnas[4] rašė, kad lietuvių dainos, nors kartais atrodančios pilnos liūdesio, nėra pripildytos kančios arba skausmo, bet yra pilnos sutapimo su savimi ir visata. Nors filosofiškai kalbant (t. y. vakarietiškai filosofiškai kalbant) dainos priklauso estetikos teorijai arba meno supratimui, lietuvių žodis daina turi gilesnę ir pilnesnę nei vien estetinės raiškos reikšmę. Daug kalbų, bet ypač lietuvių kalba, išreiškia lietuvio pasaulio apmąstymą dainomis  ir poezija, o ne teorijomis, nes pastarosios nėra lietuviškas padaras.

Tradicijos, neturinčios rašto, perduoda pasaulio sampratą vaikų vaikams žodiniu-balsiniu būdu. Šias tradicijas užlaikę kriviai ir dainiai, kurie savo darbuose ir dainose tęsė senas tikybas ir papročius. Chatterji  (1968: 69) pastebi, kad nežiūrint į tai, kad lietuvių miesčionys priimdami krikščionybę sužlugdė savo indoeuropietiškus pagrindus, lietuvis žemdirbys savo dainose ir galvosenoje yra tuos pagrindus išlaikęs beveik iki šiandien. Nepaisant išorinės krikščionybės, lietuvis paliko prisirišęs prie savo šaknų savo dainose ir kalboje. Žodis daina turi savo šaknis indoeuropiečių kultūroje ir reiškia „galvoti“, „atminti“, „dūmoti“. Jis turi sąsajų su sanskrito kalbos dhi ir dhya. Rigvedoje randasi žodis dhena („daina“) ir reiškia „balsinę kalbą“ išreiškiančią vidinę mintį; Avestoje randasi tas pats žodis deana, reiškiantis „save patį, kuris galvoja“. Samuelis Grantas Oliphantas (1912: 393-413) parodo, kad vediškas dhena net iki dabartinių laikų reiškia „kalbą, garsą, žodį, garbinimą, giesmę ir dainą“ […] „mes skaitome dhena kaip išėjusią iš šaknies dhe („galvoti“). Tai yra išraiška vidinio galvojimo“. Tai gali reikšti visa, kas tik „kalba“; upelis, kuris išsireiškia savo dainą begarbindamas visatą. Dhena yra lygus Avestos daena ir lietuviškai dainai: „lietuviška daina yra liaudiška; bet tos dainos yra aukščiausios išraiškos žmogaus širdies ir proto. Jos yra tarpininkas išreikšti religinius jausmus ir filosofinį supratimą“. Visa lietuvių gyvenimo filosofija yra išreikšta dainose, sudarančiose poetinę tradiciją. Čia jos išreiškia mėnulio dievybę ir saulytės mergaitiškumą, perkūną ir kitus tikėjimus, tikėjimus, kurie mus nukelia atgal į pirmuosius mūsų laikus. Kaip sanskrito Dhena, lietuvių daina yra ištartas logos, bet priešingai pastarajam, nusileidžiančiam iš aukštybių, ji yra žemiška. Kaip sanskrito Dheaena, avestos Daena, lietuviška daina yra mintis, bet mintis aukščiausios dvasinės sampratos. Semantika ir fonetika parodo, kad šie žodžiai yra tokios pačios reikšmės“. Viena pastaba iš Walter Otto darbų parodo, kad graikų žodis logos, reiškiantis „pasaulio mintį ir tvarką“[5] nelabai pritiktų lietuviškame kalbos kontekste; geresnis žodis čia būtų mythos, kuris taipogi reiškia žodį ir kalbą, bet kurio reikšmė labai konkreti ir žemiška. Tai žinojimas kaip elgtis ir suprasti pasaulį tiesioginiame susiėjime. Tas, kuris turi teisingą mythos, teisingą žodį, yra žynys ir dainius, yra Poetes – iš sanskrito Vateos[6].

