Asmuo

VARDAS: Jonas

PAVARDĖ: Puzinas

TAUTYBĖ: lietuvių

GIMTOJI KALBA: lietuvių

RYŠYS SU KULTŪROS PAVELDU:
ARCHEOLOGIJA | Bendrosios sąvokos | Tyrėjai | ARCHEOLOGAS

RYŠYS SU KULTŪROS PAVELDU:
ARCHEOLOGIJA | Bendrosios sąvokos | Tyrėjai | ARCHEOLOGAS
ARCHEOLOGIJA | Bendrosios sąvokos | Tyrėjai | MUZIEJININKAS

GIMIMO METAI: 1905-10-01

1905-09-18 senuoju stiliumi.

GIMIMO VIETA:

Dabartinė lokalizacija: Svaronys, k., Pivonijos sen., Ukmergės r. sav., Vilniaus apskr., Lietuvos Respublika

MIRTIES METAI: 1978-04-14

MIRTIES VIETA:

Dabartinė lokalizacija: Čikaga, m., , , Ilinojaus valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos

PALAIDOJIMO VIETA:

Dabartinė lokalizacija: Čikaga, m., , , Ilinojaus valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos

Lietuvių tautinės kapinės.

BIOGRAFIJA:
Jono Puzinai tėvai Motiejus Puzinas ir Barbora Puzinienė buvo stambūs ūkininkai, turėję 2,5 valako žemės, pirktos iš dvaro. 1912-1914 m. J. Puzinas mokėsi Laičių rusų liaudies mokykloje, 1916-1917 m. - Ukmergės vokiečių miesto gimnazijoje, 1918-1925 m. - Ukmergės gimanazijoje, kurią baigęs trumpai Ukmergės žydų vidurinėje mokykloje mokė lietuvių kalbos. Besimokydamas J. Puzinas formavosi kaip humanitaras pirmiausia dėl išmoktų kalbų: rusų, lenkų, vokiečių ir, žinoma, lietuvių. Panašu, kad tėvai manė Joną būsiant mokytoju. Pirmasis svarbesnis J. Puzino gyvenimo posūkis įvyko 1925 m., kuomet jis, Stepono Kairio padedamas, įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur pradėjo lietuvių kalbos ir literatūros, lyginamosios kalbotyros ir pedagogikos studijas. Studijuodamas Kauno universitete J. Puzinas susipažino su istorija, o kiek vėliau - ir su archeologija. 1925-1928 m. jis dirbo Kauno miesto savivaldybėje, rinko medžiagą apie Kauno, Šiaulių ir Ukmergės miestų savivaldybes. Šių darbų rezultatas buvo nemažas darbas „Šiaulių miestas. Istoriniai bruožai“. Nuo 1928 m. spalio 1 d. iki 1930 m. gegužės 1 d. J. Puzinas dirbo Kauno miesto muziejaus sekretoriumi ir konservatoriumi. 1927 m. vasario 26 d. vedė Konstanciją Vabalaitę. Su ja susilaukė vaikų: Aldonos (g. 1928 m.), Algimanto (g. 1932 m.) ir Živilės (g. 1938 m.). Visgi svarbiausias momentas, lėmęs tolesnį J. Puzino gyvenimo kelią Lietuvoje, buvo tas, kad Po 1926 m. perversmo J. Puzinas tapo A. Smetonos raštų kalbos redaktoriumi, o per tai įgijo ir paties prezidento palankumą. J. Puzinas buvo pasirinktas pasiųsti į užsienį studijuoti archeologijos. Kadangi tuo metu Europos archeologijoje buvo stipri vokiečių archeologų mokykla, natūraliai pasirinkta Vokietija. J. Puzinas 1930 m. gegužę išvyko į vakarų Vokietijoje esantį Heidelbergo universitetą. Heidelbergo laikotarpis J. Puzino gyvenime buvo archeologijos pagrindų ir darbo su archeologine medžiaga suformavimo laikas. Studijoms vadovavo profesorius Ernst Wahle (1889-1981). Be archeologijos (taip pat ir klasikinės), J. Puzinas papildomai gilino lyginamosios kalbotyros žinias. Heidelberge 1930-1934 m. jis parašė darbą „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“ (vokiečių kalba), už kurį 1934 m. liepos 5 d. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Daktaro laipsnis ir studijos užsienyje J. Puzinui iš karto atvėrė kelią į greitą kilimą valstybės tarnyboje Lietuvoje. Tik sugrįžęs jis 1934 m. spalio 1 d. tapo Kauno miesto muziejaus konservatoriumi ir direktoriumi, kuriuo buvo iki 1940 m. sausio 1 d. 1936 m. lapkričio 1 d. tapo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus vedėju, kuriuo buvo iki 1941 m. sausio 1 d. Suorganizavo Priešistorinio skyriaus ekspoziciją, kurią 1938 m. sausio 25 d. iškilmingai atidarė Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Svarbi J. Puzino veiklos sritis buvo jo pedagoginė veikla. Vos grižęs į Lietuvą J. Puzinas 1934 m. spalio 1 d. tapo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Etnikos katedros vyresniuoju asistentu. Nors apgynęs habilitacinį darbą „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ 1939 m. birželio 13 d. jis tapo privatdocentu. Vytauto Didžiojo (nuo 1940 