Knygadvarios objektas "BsTB 3 381-172 Pasaka AT 1640 + 1060 + 1084 – Apė vieną kurpių ir jo veikalus" >> "Teksto 1997 m. redakcija"

Knygadvaris


PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo du senuku, kuriu gyveno labai vargingai. Juodu turėjo tiktai vieną sūnų. Norint menką gyvenimą turėjo, vienok sūnų, kaipo vieną, labai lepino. Kaip tik sūnus paūgėjo, leido jį į mokslą, ale kaip be priežiūros išdykusiai augo, mažai ką jis prasilavino. Matydams senukas, kad sūnui iš to mokslo nėra jokios naudos, – o jau buvo gerai paūgėjęs, – dėl to jįjį atėmė iš mokslo ir leido mokintis amato kurpinykystės. Sūnus, pramokęs truputį amato, pradėjo patsai dirbt, kad ką tai užsipelnytų. Bet kaip labai išdykusiai buvo užaugęs, per tai nieko neuždirbo. Jeigu kokį skatiką kada uždirbo, teip tuo ir pragėrė.
Pas vieną ūkinyką jisai namuose labai ilgai dirbo, o pakol jis tenais viską neatidirbo, jam ūkinykas nedavė pelno. Kada tas kurpius atidirbo viską pas ūkinyką, kas tik reikalinga buvo, tąsyk jam ūkinykas atidavė kartu visą pelną. Jisai diktai tuom tarpu buvo gavęs pinigų, nes diktai ten jis čebatų prisiuvo. Turėdamas tas kurpius daug pinigų nuėjo in karčemą ir pradėjo gert degtinę. Gėrė jisai tenai ilgai, keletą dienų jis čion praleido, per tai užsimanė ir valgyt. Tuokart jis šinkoriaus prašė rūgusio pieno, nes, sako, pagirioms rūgštis geriausia yra. Gavęs pieno, pradėjo valgyt ir bevalgydams užsnūdo. Tuokart buvo vasaros laikas, o, žinoma, vasaroje buvo dau¬gybė musių. Užsnūdus valgytojui prikrito į pieną daugybė musių. Atsibudęs jisai ir pamatęs, kad ant bliūdo rėplioja daugybė musių, jis su sauja kaip griebs – pagriebė pilną saują musių. Suspaudęs jąsias pasidėjo ant stalo – žiūri, kad daugybė negyvų. Mislija jisai sau: kad ant sykio tiek gyvasčių nužudė, dėl to jas reikė paskaityt. Perskaitęs rado jisai šimtą musių ir pasirašė į popierėlę, kad jis ant sykio šimtą galvų nužudo, ir tą parašą prisilipino ant kaktos. Kaip nusibodo jam karčemoj sėdėt, tai jis išėjo į lauką, įstojo į kelią ir ėjo keliu. Teip beeidamas, kaip girtas buvo, pavirto į grabę ir guli čionais.
Važiuodamas ponas keliu pro šalį pamatė gulintį grabėje kaip negyvą kokį. Sustojo ir liepė eit pažiūrėt purmonui, ar ten negyvėlis guli. Atėjęs purmonas ir užtėmijęs, kad ant ano kaktos parašyta, kad vienu pakėlimu rankos šimtą galvų nužudo, atsitraukė ką greičiausiai šalin ir sugrįžo į vežimą. Ponas barė purmoną, kad šis jam nieko nesakė ir neapžiūrėjo, ar gyvas, ar ne. Purmonas atsiliepė:
– Ką aš sakysiu, kad ant jo kaktos yra parašas, kad vienu pakėlimu rankos šimtą galvų nužudo!
Ponas:
– Ale kurgi teip bus!
O kurpius gulėdams girdėjo visą šnektą. Ponas vėl pasiuntė apžiūrėt tikrai. Purmonas vėl priėjęs sako:
– Prieteli, ar tu miegi?
Kurpius atsiliepė:
– O ko gi reikia?
– Tave ponas šaukia.
– Kas jis per ponas, kad negal ateit pats?