Pasaulio supratimas yra poetiškas, bet poetiškas tiesioginiu būdu, be jokių tarpininkų, be jokių intelektualinių abstraktumų. Kaip jau minėjau, lietuvių kalba išreiškia tiesioginę pasaulio patirtį, žmogaus su pasauliu tiesioginį sąryšį ir net žmogaus sielos priklausymą žemei ir gamtai. Tai yra patyrimas dvasios, esančios pačioje gamtoje. Amerikietis kritikas Robertas Payne[7] rašo, kad Lietuvos dainos yra kaip tie sniego laukai. Jos atrodo dainuotos nuo neatmenamų laikų, ir dar jos vis bedainuojamos. Jų išlikimą lėmė jų poetine jėga ir šalis, kurioje jos gimė, ši šalis apsupta miškų, pelkių ir jūros, buvo palyginus atokiai nuo pagrindinių civilizacijos vieškelių. Jos atveria poezijos formą, beveik neturinčią lygių šiame pasaulyje savo senoviniu originalumu. Yra kaip kalbinės prosenelės, kaip niekas kitas ant šios žemės, nes jos iš esmės yra magija, burtai, dovanos dievams. Nors jos yra paprastos ir tiesiogiai suprantamos, jos nepriklauso mums pažįstamam pasauliui. Jos, kaip gyvūnų akys, turi kažką svarbaus ir tiesioginio. Šios dainos nerodo baimės dievams, bet ir nemaldauja gailesčio. Šios dainos (poemos) nebūna netiesioginės, jomis nedabinamos jų tiesioginės lyriškos tiesos. Tos dainos dainuojasi pačios, ir tik reikalauja, kad joms būtų leista dainuotis. Mes jas sutinkame netikėtai, nustebę, kad tokioms tobuloms dainoms yra leista išsilaikyti. Jos turi grožį ir gryną tiesioginę puikybę aukščiau viso, ką esu matęs Vakarų literatūroje... Jos atrodo parašytos pasaulio aušroje, dar tebeturinčioje to rytmečio rasą. Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Jie sugebėjo giliai ir tiesiogiai jausti ir pajusti paprasčiausius dalykus: miškus, srovenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Jie dainavo be meno, bet kiek meno randasi jų nemeniškume. Jie dainavo pilnu balsu, suprasdami savo jėgą, net pakviesti dievus savo reikalams, nujausdami savo puikybę, savo moralų kilnumą. Jiems pasaulis buvo tyrai nuplautas dangaus lietumi, ir nei kaltė, nei gailestis nėra jų užslėgę. Mes esame įpratę tikėti, kad didi poezija kyla iš didžiųjų civilizacijų, galingų ir sukrečiančių pasaulį, ir kad šios jų galios yra įėjusios į jų poezijas. Bet poezija nebūtinai turi iškilti ir tik labai retai iškyla iš imperinių jėgų. Mes nežinome, kodėl pirmosios graikų dainos buvo dainuotos nuošalioje Aegeano saloje, ir mes nežinome, kodėl buvo toks dainų tvanas Lietuvoje, tokioje nuošalioje tautoje, kurią Europos istorijos arba nutyli, arba tik pamini kartu su kryžiuočių istorija. Nors Lietuva irgi turėjo imperinę tradiciją, ši tradicija neturėjo jokios įtakos jų dainoms. Lietuvių poezija savitos kokybės; lietuvių dainos kalba apie saulę su grakščiu draugiškumu, su džiaugsmu, bet be jokių ceremonijų. Poetas, dainius ir saulė šnekasi be tarpininkų, užburti vienas kitu... Ir ta pati saulė užteka kiekvieną rytą amžiname pasikartojimo rate. Mūsų amžiuje tokie tiesioginiai džiaugsmai jau yra reti ir mes jau baigiame užmiršti, kad kadaise džiaugsmas gyveno žemėje. Mūsų saulė yra atominė jėgainė. Lietuvių saulė turėjo veidą, ir tas veidas pasirodo dainose: gamta šypsosi savo švelnia šypsena ir tyliai džiaugiasi žmogaus darbais. Šis žmogus dar nebuvo atskirtas nuo gamtos jėgų; jis jas mylėjo ir jos jį globojo. Todėl mūsų baimingame amžiuje dainos yra aukščiausios vertės, nes jos kalba apie laiką, kada džiaugsmas dar vaikščiojo po žemę. (Payne, ibid.)

Kiekvienas sezonas, kiekvienas metų laikotarpis turėjo savo dainas. Marija Gimbutienė teigia, kad lietuvio sąryšis su žeme, su savo motina, buvo pats stipriausias. Lietuvis turėjo aštrią akį gamtai ir jos spalvoms. Intensyvus gamtos supratimas kyla iš tiesioginio patyrimo. Dainose galima išvysti daugybę lygiagrečių tarp žmogaus ir gamtos eigų. Toks gamtos „prigijimas“ dainose nebuvo perlaužtas nei svetimšalių, nei vidinių krikščionybės invazijų. Pasak Gimbutienės, vien tik lietuvių liaudies supratimas visoje Europoje gali pasigirti gyva sena mitologija, su daugybe pagoniškų vardų ir mitologinių vaizdų, palyginamų su senovės graikų, romėnų, vedų, persų ir skandinavų panteonais[8]. 

Latvių mokslininkas Kratins net teigia, kad dainos neturi „istorinio laiko“ arba chronologijos; jos tik esą yra sukaupę papročius ir jų poetinę išraišką[9]. Vienu žodžiu, jos yra tautos atmintis, visatos ir žmonių vietos toje visatoje atminties fiksacijos, neturinčios specifinių datų. Dainos ir poezija yra žmonių istorijos be datų. Bet lietuvių kalba savo deminutyvais yra poetiška ir skambi kalba, ir ji perteikia lietuvio sutapimą su pasauliu.

Kalba ir tiesioginis pasaulio patyrimas

Kaip jau minėta, lietuvių kalba išreiškia labai konkretų patyrimą ir lietuvio atidumą gamtos ir savo sielos stebėjime. Šis stebėjimas nebuvo teorinis arba nutolęs nuo gamtos, bet buvo išvystytas tiesioginiu įsivėlimu į gamtą, pajutimu jos pulso. Pavyzdžiui, pasaulio struktūra buvo apskrita, tai yra sezoninė, joje visa buvo matuojama gamtos įvykiais ir ženklais.