m. Vilniaus) universitetuose 1934-1943 m. J. Puzinas skaitė 33 skirtingus kursus, kurie trukdavo vieną du semestrus ir vėliau nesikartodavo. Uždarius Vilniaus Stepono Batoro universitetą, į Vilnių buvo atkeltas Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas. J. Puzinas persikraustė į Vilnių, 1939 m. gruodžio 15 d. čia jis tapo docentu. Jau Tarybų valdžiai 1940 m. rugsėjo 20 d. įkūrus Archeologijos katedrą (ji susikūrė ankstesnę Etnikos katedrą padalijus į Archeologijos ir Etnografijos), J. Puzinas tapo šios katedros vedėju. Išbuvo juo iki pat pasitraukimo į Vakarus 1944 m. liepos 3 d. Panašu, kad abu okupantai (tiek bolševikai, tiek naciai) J. Puzinu pasitikėjo, nes 1941 m. kovo 6 - liepos 26 d. jis ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pavaduotojo pareigas, o nuo 1941 m. liepos 26 d. iki pasitraukimo į Vakarus buvo fakulteto dekanas. Būdamas šiose pareigose jis du kartus pavadavo universiteto rektorių Mykolą Biržišką. Šias pareigas užimti nacių okupacijos metais J. Puzinui, matyt, padėjo jo ankstesnis mokslas Vokietijoje, tačiau ir tai neišgelbėjo nuo trumpalaikio (1942 m. spalio 1-2 d.) suėmimo ir tardymo gestape dėl dalyvavimo slaptoje Rytų Lietuvos draugijos veikloje. J. Puzinas parengė antrąją profesionalių archeologų kartą (pirmoji karta buvo jis vienas). Tai Pranas Kulikauskas, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Rimutė Rimantienė ir Marija Gimbutienė. Visi jie išugdė naujas archeologų kartas, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulinėje archeologijoje. Visgi J. Puzino ikikarinė veikla daugiausia siejama su archeologiniais tyrimais: tyrinėjimais (kasinėjimais) ir spausdintais darbais. 1935-1944 m. leidiniuose jis paskelbė apie 150 straipsnių ir publikacijų įvairiais Lietuvos archeologijos klausimais. Iš jų svarbiausia yra 1938 m. pasirodęs darbas „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“. J. Puzinas dalyvavo mokslinėse konferencijose Osle, Rygoje ir Elbinge, kurios tuo metu buvo tik tarptautinės. 1944 m. liepos 3 d. J. Puzinas pasitraukė į Vakarus. Pokarinė J. Puzino biografija menkai tyrinėta. Pasitraukęs iš Lietuvos J. Puzinas pradžioje atsidūrė Vokietijoje. Veikiai jis įsitraukė į Baltijos (Baltic) universiteto Pinneberge (Hamburgo priemiestis) veiklą. Čia jis užėmė įvairias pareigas: nuo 1945 m. gruodžio 8 d. iki 1946 m. sausio 8 d. jis buvo universiteto organizacinio komiteto nariu, vėliau Filosofijos fakulteto prodekanu, 1948 m. balandžio 10 d. - 1949 m. rugsėjo 30 d. paskutiniu šio universiteto rektoriumi. 1949 m. rudenį J. Puzinas persikėlė į JAV, apsigyveno Filadelfijoje, kur iškart pradėjo aktyviai reikštis vietos lietuvių bendruomenės veikloje. 1953-1965 m. J. Puzinas buvo aktyvus „Lietuviškosios enciklopedijos“ darbuotojas, 14 tomų redaktorius, daugiau kaip 300 straipsnių autorius. J. Puzinas mirė staiga 1978 m. balandžio 14 d. Čikagoje, eidamas 73-iuosius metus. Apibendrinant galima teigti, kad Jono Puzino veikla pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvo trumpa, bet nepaprastai ryški. Dirbdamas Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje ir Vytauto Didžiojo universitete, jis Lietuvos archeologiją iš individualaus domėjimosi objekto pavertė mokslu, remiamu valstybės ir jai reikalingu. J. Puzinas pradėjo rengti archeologus, turinčius aukštąjį išsimokslinimą, pagal naujausius Vakarų Europos archeologijos mokslo pasiekimus apibendrino Lietuvos archeologinę medžiagą, parengė pirmąją archeologinę ekspoziciją.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
MAŽIULIS, A. Prof. dr. J. Puzino rankraštinis palikimas // Puzinas J. Rinktiniai raštai. Chicago, 1983. T. 2, p. 677-684.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
PUZINAS, J. Rinktiniai raštai. Chicago, 1983, t. 1.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
AGLINSKAITĖ, R. Jono Puzino atminimui // Bibliotekų darbas. 1990, Nr. 11, p. 14.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
GIRININKAS, A. Joną Puziną prisimenant (1905-1978) // Baltų archeologija. 1995, Nr. 3 (6), p. 13. .