Ponas sako:
– Girdėjau, kad tu vienu rankos pakėlimu šimtą galvų nuimi!
– Naje, nuimu.
Ponas sako:
– Mūs girioje yra dvylika žmogžudžių – ar negalėtum juos išvaryti?
– Kurgi negalėsiu, – sako kurpius.
Ponas:
– Na, ta sėsk į vežimą, ir važiuosime.
Tas kurpius priėjęs įsisėdo į vežimą ir parvažiavo su ponu į dvarą. Tenais ponas davė jam gert ir valgyt iki valiai. Pasidrūtinus ponas išvedė kurpių į lauką, parodė tą girią, kurioje žmogžudžiai gyvena, – o apė tą girią niekas nė pasisukt, nė vidun visai negalėdavo įeit.
Kurpius išėjo, nieko nė į ranką neėmęs, ir nuvėjo tiesiog į girią. Visi matydami dyvijosi, kad nieko neėmė į ranką, tik ant kaktos parašas, kad vienu sykiu šimtą galvų nužudo – tai jo ginklas. Atėjęs jis į girią, rado takelį. Teip jis įstojo į tą takelį ir eina tuo takeliu. Nuėjęs beveik į vidurį girios, rado tokį akmenį ant to takelio. Nuvertė jis tą akmenį į šoną, žiūri – kad gilyn trepai yra. Teip jis tais trepais ir lipa žemyn. Randa grinčią, kurioje žiba žiburys, o už stalo sėdi merga ir siuva. Ta merga buvo tų žmogžudžių ir čionais uždaryta. Ji jam sako:
– Ko tu čia atėjai? Pas mus yra dvylika žmogžudžių, tai kaip jie pareis, tave ir užmuš.
Tas kurpius sako:
– Aš jų nebijau.
Ir nuėjęs atsisėdo ant galinio suolo ir sėdi. Besėdėdamas išgirdo, kad jau tie pareina. Ta merga jam sako:
– Gaila man tavęs, bijau, nes užmuš. Velyk štai lįsk į užkakalį.
– Aš nebijau, – sako kurpius ir pasislinko tolyn už stalo.
Štai ir įeina visa dvylika žmogžudžių, vyriausis pirmiausiai, ir jis žiūri ne teip į keleivį, kai į jo kaktos parašą. Visi suvėję stovi pas duris. Vyresnysis žmogžudžių sako:
– O ko tu čia?
– O ko tu čia? – klausia kurpius.
– Na, kad tu toks pons kaip aš, tai sveiks!
Kaip tik pasisveikino vyriausis žmogžudis, teip ir visi kiti su juom pasisveikino. Tuojaus pasiuntė tą mergą atnešt valgyt ir, tą kurpių drauge pasisodinę, visi išvien pavalgė.
Pavalgę susitarė eit į girią. Išėję pradėjo šnekėt, ką katras gali. Kurpius giriasi, kad viską galįs. Žmogžudžiai prašo, kad ir juos ką nors išmokytų.
– Ką aš jus mokysiu, kiba muštro, nes tas pirmiausiai reikalingas, – sako kurpius.
Žmogžudžiai:
– Gerai, gerai, – sako, – tiktai mokyk, o mes su ukvata visko klausysime ir pildysime tavo įsakymus.
Kurpius:
– Na, tai prisiraukite beržų šaknių ir pakirskite vieną beržą ant buomo ir tą buomą pririškite drūčiai prie kitų dviejų storų suaugusių medžių.
Galvažudžiai ėmėsi prie darbo ir greitai padarė viską, ką kurpius įsakė. Šitiems bedirbant kurpius nusivijo iš beržų šaknių tokį storą kančių, su kuriuo jis kamandavo ant triukšmo. Žmogžudžiai klausė toliau:
– Na, o ką dabar darysim?
– Ogi prisiriškite visi vienas kitą prie to buomo, o paskutinį aš pririšu.
Jiejie greitai ir atliko tą darbą, kurį prisakė kurpius. Visi prisirišo vienas kitą, o paskutinį pats kurpius pririšo.
