Archeologijos objektas "Palangos piliakalnis (šventykla), vadinamas Birutės kalnu" >> "1842 m. Birutės kalno aprašymas"

Archeologija


PAVADINIMAS: 1842 m. Birutės kalno aprašymas

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas

STILIUS:

TEKSTINIS TURINYS:
Palangos miestelis, kitados garsus kaip uostas ir kaip Kęstučio žmonos Birutės gyventoji vieta, esantis Baltijos jūros pakrantėje, savo pavadinimą yra gavęs iš lietuviškų žodžių po langu, dėl to, kad vėjas, pakilęs nuo jūros, paprastai užpusto smėliu namus iki pat palangių (...).
Kiekvienam, kas tik atvažiuoja į Palangą, yra pareiga aplankyti žavingas jos pajūrio apylinkes ir pabuvoti ant Birutės kalno, nes tos vietos daugiausia vertos susidomėjimo (...).
Yra tatai aukštas, pušimis apaugęs kalnas prie pat jūros kranto. Žiūrint iš tolo į dailų pušyną, iš kurio jisai iškilęs stūkso, atrodo, jog matai milžiniško dydžio pilį, o Birutė – jos bokštas. Užkopus į patį jo viršų, atsiskleidžia platūs ir žavingi regionai, iš vienos pusės – į Prūsų pasienį, o iš kitos – į Olandų skrybėlę (...). Birutė, mūsų senovės kunigaikščių prosenelė, labiau mane domino, negu viso pasaulio gražūs reginiai (...).
Po Kęstučio mirties ir po visos Lietuvos apsikrikštijimo Birutė liko ištikima savo tėvų dievams ir nepakeitė tikėjimo, nors prašė to Vytautas, Jogaila ir karalienė Jadvyga. Paliko Trakus ir persikėlė į Palangą, ir tenai likusiąją dalį savo amžiaus praleido rūmuose, vyro jai pastatydintuose, visuotinai atsidavusi vaidilutės pareigoms ir rūpindamasi paprastųjų žmonių laime. Yra net ir vienas kaimas Žemaičiuose, vardu Birutės, kurį ji pirkusi (kaip buvo kalbama) iš kažkokio Hurčino, didelio tais laikais savo valdinių spaudėjo. Liaudis, su didžiu dėkingumu atsimindama tos kunigaikštienės dorybes, po mirties įskaitė ją į savojo krašto deivių tarpą. Net kai jau visai sunyko pagonybė Žemaičiuose, paprastieji žmonės nesiliovė Birutės laikyti šventąją. Minios žmonių plaukdavo iš tolo melstis prie jos kapo ir prašyti, kad ji iš šventovės aukštybių pažvelgtų į jų skurdą. Krikščionių kunigai turėjo ne sykį vaikyti susirinkusiųjų pulkus. Tačiau nei įkalbinėjimai, nei grasinimai, nei ginkluotų pajėgų naudojimai neįstengė fanatikų atgrasinti. Su ginklu rankose jie rinkdavosi atiduoti garbės mirusiajai Birutei. Tad vienas kunigas, Palangos klebonas, kurio pavardės negalėjau sužinoti, liepė pamūryti švento Jurgio koplyčią ant kalno, toje vietoje, kur ilsisi Birutės palaikai, kad bent jau šventoje bažnyčioje melstųsi liaudis. Ilgainiui žmonių uolumas nuslūgo, o Birutės dievinimo vieton atėjo jos dorybių ir taurių ypatybių minėjimas. Vis dėlto senovės paklydimas nėra dar visiškai išnykęs. Net tuo metu, kai Birutės kapą lankiau, užtikau vieną moteriškę, einančią keliais aplink kryžių (švento Jurgio koplyčia jau sugriuvusi, ir dabar nė ženklo jos nebėr), kuris puošia tą kalną. Mano paklausta, kodėl čionai meldžiasi, atsakė:
– Kai sirgau, tai padariau apžadus, jeigu tik pagysiu, aplankyti šventosios Birutės kapą.
Stengiausi kiek galėdamas ją įtikinti, kad Birutė buvo pagonė, užtat mes negalim ir neturim jos laikyti šventąja, kad tokia auka nepatinka dievui ir pan. Paklausė visgi manęs ir tuoj nuėjo sau. O aš, pasiėmęs iš griuvenų kelias plytų šukeles, nežinau tik, ar Birutės rūmų, ar švento Jurgio koplyčios, grįžau į miestelį.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Liudvikas Adomas Jucevičius

FIKSAVIMO METAI: 1842

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ:

FIKSAVIMO APLINKYBĖS:

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 434–442

©: Vertimas Dominykas Urbas

PASTABOS:

Spausdinti

Atgal