Knygadvarios objektas "BsTB 3 378-171 Pasaka AT 1640 – Apė galingą kareivį" >> "Teksto 1997 m. redakcija"

Knygadvaris


PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno vargdienis žmogelis, labai didelis girtuoklis. Kokį grašį kur gavęs, tuoj in viešbutį nuėjęs pragerdavo. Netoli to viešbučio, prie pat kelio buvo šaltinėlis, aplink tą šaltinėlį graži pievelė, tai kada jisai girtas aidavo, tai visados toj pievelėj išsimiegodavo.
Vieną kartą buvo labai išalkęs, teip labai norėjosi jam valgyt, kad jau nebegalėjo toliaus aitie. Apsičiupinėjęs kišenius, rado plutukę duonos, pavilgė in tą šaltinį ir pasidėjo ant krentuko šalia savęs, kad susiminkštytų. Vasaros laike saulutė kaitina, o jis nelabai da buvo išsipagiriojęs, – teip sau vargšas ir užmigo. Pabudęs žiūri in tą plutelę, jogei ant tos vietos, kur ji buvo, tiktai didelė krūva musių. Teip jisai užpykęs kaip jau rėš per tą krūvą musių – žiūro, jogei daug labai užmušė. Pradėjo jisai jais skaitytie – suskaitė septynis šimtus musių, dagi septynis varmus. Nuėjo jisai in valsčiaus namą ir apskelbė, jogei teip gali padarytie: vienu užsimojimu užmuša septynis šimtus ypatų ir septynis galinčius. Teip jam valdžios tarnai su auksinėmis literomis ant kaktos tokį padėjo parašą: „Galingas kareivis, vienu užsimojimu užmuša septynis šimtus ypatų ir septynis galinčius“.
Dabar, iš kanceliarijos išėjęs, sugrįžo atgalios pas tą šaltinį ir lengvu miegu užmigo. O tenai vienas jenarolas buvo papratęs visados, kada tiktai važuoja, iš to šaltinio vandens atsigertie, nes labai gardus vanduo buvo. Važuoja pro tą šaltinį – žiūri, kad guli žmogysta. Sustojęs liepė savo vežėjui atneštie vandens. Vežėjas priėjęs žiūri, kad – su parašu an kaktos. Perskaitęs sugrįžo atgalios, pasakė savo ponui, kad toks kareivis, jogei vienu užsimojimu užmuša septynis šimtus ypatų ir septynis galinčius. Nuvėjo pažiūrėti ir pats jenarolas. Perskaitęs, kad toksai galingas, pradėjo budytie jį iš miego:
– Ponas kareivi, ponas kareivi!
O kareivis pabudęs rūsčiai paklausė:
– Ko nori, kad lendi in akis?..
– Meldžiu tamistos, – sako jenarolas, – neužpyktie an manęs. Ar negalėtumėt važuotie su manim! Jau man rytoj paskutinė diena, reik stotie an pleciaus, o jeigu rytoj neatlaikysu, tai jau atima no manęs viską.
– Gerai, pažiūrėsim, – atsakė kareivis.
Insisėdo pas tą jenarolą in karietą ir važuoja. Parvažiavo. Davė gerai pavalgyt, gertie, ko tiktai panorėjo. An rytojaus davė jam gerą arklį, sutaisė kareivius ir leidžia užbaigtie karę. Tas kareivis sako:
– Duokite ko no menkiausį arklį, nes kaip aš josu an gero arklio, tai nebūsu toks galingas.
O jisai, nabagas, buvo nusiminęs, tai mislijo, ties giria dajojęs, pabėgtie. Dagi užsisėdo be jokio pamovimo, tiktai pasiėmė valgyt ir mažą rykštelę.Visi kareiviai joja keliu, o jo kumelaitė kaip pradėjo jį nešt an girios! O tenai pagiriu buvo pastatytos kartuvės. Kaip insipainiojo toj kumelaitė in tais kartuves, kad ait, tai ait tiesiog an to neprieteliaus! Ans, pamatęs, kad jau atjoja, stoja an karės. Atsigrįžta in šoną – atlekia tiesiog an jų neapsakoma baisybė! Teip jis persigandęs – bėgtie! Pametė savo visus ginklus ir pasidavė be jokio priešingumo.
Sugrįžta kareiviai su tuomi galinčium kareiviu, apsako jenarolui, jogei karė pabaigta. Padarė jenarolas didelį balių, dėkavojo jam už tai, ale sako, kad šitoj girioj yra labai daug žmogžudžių, kurie daug blogo tam jenarolui daro. Teip tas kareivis:
– Tai maža bėda su tuom. – Liepė nuvežtie tris brikus virvių in pagirį: – Tai aš vienas su jais rodą padarysiu...