Štai jau kurpius pradeda kamandavot. Paėmęs kančių, kaip pradėjo duot, kaip pradėjo duot – šitie ėmė rėkt iš piktųjų. Tada kurpius priėjęs atrišo buomą nuo medžių abiedviejų ir vėl duoda su tuom kančium be perstojimo. Tol mušė, pakol galvažudžiai nepradėjo prašytis, sakydami:
– Paleisk mus, jau mes nenorim muštro mokytis. Paleisk, susimildamas, paleisk!
– Aš jus paleisiu, ale ar eisite iš šitos girios? Kaip išeisite ant lauko, tai aš jus paleisiu.
– Eisim, eisim, tik nemušk, ale paleisk! – prašosi žmogžudžiai.
– Gerai, – sako kurpius. – Kaip išeisim laukan iš girios ir nueisim iki pono dvarui, tai tenais aš jumis paleisiu. Tik jeigu daugiau negrįšit in tą girią ant gyvenimo.
– Negrįšim, negrįšim, tiktai ėmęs ko greičiaus ir paleisk mus nuo buomo ant valios, kad mes jau labai nuilsome nuo muštro.
– Na, tai ėmę tiktai aikit, kur aš liepsiu, nes kaip jūs neklausysite, tai jums vėl imsiu duot.
Ir išsivarė jisai juos į kelią ir varosi. Teip tykiai ir smagiai jie eina, bile tik jų nemuša.
Tam laike, kaip kurpius buvo išėjęs į girią žmogžudžių varyt, tąsyk ponas pasiprašė balių ant to džiaugsmo, kad jau iš girios tuos žmogžudžius išvarys ir jam bus geresnis gyvenimas. Kaip kurpius išėjo laukan iš girios, tąsyk pamatė pono tarnai, kad žmogžudžiai dailiai po komanda eina, be jokio pasipriešini¬mo, davė žinot ponui. Ponas su visais susirinkusiais svečiais ant baliaus išėjo prisistebėt, kad vienas be jokio ginklo galėjo išvaryt laukan iš girios teip baisius žmogžudžius. Visi sustoję žiūri ir stebisi, o žmogžudžiai, kaip liepia, teip ir klauso, be mūšio, be barnių. Atsivaręs iki ponų visą savo komandą, klausia jų:
– Ar neisite daugiaus į girią dėl gąsdinimo ir mušimo žmonių?
– Negrįšim niekados, kol gyvi būsim, tik paleisk ant valios, – sako žmogžudžiai.
– Paleisiu, ale niekados turite negrįžt į tą girią dėl mušimo žmonių, nes aš kaip išgirsiu, kad jūs vėl prasidėjote muštynes, tai vėl ateisiu ir jums vėl teip bus kaip ir dabar, vėl aš jus visus sudaužysiu.
Galvažudžiai sako:
– Mes išeisim ir iš savo krašto, kad mūs niekas daugiau nė nematytų, nes mes dabar suprantam, kad kaip mus muši, tai labai bjauru, teip ir kitiems, kaip mes mušėm, jiems buvo labai negerai, ir da kitam galą padarėme, o kitam ir sveikatą atėmėme.
Matydams tas kurpius, kad žmogžudžiai negrįš iš baimės daugiaus į girią, jis juos paleido visus, o tie žėdnas sau išėjo, kur juos katrą akys vedė, o į krūvą jau daugiaus nesusidėjo.
Visi ponai dyvijosi iš jo, kad jis yra toks galingas, sakydami, kad jis nemažos dovanos vertas už tokį darbą. Todėl ir ponas, kurio giria buvo, dideliai jį apdovanojo.
Da iš tų susirinkusių ponų atsirado vienas – prašyt jo, ar negalėtų išgyt iš jo girios levą, kuris yra labai baisus ir per jį niekas negali į girią pasisukt. Kurpius noriai apsiima ir tam gero padaryt.
