Knygadvarios objektas "BsTB 8 90-39 Pasaka AT 700 [Apie Jonuką nykštuką]" >> "[Apie Jonuką nykštuką]"

Knygadvaris


PAVADINIMAS: [Apie Jonuką nykštuką]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie Jonuką nykštuką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas ūkinykas. Jiedu su savo pačia neturėjo vaikų. Vieną sykį kalbas jiedu terp savęs, kad nors kokį jiedu susilauktų vaiką. Teip ir stojos, kad už kelių mėno gimė jų vaikas, ale labai mažas. Toliau tas vaiks biskį paūgėjo, ale didesnis neužaugo kaip nykštys.
Sykį rengėsi tėvas važuot in girią malkų. Sako:
– Būtų gerai, kad kas mā atvarytų arklius, kaip aš prikirsu malkų.
O nykštuks sako:
– Tėvai, tu gali ait medžių kirst – aš atvarysu arklius.
Tėvas išėjo in girią, o motina už valandos pakinkė jam arklius. Nykštuks inlipo arkliui in ausį ir važuoja. Atvažiavo netoli girios – raikia užsukt kitu keliu. An arklių rikterė – užsuko, ir nuvažiau.
Tuosyk ėjo du pakeleiviai. Tie žiūri, kad arkliai vieni aina, o girdi, kad žmogiškas balsas arklius valdo. Kaip jis važuoja, tie aina paskui. Sako:
– Aisim paskui vežimą – žiūrėsim, kur jis apsistos ir kas čia toks važuoja.
O kad nuvažiau in girią netoli tėvo, ir tuo sako:
– Matai, tėvai, aš jau atvažiavau – aikšę, mane iš ausies išimsi.
Žmogus atėjęs išėmė jį iš ausies. Tie keliaunykai, pamatę, kad toks mažas gražus vaikas, kalba terp savęs – sako:
– Pirkim mes tą vaiką. Mes jį nešim in miestą, žmonėm rodysim – imsim didelį pelną.
Prisiartino prie to žmogaus ir sako jam:
– Parduok tu mum tą vaiką.
Sako žmogus:
– Aš jį neparduosu už visą auksą svieto.
O tas nykštuks palindo tėvui po sermėga, prilindo prie ausies, povaliai sako tėvui:
– Parduok mane tu jiem: gausi daug pinigų, o aš vėl pas tave sugrįšu.
Paklausęs tėvas pardavė nykštuką tiem žmonėm už tiek pinigų, kiek tik anie turėjo mašnoj. Tą vaiką pasisodino an peties ir nuvėjo toliau. Ėjo ėjo iki tamsiai nakčiai. O kada jau sutemė, Jonuks nykštuks sako:
– Nujimkit mane žemyn: bijau, kad užsnūdęs nenupulčia.
Tas žmogus pajėmė jį, nusivilko drapaną ir padėjo jį an drapanos. O kad jau buvo gerai tamsu, nykštuks no drapanos nuslinko in vieną pusę, in kitą pusę – tuo terp grumtų jam pasisekė, o paskui inlindo in pelės volą. Tie žmones lazdom ėmė ieškot, bet viskas buvo dykai. Perpykę nuvė sau keikdami, be pinigų.
Kaip pajautė nykštuks, kad jau anie nuvė, jis išlindo, o kad jau tamsu buvo, tokiam vyrui baisu buvo grįžt pas tėvus. Ten netoli buvo viens gyventojas. Jis nuvėjo pas tą gyventoją ir atsigulė šieninyke in šieną, kol pereis naktis, kad jis galės keliaut pas tėvus. Kaip jis buvo nuvargęs, šiene kietai užmigo. O tarnaitė iš ryto atėjus sugriebė su šienu ir padavė karvei, o karvė, ėsdama šieną, sugriebė jį ir prarijo. Jau jis mato, kad jau jam nekoks šokis, ir sako: „Šitoj kamaraitėj užmiršo langus išpjaut, kad saulė šviestų, o turbūt ir žvakių čia nesireikalauja“. Pasirodė nykštukui kvatiera visai nekokia, kad per dureles vis kassyks daugiau šieno kimšo – pasirodė jam, kad jau jam reiks tuo užtrokšt. Atėjo tuomsyk tarnaitė karvę melžt – nykštuks kiek tik galėjo balsiai suriko:
– Neduot daugiau karvei šieno!
Toj merga išgirdo, kad karvės viduriuose kažin kas rėkia, – toj nubėgo pas ūkinyką. Nykštuks, išgirdęs, kad ateina ūkinykas, jis vėl suriko iš visų pajiegų savo:
– Neduokit karvei daugiau šieno, ba aš jau baigiu užtrokšt!
Tas ūkinykas persigando – sako ko graičiausia tą karvę papjaut, ba ji velnio apsėsta. Tuo tą karvę papjovė, o pilvą išmetė už triobų in duobę. Nykštuks jau ten pradėjo prasiliuosuot ir norėjo išeit liuosu oru pakvėpuot – in tąsyk iš girios atbėgo alkanas vilkas. Tas vilkas tik vieną kąsnį padarė iš to pilvo – jau nykštuks pateko in subinę vilko. „Na, – sako, – jei kam reik, jau būčia už biskio išėjęs an oro, o dabar jau vėl patekau in vidurį vilko“. Ką jis darys? Tas vilkas bėga in girią, o nykštuks, iškišęs galvą iš subinės, ėmė rėkt:
– Utiū vilką, utiū vilką!..
Tas vilkas persigandęs nubėgo in pagirį ir pastipo. Nykštuks išlindęs pamatė, kad jis netoli savo tėvo namų – teip netikėtai parkeliau pas savo tėvus. Tėvas klausia:
– Kur tu buvai?
Sako:
– Buvau pelės voloj, buvau karvės pilve, buvau vilko pilve, o dabar, kai vilkas pastipo, tai aš išlindęs parėjau namo.
Ir jau buvo pas tėvus, nėjo daugiau vandravot sviesto.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:

PATEIKĖJAS: Vincas Savulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1906

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ:

FIKSAVIMO APLINKYBĖS:

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 90-92, Nr. 39 J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS:

Spausdinti

Atgal