Jenarolas viską teip ir padarė. Nuvėjo kareivis, atsisėdo pas tais virves, užsidegė pypkutį ir rūko. O tie žmogžudžiai gyveno urvuose. Teip vienas išlindo iš urvo, pažūrėjo ir vėl sugrįžo in urvą. Išeina jau daugelis, prisiartina, žūri in tais virves, žūri in tą parašą, kad toks galinčius, tiek vienu užsimojimu užmuša, – prašo jo, kad aitų pas juos in svečius. Nuvėjo jisai in tą urvą ir tą pypkį nenustoja rūkęs. Klausia tie žmogžudžiai, kodėl jisai teip drūtas. Kareivis sako:
– Ar jūs nematote, jog aš nenustoju rūkęs? Jeigu aš nerūkyčiau parą, tai ir aš tiktai tiek pajėgčiau kaip ir jūs – aš tokias žoles rūkau.
Prašo tie žmogžudžiai, kad duotų ir jiem parūkytie. Atšoko kareivis:
– Negalima jums duot rūkytie, nes jūs labai pikta notūra, jūs ir teip daug blogo padarėte. Ale jeigu jūs norite būt drūtesni, dauginus pajėgtie kaip dabartės jūs galite, tai aikite tais virves, ką aš čion pagirij padėjau, atsineškit ir riškite vienas kitą ko drūčiausia, kad nepasileistumėte, nes jeigu kartais pasileisite, tai tas kitus užmušite, o aš tada duosiu jumis parūkytie ir po trijų valandų paleisiu, tai jau jūs širdys bus suminkštėję – nebūsite toki pikti, o dabar tai jūs visą svietą per tris valandas užmuštumėte...
Nuvėjo tie žmogžudžiai, sunešė virves, riša viens kitą ko drūčiausiai, kad tiktai nepasileistų, nes kožnas bijo mirtie. Kada visi jau susirišo, liko jau tiktai vienas, paskutinį surišo tas kareivis. Sako:
– Dar jūs pagulėkite, o aš aisiu atsinešt tų žolių.
Išėjo kareivis, suguldęs visus in eiles, – o tenai tų žmogžudžių skaitlius buvo penki šimtai ir penkiolika, – parėjo pas tą jenarolą ir sako:
– Daug darbo turėjau gyvus paimtie. Siųsk vežimus, tegu veža in dvarą.
Jenarolas netiki, kad tai yra teisybė, pasiuntė kitą kareivį pažiūrėtie. Parėjęs kareivis papasako, jogei tai yra tikra teisybė. Pasiuntė jenarolas keletą vežimų, kad nuvežtų in dvarą. Veža in dvarą ir krauna in rietuves – prikrovė kaip malkų.
Teiposgi padarė balių, pamylėjo gerai tą kareivį, padėkavojo ir da prašo, ar negalėtų da vienam pagelbėjime būtie. Sako:
– Šitoj girioj da yra tokių žvėrių, kurios užpuola an žmogaus ir sudrasko: atsirado baisus levas, kurs nieko nepraleidžia...
Teip tas kareivis sako:
– Mažas daiktas! Leisi da man in pagelbą dešimts kareivių, kad būtų apsiginklavę, kad kai aš su levu susitversiu, tai jie subadytų, sušaudytų jį.
Teip ir padarė. Išėjo in girią, išsiklausė pas kareivius, kurioj vietoj prisilaiko toj žvėris:
– Aikite, – sako, – jūs in tenai, jūs ją pabaidysite, o aš aisu čionai, tai aš ją patiksiu, tai kai aš šauksiu, tai jūs atbėkite...
Persiskyrė su kareiviais ir bėga jau, kad pabėgtų. Jam bebėgant ir pasitinka levą. Kaip tiktai griebs jį toj žvėris, tas kareivis vos spėjo už aržuolo užlįstie. Tas levas perpykęs kaip jau griebs per aržuolą ir sumušė nagus po tris colius in aržuolą – o jo nagai buvo no sprindžio ilgumo! Tas kareivis capt jį už kojų ir – rėkt! Atbėgo kiti kareiviai, sušaudė, subadė tą žvėrį, ir aina sau ramiai namon. Parėjęs papasakojo jenarolui, kad kareivis palaikė levą už kojų, iki jie atėjo, ir atėję sušaudė. Nuvažiavo ir tą parvežė in dvarą.
Tas jenarolas turėjo vieną dukterį. Padarė didelį balių, suprašė visus kaimynus, apženijo tą galinčių kareivį su savo dukteria ir pavedė jam visą savo karalystę. Ir aš tenai buvau, pas pečių sėdėjau, in vestuvinykus žiūrėjau ir, ką girdėjau ir mačiau, žodis in žodį užrašiau.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS:

FIKSAVIMO METAI: -

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Senapilės (Marijampolės) pav.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS:

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 378-381, Nr. 171 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS:

Spausdinti

Atgal