Ponas, važiuodamas nuo baliaus namo, paėmė su savim tą galinčių ir parsivežė į savo dvarą. Čionais jį ponas gerai pamylėjo ir išsivedęs parodė tą girią, kurioje gyveno baisusis levas. Galinčius kurpius eidamas nieko su savim neėmė, tiktai kūjį kalvišką didelį ir rūgusio šildyto pieno į krepšiuką. Tuos savo daiktus pasikišęs po skvernu, ir išėjo. Nuėjęs į tą girią, rado mažą kelelį, tuo keleliu ilgą galą nuėjęs, rado didelį kelmą. Jisai tą kelmą paėmęs nuvertė, ir iš pakelmės, iš tokio urvo išlindo baisusis levas. Pamatęs kurpius levą baisiai nusigando, net nežinojo, ką jam sakyt, ir užkalbino šiteip:
– Girdėjau, levai, kad tu esi baisiai drūts. Ar mudu nepasibandavosiva savo spėkomis, kiek katras galiva?
– Kodėl ne! – atsakė levas. – Galiva eit imtis.
Kurpius sako:
– Galiva imtis. Bet kam mudviem imtis, velyk spausima akmenį: katras iš akmens išspausiva skystimą, tai tas būsiva drūtesnis.
Levas:
– Galiva spaust akmenuką, tiktai kur mudu jį rasiva?
– Na, tai aiva ieškot, – sako kurpius, – o visgi rasiva. Akmenukas mudviem į rankas neateis.
Teip susitarę eina juodu ieškot. Štai beeidami vieną užtiko. Kurpius sako:
– Ot dabar mudviem ir užtenka, nes vieną aš turiu kišeniuj. Tiktai katras mudu pirma spausiva – kiba tu, levai, pirma spausi?
Teip levas paėmė akmenuką, kaip suspaudė – tiktai miltai pasidarė! Potam kurpius, paėmęs iš savo krepšiuko tirštojo pieno grumulį, sutapnojęs, kaip suspaudė – tiktai skystimas išsivertė, ir gana! Levas žiūrėdamas mislija sau: „Tik jisai yra drūtesnis už mane!“ Kurpius sako:
– Ką dabar pradėsiva, kiba da eisiva rėktyn?
Levas:
– Galiva. Aš kaip suriksiu, tai visos šakos nubyrės.
– O kad aš suriksiu, – sako kurpius, – tai tavo akys iš kaktos iššoks!
Teip levas kaip suriko – tiktai šakos pokšt pokšt ir krinta ant žemės, o da ir keli medžiai nulūžo. Ir pats kurpius ką tik nepuolė, ale tik da jam teip Dievas davė, kad da neparvirto. Dabar jis sako:
– Levai, man tavęs gaila, nes kaip aš suriksiu, tai tavo akys iššoks. Verčiau aš tau užrišiu akis, tai josios rasi da šiaip teip išsilaikys.
– Na, ale tai kuo užriši? – klausia levas.
– Aš turiu kišeniuj skepetaitę, kiba su tąj reik užrišt.
– Gerai, gerai bus, – sako levas, – kad tik yra su kuom, tai ir užrišk su tąj skepetaite akis ir gali rėkt.
Kurpius, išsiėmęs iš kišeniaus savo skepetaitę, užrišo jam akis ir pradėjo rėkt tokiu būdu: išsiėmė iš po skverno tą kalviškąjį kūjį, kurį buvo pasėmęs eidamas į girią. Teip su tuom kūju kaip rėžė į kaktą, kad levas suriko:
– Nerėk, susimildamas, nerėk, nes aš akių neteksiu.
O kaip antrą kartą rėžė, tai jau levas pradėjo prašytis:
– Susimylėk, mielas prieteli, nerėk daugiau, nes aš nedalaikysiu ir kaip tik galėdamas, ką man prisakysi, tai tavęs visados paklausysiu.
– Jeigu eisi su manim iš tos girios laukan be jokio priešinimosi, tai aš liausiu rėkęs, – sakė kurpius.
– Kur tik mane vesi, – sako levas, – ten aš ir eisiu, kad tik paliausi rėkęs.