Ilgiausia metų diena buvo švenčiama kaip saulės deivės diena, saulės sugrįžimo diena, ir visi darbai buvo matuoti gamtos rato ženklais. Žirniai buvo sodinami praėjus mėnesiui (vienam mėnuliui) po saulės dienos pavasarį, kada diena ir naktis susilygina; avižos buvo sodinamos vyšnioms žydint. Tuoj pat po saulės dienos buvo sodinami linai. Rugiai buvo pjaunami žolių šventės metu, o sėjami buvo per rudeninį dienos ir nakties susilyginimą. Kaip jau seniai pastebėta, net mėnesiai yra pavadinti arba remiantis patiriamomis gamtos ypatybėmis, arba žmogaus darbo reikalavimais. Gruodis būna tuomet, kada žemė padengta gruodu, rugsėjis – kada sėjami rugiai, balandis yra paukščio balandžio mėnuo. Tai rodo, kad pasaulio supratimas laiko prasme yra cikliškas, besisukantis kaip ratas, nes visa pasikartoja ir tame pasikartojime viskas atsinaujina. Nes pasaulis yra konkreti išraiška gyvenimo po saule, apačioje saulės prisidengus dangumi. Gyvenant po saule žmogus supranta laiką kaip pasikartojantį saulės ratą, su jos tekėjimu, pasikėlimu ir nusileidimu. Saulei užtekėjus pražysta ir prašvinta pasaulis, kurio šviesoje lietuvis švenčia savo gyvenimo dienas. Įdomu, kad pasaulį žmogus išvysta tik saulės šviesoje, todėl saulė yra šventa. Bet ši šviesa rodo savo gamtinę prasmę kur visa yra judru, gyva, kur visa teka: ir saulė teka, ir upės teka, ir mergaitės išteka gyvenimo srovėje. Nors laikas yra ratas, tame laiko rate viskas veikia dinamiškai. Tai lietuviui leidžia suprasti konservatyvų ratinį pasaulio pasikartojimą (plg. beveik amžiną Nietches tapatybės pasikartojimą) ir kartu duoda suprasti gyvybišką pasaulio judrumą.

Šiame pasaulio pasikartojime ir tekėjime visa yra surišta ir suausta. Paimkime žemę motinėlę, kuri visus neša ir visiems dovanoja savo turtus. Nors ji ir juoda, ji savyje turėjo visų gėlynų spalvas. Ji yra viskuo turtinga. Pavyzdžiui midus buvo aukojamas Patrimpui, gamtos dovanų dievui, ir Medeinei, deivei turtų, randamų giriose ir jų ežeruose ir upėse. Bet Medeinė yra ir žemės medžio deivė, o medis buvo šventas, nes jis senesnis už kitus gyvius ir yra arčiau kūrybos, arčiau žemės, kuri dovanoja žmogui gyvybę. Žmogus yra surištas su žeme ir jos dosnumu: todėl artojas, ardamas pirmą vagą, visuomet įardavo gabalą duonos, ir šis žodis duona yra kilęs iš senovinio duonia (davimas) – žmogus artojas davė žemei auką, duonią. Tuo būdu lietuvis suprato gamtą kaip balansą (pusiausvyrą): gaudamas duonią iš gamtos, žmogus turi duonią atiduoti/grąžinti gamtai. Balansas išreiškia tą patį gamtinį pasikartojimą ritmiškoje formoje. Vienos jėgos sustiprėjimas suardo balansą ir gamta pasidaro išmušta iš savo bėgio; tai jau blogybė, nes žmogus pats priklauso šiam balansui ir ritmui, o jį suardžius žmogus nukenčia.

Pagal Vyčiną šis balansas ir ritmas yra realistinis gamtos supratimas; jis yra nepersisunkęs teorijomis ir technikomis, pagrįstomis vien žmogaus norais ir pažiūromis; jis nėra antropocentrinis nei paremtas pagarba gamtos jėgomis. Vycinas argumentuoja, kad lietuvių filosofija, išsivysčiusi iš jų patyrimo ir jo įsikūnijimo kalboje, yra pranašesnė už modernių laikų filosofijos kryptis, kurios yra pasirėmę gamtos kontrole ir išnaudojimu be jokios atodairos jos ritmui ir balansui. Šios kryptys padaro žmogų autonomišką, padaro žmogų įstatymų steigėju, subjektu be gamtinių ypatybių, subjektu, turinčiu teorinį sąstatą, tai yra grynas, transcendentinis, loginis padaras; ir šis padaras žiūri į gamtą kaip Objektą, kaip Gegen–stand, kaip į kažką stovintį prieš žmogų, bet taip, lyg žmogus tai gamtai nepriklausytų[10]. Lietuvių filosofija, įgyvendinta kalboje rodo, kad žmogus yra pasaulyje ir priklauso pasaulio eigai, jos jėgoms ir ritmui. Lietuvis suprato gamtą iš vidaus, o ne kaip objektą stovintį priešais, ne kaip išorinį, ne kaip svetimą, ne kaip alienus, iš kurio Vakarų filosofija išvystė žmogaus alienaciją ir svetimumą sau ir gamtai. Lietuviškas pasaulio kaip ritminio balanso supratimas yra išreikštas, pavyzdžiui, Krivio role; kurio aukščiausia dalia buvo pasiaukoti įlipant į ugnį, sukurtą iš ąžuolo šakų; tokia auka būna reikalinga gamtinio balanso atstatymui.