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
KULIKAUSKIENĖ, R. Tėvų žemėje ir svetur: Jono Puzino 85-osioms gimimo metinėms // Mokslas ir gyvenimas. 1990, Nr. 8, p. 18-19.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
TAUTAVIČIUS, A. Lietuvos proistorės mokslo pradininkas // Kultūros barai. 1990, Nr. 10, p. 59-62.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
TAUTAVIČIUS A. Archeologijos pradininkas // Dienovidis. 1995, Nr. 37, p. 6-7.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
TAUTAVIČIUS, A. Lietuvos mokslinės archeologijos pagrindėjas: Profesoriaus Jono Puzino gimimo 90-osios metinės // Voruta. 1995, Nr. 38, p. 1, 5.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
VOLKAITĖ-KULIKAUSKIENĖ, R. Jonas Puzinas – profesionaliosios Lietuvos archeologijos pradininkas // Mokslas ir Lietuva. 1992, sąs. 2/3, p. 126-128.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
VOLKAITĖ-KULIKAUSKIENĖ, R. Lietuvos archeologijos ugdytojas // Lietuvos mokslas. 1995, t. 3, kn. 7, p. 143-144.

ASMENS BIBLIOGRAFIJA: Leidinio aprašas
PUZINAS, J. Rinktiniai raštai. Chicago, 1983, t. 2.

LITERATŪRA APIE ASMENĮ: Leidinio aprašas

LITERATŪRA APIE ASMENĮ: Leidinio aprašas

LITERATŪRA APIE ASMENĮ: Leidinio aprašas

LITERATŪRA APIE ASMENĮ: Leidinio aprašas

LITERATŪRA APIE ASMENĮ: Leidinio aprašas

LITERATŪRA APIE ASMENĮ: Leidinio aprašas
Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 221-230.

RYŠYS SU KITAIS ASMENIMIS: Marija Gimbutienė Profesoriaus mokinė.

RYŠYS SU KITAIS ASMENIMIS: Rimutė Rimantienė Profesoriaus mokinė.

RYŠYS SU KITAIS ASMENIMIS: Regina Volkaitė-Kulikauskienė Profesoriaus mokinė.

RYŠYS SU KITAIS ASMENIMIS: Pranas Kulikauskas Profesoriaus mokinys.

STRAIPSNIO AUTORIUS: Vykintas Vaitkevičius 2006

STRAIPSNIO AUTORIUS: Jurgita Žukauskaitė 2004

©: Adaptavimas Vykintas Vaitkevičius

©: Adaptavimas Jurgita Žukauskaitė Lietuvos istorijos institutas

Vaizdai(99)

Spausdinti

Atgal