Tuom tarpu, kaip tas galinčius su levu girioj ėmėsi, buvo pas poną puota. Tas kurpius su tuom levu be jokio pasipriešinimo ėjo laukan iš girios ir, kada jau buvo netoli dvaro, pamatę ponai išbėgo į lauką pažiūrėt. Žiūri, kad levas eina drauge su kurpium ir nieko jam nedaro. Kur tik siunčia, ten jis ir eina – nė biskį nesipriešina. Išvarė tas kurpius levą iš tos girios visai į kitą karalystę, iš kur jis niekada nesugrįžo. Potam parėjo galinčius į dvarą pas poną, iš kurio girios buvo išvaręs tuos žmogžudžius. Ponai visi sako, kad jis yra labai išmintingas, dėl to jį reikią pastatyt ant geros vietos, negalį teip palikt be jokio apdovanojimo. Tas ponas, iš kurio girios buvo išvaręs žmogžudžius, atidavė jam vieną dvarą. O šitsai ponas, iš kurio girios išvarė levą, atidavė jam savo dukterį ir dideliai da apdovanojo. Kurpius, paėmęs dvarą, o su tąj pana apsiženijęs, pastojo dideliu ponu.
Jiedviem begyvenant išgirdo apie tai karalius, kad jis yra toks galinčius. Pašaukė tas karalius jį pas save, sako:
– Aš leisiu būrį karumenės. Jeigu tu jį apgalėsi, tai aš tau atiduosiu pusę savo karalystės.
Galinčius noriai apsiėmė ir susitarė, ant kokios dienos pradėt karę. Tas kurpius nusipirko tokį arkliuką, kuris jau buvo buvęs prie karumenės, o kada atėjo sutarta diena, užsisėdo ant savo arkliuko, o savo tarnams liepė pririšt jį prie arklio, kad nenupultų, ir išjojo ant karės. Kada buvo ne per toli nuo vaisko, užmatęs arklys karumenę kaip šoko bėgt, kaip tik gali. Nusigando tuom tarpu galinčius, norėjo nušokt, bet pririštas buvo, per tai negalėjo.
Teip bejojant jam atsitiko jot pro kryžių. Pamatęs galinčius kryžių mislija: „Įsikabysiu į tą kryžių, tik rasi nukrisiu“. Kaip tik prijojo prie kryžiaus, teip įsikabino į tą kryžių. Teip tas kryžius buvo iš apačios papuvęs – ėmė ir nulūžo. Teip jis jodamas turi glėbij kryžių, o jo arklys bėga, kaip tik gal. Tąsyk galinčius mislijo, kad jau prapuolė, nes buvo baisiai nusigandęs. Iš baimės ką tik gyvas buvo, ką tik nenumirė. Kada karumenė pamatė atjojant neišpasakytu greitumu ir glėbij turint kryžių, nes arklys, norint be jokios valdžios, ale jis tiesiog bėgo ant karumenės, tąsyk karumenė nusigando ir ėmė šnekėt, kad jie negalį pradėt, nes jis su Dievo galybe atjoja, sako:
– Nieko nebus, mes turim pasiduot.
Vyresniejai liepė savo kareiviams jam nieko nedaryt. Kaip tik prijojo, tuo susistabdė ir pasisveikino su jenarolu, ir padarė derybas, kad nesivajavot, sako:
– Ką mes čia pradėsim, vis tu apgalėsi, dėl to tegu būva tavo viršus.
Karumenei buvo gėda, o kurpiui – džiaugsmas. Karalius išpildė savo prižadėjimą, atidavė galinčiui pusę savo karalystės, ir šis pastojo mažu karalium. Galinčius pakėlė didelę puotą, ant kurios suvažiavo daugybė ponų ir keli karaliai da buvo atvažiavę. Ant to baliaus ir aš buvau, tenais drauge su ponais gėriau ir valgiau, o burnoj nieko neturėjau.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Peteraitis

FIKSAVIMO METAI: -

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Senapilės (Marijampolės) pav.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS:

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 381-389, Nr. 172 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Bs.: mitinės-istorinės. Be to, pieštuku redaguotas pasakos pavadinimas: „Apie vieną Galinčių kurpių“.

Spausdinti

Atgal