Lietuvių kalboje yra savitai išreiškiamas supratimas įvykių, kurie turi savyje savo gyvybės principą. Toks principas pasireiškia kalboje refleksyviomis veiksmažodžių formomis, ištariamomis su si . Pavyzdžiui, „žmonės susisėdo už stalo“. Čia tas si parodo, kad įvykis įvyko pats iš savęs, iš savo pajėgų, o ne vien iš išorinių įtakų. Įvykiai būna ir surišti su vienas kitu, bet taip pat jie turi savo vidujinę gamtą, kuri nėra palaužiama. „Prieš patį lietų susibūrė debesys“, – jie patys susibūrė iš savo vidinių pajėgų. Taigi čia pasaulinis sąryšis yra suprantamas kitaip negu vakarų filosofijose. Tai, kad įvykiai turi savo veiklą iš savęs, gali reikštis ir net kai kurių morfologinių formų galūnėmis: „Saulutė patekėjusi apžėrė visą pasaulį savo spinduliais“. Ji pati įsigalėjo patekėti. Šios išraiškos yra arčiau graikų klasikinės aristoteliškos filosofijos, kur kiekvienas dalykas turėjo savo vidujinius principus, savo fizis, savo įgimtą gamtą. Bet ne kiekvienas įvykis gali įtakoti kitus įvykius be jokios atodairos. Akmens pirštu neperkirsi. Šios filosofinės pažiūros leidžia išskirti visų dalykų įgimtį, tuos dalykus išskirstančią į patiriamus vienetus ir jų sąjungą su kitais dalykais taip, kad yra reikalinga atodaira, kas, kur ir kaip priklauso. Karvių neganysi smiltynuose. Šis pasaulio supratimas taipogi įduoda lietuvių būdui konservatyvumo: ne viskas su viskuo sutinka; kiekvienas dalykas gali būti tik su jam tinkančias kitais dalykais. Tarp sutikusių dalykų yra balansas ir harmonija – tai, kas lietuviui patinka. Todėl lietuvis nenori per daug viršauti, bet nori sutikti, t. y. susitikti, būti kartu ir pritikti, nori gyventi taikingai, neperžengiant gamtinių balansų ir dalykų ribų.

Šios ribos yra net suprantamos aukščiausioje dvasinėje plotmėje, turinčioje reikalo su pasaulio sutvėrimu. Sutverti reiškia sudaryti tvarą, sudaryti dalykų ribas. Tvėrinys, konkrečiai sakant turi savo tvorą ir yra apribotas; be tvorų, kurios aptveria daiktus, dalykus, pasaulis būtų palaida bala. Iš šios tvaros, iš šio įvykių, turinčių savyje natūralią vietą, supratimo, lietuvis išvedė savo senovišką moralę, paremtą dalia. Žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo ribas ir savo apribotą veiklą savo viduje. Ši veikla negali būti visiškai laisva, t. y. negali būti paleidusi save iš natūralių ribų. Žmogus, būdamas pasaulio dalis, irgi kantriai priėmė savo dalią, kuriai jis yra gimęs, žmogaus elgesys yra geras, jeigu jis seka savo ribas ir savo prigimtį, ir tuo būdu atlieka išpildo savo dalią. Šios dalios supratimas tinka prie senovės graikų moralės supratimo. Aptarkim, pavyzdžiui, graikų deivę Atėnę ir jos vaidmenį Trojos kare. Hektoras turi sutikti Achilą dvikovoje. Kadangi Achilas yra nenugalimas, Hektoras išsigąsta ir nori pasitraukti iš karo lauko. Bet jam pasirodo Atėnė, kuri pažada Hektorui kovos draugą, padėsiantį jam kovoti prieš Achilą. Kada Hektoras atsisuka vėl kovot su Achilu, jis suvokia, kad neturi jokio kovos draugo. Mums, išaugintiems modernioje moralėje, pasirodytų, kad Atėnė melavo. Bet pagal graikų ankstyvą filosofinį supratimą, kiekvienas įvykis turis savo fizis, savo įgimtį ir tuo būdu savo dalią, iš kurios jis negali iškrypti. Atėnė nukreipė Hektorą atgal į jo dalią, kuri jam buvo neišvengiama[11]. Reikia susitikti ir būti su savo dalia, rasti ją savyje. Bet čia sutikimas ir susitikimas parodo visą dalios eigą. Jis ne tik sutinka savo dalią prieš save, bet ir susitinka su ja, t. y. sutinka priimti tą dalią, nes jis ją susitinka savyje. Tokiame sutikime žmogus randa tikėjimą, kuris sudaro tikrenybę; jis yra tikras savo prigimtyje. Tuo būdu tikrenybė turi sąryšio su tikėjimu, kuris yra ne religija, bet sutikimas pasaulio ir savęs jų ribose, jų tvertyje[12].

