Archeologijos objektas "Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo Arkikatedra Bazilika" >> "Katedros lobynas"

Archeologija


PAVADINIMAS: Katedros lobynas

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS:

TEKSTINIS TURINYS:
1985 m., vykdant katedros požemių tyrimo, tvarkymo ir pastato restauravimo bei ventiliacijos ir apšildymo modernizavimo darbus, buvo palyginti senieji šventovės planai su realia mūrų padėtimi ir pastebėti nesutapimai. Ne visos senosios nišos egzistavo, kai kurios buvo užmūrytos. Buvo įtariama, kad vienoje iš tų slaptų erdvių galėjo būti paslėptas Katedros lobynas.
1985 m. kovo 23 d. buvo numatyta patikrinti vieną įtarimus kėlusią Katedros nišą. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys į pagalbą pasikvietė Paminklų konservavimo instituto vyriausiąjį specialistą Napoleoną Kitkauską ir Vilniaus miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininką Juozą Jasulaitį. Pramušę laiptinės, esančios tarp Goštautų ir Šv. Jono Nepomuko (dabar – Tremtinių) koplyčių, sieną jie ir aptiko 1939 m. užmūrytoje nišoje palėptą Vilniaus katedros lobyno dalį: apie 270 auksinių ir sidabrinių monstrancijų, taurių patenų, relikvijorių, kryžių, ampulių, žvakidžių, žiedų, kitų liturginių indų bei reikmenų. Kartu buvo rasta apie 750 smulkių votų.
Lobyno likimas atspindi svarbiausius daugiau nei šešių šimtmečių tautos istorijos būties momentus – krikštą ir krikščionėjimo procesą, politinio, kultūrinio ir ūkinio gyvenimo palikimus bei nuosmukius, valstybingumo praradimo periodus. Vilniaus katedros lobynas laikomas visomis prasmėmis viena pačių vertingiausių Lietuvoje išlikusių dailės kolekcijų, kurių pradžia siekia 14 a.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Romualdas Budrys Vydas Dolinskas

FIKSAVIMO METAI: 2002

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Vilnius

FIKSAVIMO APLINKYBĖS:

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 255–339

©: Sudarymas Vydas Dolinskas

©: Sudarymas Romualdas Budrys

©: Išleidimas Lietuvos dailės muziejus

PASTABOS:

Spausdinti

Atgal