Ši dalios samprata yra surišta su žmogaus vidujiniu savo kelio ir to kelio krypties žinojimu. Šiame supratime žmogus turi tiesą. Kaip Būga patėmi, tiesa, teisybė, teismas yra atėjęs iš tiesumo. Tiesus, surištas su teise, taisymu, ir tiesimu. Kas tiesus, ištiestas, tas ir yra teisus, teisingas, o kas kumpas, sulenktas, tasai yra neteisus arba blogas[13]. Kad blogis yra nukrypimas nuo tiesumo, yra matoma tame, teigia Būga, kad žodis „žala išeina iš šaknies „zvel“, kuri reiškia būti kreivam, lenktam, plg. pažvilęs[14], palinkęs, įžulnus[15]. Kitaip tariant, nukrypęs nuo savo esminio tako. Šis nukrypimas yra išreikštas žmogaus kelio tiesumu, išvesti mergaitę iš tiesaus kelio yra nusikaltimas prieš Mildą, meilės deivę. Jaunuolis nebuvo tiesus, jis nukrypo nuo meilės esmės, ir tuo būdu yra žalingas, kreivas ir netiesioginis. Tiesa tuo pačiu turi sąryšio su „tiesioginiu“ patyrimu ir tiesioginiu šio patyrimo išreiškimu. Kaip jau minėta, dainose lietuvis turi aštrią akį ir mato daiktus paprastai ir tiesiogiai, mato juos tokius, kokie jie yra jų tiesiame kelyje ir tuo būdu savoje dalioje ir ribose. Atrodo, kad lietuvio elgesio papročiai nėra išvesti iš antropocentriško, savavalio žmogaus, bet yra iš supratimo pasaulio, turinčio ribotus, vidujinius įvykius ir jų sąryšius su tinkama vieta ir kitais įvykiais. Iš šios sampratos lietuvis atranda savo papročiams vietą, kuri sutinka su jo aplinka ir be kurios tie papročiai neturi galios. Jis yra dalis tos aplinkos ir jų „kelių“, iš kurių nukrypimas yra netiesa ir žala. Iš to galima išvesti, kad lietuvių kalba perteikia integralią filosofiją, kurioje dalykai derinasi, balansuojasi, ir kurioje žmogus turi sam-pratą, savęs supratimą ir „susipratimą“. Supratimą patirto pasaulio ir supratimą savęs tame pasaulyje. Tas supratimas gali turėti daug sąryšio su papratimu, pripratimu. Lietuvis yra su dalykais ir įvykiais, ir jis prie jų pripranta jų eigoje, ir tie įvykiai pripranta prie jo; tas ypač aišku lietuvių žemdirbystėje, kur yra artimas sąryšis tarp įvairių gyvūnų ir žmogaus. Jis tuos gyvūnus prisipratina, ir jie pripranta gyventi su žmogumi, o žmogus – su jais. Nenugalėdamas jų įgimties/prigimties, nepažeisdamas jų esmės, lietuvis juos pripratina savo naudai neatimdamas jų garbės; jis jų neapibūdina abstrakčias numeriais, bet vadina vardais, išėjusias iš jų būdų ir ypatybių: margis, pilkis, beragė, juodkė ir t. t.

Visi dalykai išsivysto, nes iš pradžių jie yra suvynioti daige ir iš daigo patys išsivysto. Gamtos evoliucija nėra procesas „kauzaliniu“ sąryšiu, kiekvienas dalykas yra daigas, iš kurio tas dalykas išsivysto ir pasirodo, kas esąs. Parodo savo esmę; tuo būdu daiktavardis nėra žodis, kuris tik nurodo daikto ypatybes, bet taipogi turi dinamišką daigingumą, kur pasaulio dalykai yra gyvi, bujoja iš savo daigų į daiktus. Gamta turi moterišką lytį, nes iš jos viskas gimsta, ir įeina į savo ribas, ir yra apibūdinama būdvardžiais. Reiškia, kad dalykai parodo savo būdus, ir tie būdai nėra dalykams prikabinti žmogaus sielos apdarai; bet jie yra patiriami dalykuose ir jų išsivystyme. Ir tame išsivystyme iš savęs pasirodo jų tikrovė, jų tiesa turinti savo taką, savo gyvybės tekėjimą. Jie teka savo taku, savo ribose ir tvorose ir todėl jie turi tvarką. Pasaulio tvarka išvedama iš to supratimo kiekvieno digalo[16]daikto tvoros, kur kiekviena būtybė prisilaiko savo tako ir būdo. Tokį tvarkos ir išsivystymo ribų supratimą jau galima palyginti su graikų klasikine filosofija, kur kiekvienas dalykas turėjos ribas: peras. Graikai galvojo apie pasaulio dalykus kaip apie turinčius ribas. Jų visas klasikinis galvojimas nuo Platono iki Helenizmo, įskaitant ir Aristotelį, galvojo apie įvykius nuo jų ribos. Pavyzdžiui, idea, eidos (eidenai) sudaro dalykų ir įvykių ribas ir padaro tuos dalykus priklausančius gamtinėms rūšims ir jų riboms. Ir net išsivystymas buvo suprantamas kaip einantis į tikslą, į galą, ir tas galas (telos) buvo pasiekiamas to dalyko ribos (peras). Tas pats randasi su forma. Kiekvienas dalykas yra ribotas sava forma ir jis tos formos nebegali pakeisti; jį sudaro to dalyko fizis, jo gamta ir prigimtis. Todėl pasaulis (kosmos) ir buvo ta tvarka, kur visi dalykai laikėsi neperžengdami savo tvoros/aptverties ribų. Pasiekęs galą, kiekvienas dalykas sukuria vaisius, ir vėl gamta pradeda iš naujo, vėl atgimsta, ir iš paliktų daigų vėl išsivysto nauji gyvūnai, paveldėję savo pirmtakų būdo ypatybes. O paveldėjimas duoda reikšmę valdžiai (kas visus gamtos dalykus valdo; tas, ką jie paveldi iš pirmtakų sėklų pavidalu). Vienu žodžiu, nėra laisvavaliavimo: visi dalykai turi savo normą, savo valdžią paveldėjime, kuris juose glūdi ir sudaro jų įgimtą gamtą. Ir ta gamta yra ta gimta, iš kurios viskas išteka į savo takus ir tvoras ir sudaro tvarką. Tvarka yra užlaikoma, ir todėl nėra radikalių pasikeitimų. Iš daigo iškyla augalas, gyvūnas, iš gyvūno daigas, o iš daigo vėl toks pats gyvūnas ir augalas. Visa sukasi cikliškai savo paveldėtose ir valdančiose ribose glūdinčiuose dalykuose.

Iš tokio žmogaus supratimo lietuvis išvysto savo bendruomenę (arba visuomeninę tvarką). Visuomenė iš viš šaknies, duoda suprasti, kad lietuvis patyrė pasaulį kaip „vis-atą“, kaip „viešą“ ir atdarą savo ribų išsivystyme ir pasirodyme. Net ir dievybė buvo pavadinta vieš-pačiu. Tai yra tapatybė, kuri yra visiems vieša ir atdara. Viešybė yra priklausomumas visatai ir tuo pačiu žmogaus priklausomumas viešumai. Bet ta viešuma turi prisilaikyti paveldėtos, valdančios ir įgimtos tvarkos, gyvenimo tekėjimo ratu. Toje viešumoje, atvirume, lietuvis kuria savo gyvenimą. Aiškiai matosi, kad kūrimas turi sąryšį su ugnimi. Ir tas sąryšis primena lietuvių garbę ugniai. Prieš saulės dieną visos ugnys būdavo užgesintos; krivis tada užkurdavo/sukurdavo naują ugnį iš ąžuolo šakų perkūno garbei. Iš tokio viešo susirinkimo žmonės nešdavo žiežirbas namo, ir vėl įkurdavo namų židinį, namų ugnį, kuri atspindėdavo saulės šviesą, jos šventę, jos šventumą; ir ugnis buvo šventa, nes ji buvo šeimos židinys. Ji buvo žydėjimas šeimos viešumoje, atvirume sukurto gyvenimo. Taigi, žmogaus sukurta šeima turėjo būti šventa, ugnies ir saulės šviesoje, sudarančioje šeimos židinį, jos žydėjimą, bujojimą, jos viešumą. Sukūrimas gyvenimo, vestuvės, yra sukūrimas šeimos židinio ir tuo būdu gyvenimo atnaujinimo, jos ugningos aistros. Ir ta aistra neturėjo būti kaltinama, nes žmogus nebuvo gimęs Adomo kaltės akivaizdoje; jis buvo paveldėjęs savo gyvybės daigą, kuris pražysdavo šeimos sukurtame židinyje. Todėl lietuviui patiko žiedrus dangus ir jo atspindėjimas gėlių žiedrynėse, žibuoklėse, kaip daina sako, pilnose dangaus tyrumėlio. Čia lietuvis rado savo artimo meilę. Artimas juk tas, kas gyvena arti; šis artumas ir artimo meilė dar skamba vokiečių ir anglų kalbose: žodžiai Nachbar ir Neighbour yra reiškiantys „arti gimusius“.. Ir lietuvio artimas buvo jo giminė, gimęs iš tos pačios gimtos ir surištas tuo pačiu krauju ir gyvenimo būdu. O tas artimas, kuris nebuvo giminė, jis buvo kaimynas, gyvenąs tame pačiame kaime, arba artimame kitame kaime; jis vedė dukterį – vedė iš tėvų namų į savo namus ir sujungė tuos namus giminyste, sumaišė jų kraują, sukūrė šeimos židinį iš dviejų namų, išreikštą vestuvių puota, dainomis ir aistringais šokias. Tokiose vestuvėse išsipildė vakarais jaunos mergaitės sukurtos ilgesingos dainos; ilgais vakarais jaunuolės dainuodavo ilgesio dainas. Bet kas gi yra ilgesys – jis išplaukia iš patyrimo laikino nuotolio nuo to, kas yra arti. Meilužis, bernelis yra ilgai nebuvęs, ar gal ilgai nebus; jis yra jau širdelėje, jau visai arti, jis yra artimiausias, bet visgi jis ilgai nebuvęs ir labai laukiamas. Ilgu, o dainos išreiškia tą artimiausio nuotolį. Bet išsipildžius ilgesiui ji išeina su tuo, kuris ją išveda vestuvėse, taip  ji išpildo savo dalią; iš mergaitės ji patampa tąja, kuo tapti jai skirta prigimties: ji patampa moterimi, o moteris juk yra iš šaknies, kuri yra surišta su motina. Ji paveldi tai, kas jai yra dalia, ir net palaima. Lietuviai turi Laimą, kuri prižiūri, kad visa vystytųsi pagal dalią, kuri visuomet yra tiesi, nenukrypusi ir tuo būdu turinti tvarką ir taiką. Moteris pasidaro namų ponia, plg. graikų potnia, sanskrito patni ir lietuvišką pati. Ji yra išėjus į pačias. Kaip pati, ji turi pilną teisę važiuoti su pačiu į viešnages, būti viešnia, vis būti tarp žmonių.

Moteris yra lietuviškų namų simbolis, o tie namai yra gimtinė, kur eilės kartų yra gimę iš motinų. Kaip Eretas sako, lietuvė moteris viską pastebi apie namus, savo ranka viską augina ir supranta. Ji užlaiko namų židinį; aplink namus žydi gėlynai, bujoja nauja karta nuo mažutėlio iki mažiuko ir mažo, nuo daigeliuko – į daigą ir gėlelę, nuo avinėlio iki avino; šis deminutyvinis kalbos vainikas, anot Ereto, yra sukurtas lietuvės moters, kuri savo jautrumu visai aplinkai yra patėmi, pajaučia ir sutampa su daugybe gyvybinių skirtumų ir skirtumėlių ir juos įpina į kalbą ir į dainas. Lietuvė moteris yra lietuviško gyvenimo audėja. Jos ranka surenka rank-darbiuose, audiniuose, visą lietuvišką pasaulį: jos saulelėje atskleistus gėlynus, jos rugiuose glūdinčią žemės duonią, jos spalvas ir linų saujelėje baltintas drobes. Ji yra audėja, menininkė lietuviško pasaulio ir jame gimusio žmogaus dalios. Ir yra įaudusi ne tik spalvas, bet ir audimo dainų ritmus ir savo rankos gabumus. Nors lietuvė moteris audė šeimai, jos ranka atrinkdama lino siūlus, laukų gėlynus, pasaulio spalvas ir ritmą, tyliai nešė vieną iš seniausių visos žmonijos pasaulio supratimų. Daugelyje senų tradicijų, dainius, žynys (sage-saga) buvo savo žmonių dalios audėjas. Jis žinojo tos audnos siūlus ir kad kiekvienas yra supintas su kitu, t. y. žmonės kaip pasaulio takai yra susiaudę. Pavyzdžiui, Ohura Mazda, sudėjusi šaknis men (turėti dvasinę aistrą) ir dhe (sukurti ir tverti), turėjo galią atrasti siūlų takus pasaulio audnioje, atrasti pasaulio takus. Pasaulio įaudimas į poeziją, į dainą buvo atliktas poetės, vatėos, iš to gauname vipra (virpėti, dainos aistra) ir tuo pačiu Vat- supratimą[17]. Vedose dainius paruošia audną (taks) su savo aida, balsu (taks-vacamsi), taip gaunamas žodis tekstas. Ir net graikų pasaulyje pasirodo mūzos, kaip pagrindas kūrybinės aistros ir yra pavadintos techtonarchos (originalios audėjos); iš graikų kalbos žodžių – priešistorinis žynys ir dainius – oienos – buvo pavadintas originalus tekstas (archi-tektas: arche-pradžia, techtos- audna). Net ir lotynų kalboje ordo, ordior randasi tas pats: stropus išskyrimas siūlų audnoje. Indoeuropiečių literatūra yra gausi audimo metaforų. Vedos maldoje rašoma: „kad man takas nebūtų paprastas, kada aš audžiu dainą“. Milžinas Vafprudnir, užduodantis Odinui mįsles, yra „tas, kuris yra stiprus (prudr) audime“ (anglo-saksų wodcraeftum-waef), parodo tą patį: suaudžia dainą su galia. Senojoj Islandijoj audna yra audėja dalios. Šioje audnoje pasirodo sakymai žmonių apie pasaulio takus. Sagė, saga, žynius, dainius, kuris supranta pasaulio audną, jo tekstą, jo „architektūrą“.

Lietuvė moteris yra įaudusi savo ranka jos patirtą pasaulį ir net žmonijos atmintį; jos audna yra lietuviškai apdainuotas pasaulis. Ji yra ne vien mūsų biologinio gimimo motina, ji taipogi yra surinkusi savo ranka mūsų gimtinę, mūsų pasaulį, kuriame mes esame gimę. Bet ir jis yra prisidėjęs, prie to pasaulio audnios. Jis yra pats, jis šeimininkas ir rengėjas įrankių, padarų, kurie pritinka rankai. Jis stato pasaulį savo rankos ir joje pritaikytų įrankių galia. Jis įrengia pastogę sau ir jai, ir visiems gyvūnams, kurie yra surenkami į tą pastogę. Čia supratimas yra tiesioginis ir surištas su tiesioginiais veiksmais, su ranka, su galva, nes jis apgalvoja, ką daryti, kokį grūdą kokiam laukui parinkti, kokią puotą surengti putojančiam alui, o kokią – duonai. Sukūrę šeimos židinį, jie abu (senovinis žodis mudu) savo ranka įrengia savo pasaulį pagal paveldėtus takus ir juose tekantį gyvenimą po gimtinės stogu.

Kad lietuvis dar nebuvo egocentriškas, visą išvedęs vien iš savęs, pasirodo tame, kad pronomina kaip , tu, jis, ji, gali būti įsunkti į veiksmažodžius, kurie išreiškia žmogaus veiklą pasaulyje. Jis dar yra sutapęs pasaulyje su gamta ir jos įvykiais, ir yra orientuotas jų takuose. Ši kalbinė ypatybė parodo, kad žmogus dar nesąs nutolęs nuo pasaulio, nuo žemės ir nuo kitų, jis dar gyvena visuomenėje, jis jai priklauso ir yra jos dalis. Jo veiksmai yra ne privatūs, bet vieši, visų matomi ir visiems įtakingi. Jam pasaulis nėra „objektas“, prieš kurį jis stovi nutolęs ir jį išnaudojąs savo „laimei“ ir troškimams. Jo troškimai yra dar surišti su pajautimu visos gimusios gamtos ir jos troškimais, su balansu, kuris turi dosnumą; pas jį nuvažiavęs dar gali būti pamylėtas iki išteklių. Jis yra tikras demo-kratas, nes leidžia visatai vystytis savo tekėjimo takuose.

Būdamas viešas, priklausomas (klausa) giminei ir kaimynystei, lietuvis yra vaišingas, nes to reikalauja dosni motina žemė, reikalaujanti žmogaus dosnumo. Lietuvių kalba tuo būdu išreiškia tiesiogiai ir tyrai viską, apie ką yra kalbama; tik tos kalbos reikia pasiklausyti, nes per ją mums priklauso mūsų pasaulis ir mes jam. 

Ką gi mums, išeiviams, reikia veikti, atradus arba pažinus lietuvišką pasaulį, supratus jo paties kalbą. Mes gyvename laisvėje, bet ar mes tos laisvės sampratą turime iš lietuviškos žemės, iš lietuviško žodžio. Laisvė juk reiškia – leisti sau būti tuo, kas esi, ir leisti visiems įvykiams būti tokiais, kokie jie yra. Bet tas nereiškia, kad laisvė yra daryti, ką užsimanius, tai jau būtų nebe laisvė, bet paleistuvystė, išėjimas iš gyvenimo tekėjimo takų, iš pasaulio audnos, iš lietuvio dalios. Išeivijoje lietuviai yra perdaug pasiskolinę nelaimingų svetimpročių. Jie yra pasidarę socialdemokratais, krikščionimis demokratais, respublikonais, konservatoriais, liberalais, socialistais ir visais kitais „-istais“. Jie ir kovoja už svetimžodžius, palinkę, nulinkę po tų žodžių svara, ir tuo būdu daro žalą lietuvių gimtinei, daro nukrypimą nuo tiesos, ir tiesioginių lietuviškų takų. Jie nebesutinka, nebesusitinka tuose takuose, o nesusitikę nebeturi tarpusavy taikos. Jie nebėra įausti į Lietuvos motinos audną, į jos kalbos siūlus, į tuose siūluose įaustą Lietuvos pasaulio ritmą ir dainą, spalvas ir gaidas; jie didžiuojasi įsiaudę į kitus pasaulius, nesuprasdami, kad jų pačių pasaulis, esantis ir atrandamas jų kalboje, yra pats gyvybiškiausias, kuriuo net grožisi svetimšaliai. Ir kad jo kalboje išreikšta pasaulio samprata yra lygiai tobula, ir gal net gilesnė ir margesnė už daugybę kitų. Nes kalbos gelmės neša dar beveik nekaltą visų indoeuropiečių kultūrų patirtį. Argi mums nebūtų maloniausia, kilniausia tuos pramintus takus prisiminti, prisiminti mūsų gimtinę, tuose takuose susitikti ir surasti taiką.

Bibliografija

Būga, K.  Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, vol. I.

Chatterjii, S. K. Balts and Aryans, Simla, 1968.

Durante, M.  Ricerche sulla preistoria della lingua poetica Greca. La terminologia relative alla creatione poetica. Rendiconti Classe di Scienze morali, storiche e filologiche, 15, Roma, 1960, p. 231-249.

Gimbutas, M.  Introduction. The Green Linden: Selected Lithuanian Folk-Songs, New York, 1964.

Heidegger, M.  Bauen, Wohnen, Denken. Vortraege und Aufsaetze, Tuebingen, 1964, p. 145-163.

Jungfer, V. Litauen. Anlitz eines Volkes, Leipzig, 1938.

Kerenyi, K. Was ist Mythologie. Europaeische Revue, 15 Juni, 1939, p. 7ff.

Kratins, O.  Unsung Hero.  Western Folk Lore, Oct. 1961, vol. 22., No. 4.

Maceina, A. Filosofijos kilmė ir prasmė, Roma, 1978, p. 57ff.

Oliphant, S. G. Dhena.  Journal of the American Oriental Society,  1912, Vol. 32, p. 393-413.

Otto, W. F.  Die Gestalt und das Sein,  Darmstadt, 1974.

Payne, R.  Foreword. The Green Linden: Selected Lithuanian Folk-Songs, New York, 1964.

Thieme, P.  Die Wurzel Vat. Asiatica, Festschrift Friedrich Weller, Leipzig, 1954, p. 656-666.

Volkmann-Schluck, K. H. Einfuehrung in das philosophische Denken,  Frankfurt am Main, 1965, p. 54ff.

Vycinas, V.  Our Cultural Agony, The Hague, 1973, p. 66f.

Vydunas, S. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart, Tilsit, 1916, p. 87f.

*Dėkoju Elenai Sakalauskaitei už teksto perrašymą su lietuviškais ženklais ir švelniais pataisymais.

[1][1] Jungfer, V. Litauen. Anlitz eines Volkes, Leipzig, 1938. 

[2][2] Chatterjii, S. K. Balts and Aryans, Simla, 1968. 

[3][3] Jungfer, ibid. p. 21. 

[4][4] Vydunas, S. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart, Tilsit, 1916, p. 87f.

[5][5] Otto 1974: 67ff.

[6][6] Otto, ibid.  p. 123ff.

[7][7] Payne, R.  Foreword.  The Green Linden: Selected Lithuanian Folk-Songs, New York, 1964.

[8][8] Gimbutas, M.  Introduction. Green Linden: Selected Lithuanian Folk-Songs, New York, 1964.

[9][9] Kratins, O.  Unsung Hero.  Western Folk Lore, Oct. 1961, vol. 22., No. 4.

[10][10] Vycinas, V.  Our Cultural Agony, The Hague, 1973, p. 66f.

[11][11] Durante (1960: 231-249).

[12][12] Durante, ibid. p 232.

[13][13] Būga 1958: 110.

[14][14] Būga, ibid.

[15][15] Būga, ibid.

[16][16] Volkmann-Schluck 1965: 54ff. 

[17][17] Thieme (1954: 656-666).

 

Tekstą redagavo Jūratė Pajėdienė 

© Algis Mickūnas 2007

© „Aruodai“ 2007


 

 

 

 

 

 
 
 
© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Matematikos ir informatikos institutas 2003 - 2007