Knygadvarios objektas "BsTB 3 389-173 Pasaka AT 1641 – Apė didį žinūną" >> "Teksto 1997 m. redakcija"

Knygadvaris


PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno du senuku, kuriuodu turėjo tiktai vieną sūnų. Juodu gyveno prie miesto, ale labai vargingai gyveno. Norint menko gyvenimo buvo senukai, vienok sūnų, kaipo vienatinį, tai išdykusiai augino, nežinodami patys, kaip lepyt. Jokio darbo jįjį nė nemokino, tiktai teip jis valkiojosi po miestą kur susimislijo. Kada užaugo į vyrą, tėvai vis jį maitydavo, per tai jis prie darbo jokio nesiimdavo. Visi pažįstamiejai pradėjo šnekėt, kad kaip tėvai numirs, kuo jis maitysis, kad darbo dirbt nenor, amato jokio nemoka, per tai jis turės pradėt šelmystas varinėt. Ant galo matydami tėvai, kad nebus gerai teip žmogui gyvent, pradėjo jį patys siųst bernaut, ale jis nenorėjo ir nėjo. Pasakė tėvams:
– Kad būtumėt iš mažų dienų pratinę prie darbo arba nor kokio amato būtumėt išmokinę, o dabar jau ne laikas.
Be to da, ką jis nieko nemokėjo, bet da buvo jis toks grėva, kad niekur prie žmonių netiko, per tai jį visi ant juoko laikydavo.
Ne po ilgam numirė ir jo tėvai, per tai reikėjo jam pačiam duoną ir aprėdalus rūpintis. Nežinojo, kuom gali užsipelnyt duoną. Jis išsimislijo amatą tokį: pradėjo rinktis popierų visokių, kur tik jis kokią rasdavo ar užeinamoj vieto, ar teip kur pamestą, jam vis tiek, vis jis rinko ir kitų prašydavo, kad kas jam kokią duotų. Tokiu būdu jis prisirinko diktą krūvą po¬pierų, susiuvo visas į vieną krūvą, iš ko pasidarė knyga. Jisai nemokėjo nė rašyt, nė skaityt, nes buvo biskį pusdurnis, o nė biskį nelavintas. Tą savo knygą jisai vartydamas, visada sakydavo: „Žinau, žinau, žinau“. Kada jį šnekydavo, jis nieko daugiau nešnekėdavo, kaip tik, vartydamas knygą, sakydavo: „Žinau, žinau, žinau“. Teip jįjį pagal jojo šneką ir pramanė žinūnu. Nusibodo žinūnui teip būt, persikėlė į kitą kraštą, tenais pakelėje nusisamdė mažą pirtelę, o kaip vargšas buvo, tai randą prižadėjo ant toliaus atiduot. O prie jo durų kas ten padėjo parašą, kad tuose namuose žinūnas gyvena.
Vieną kartą keliu pro tą pirtį važiavo ponas. Privažiavo prie tos pirties – žiūri, kad čionai ant durų parašas, kad tuose namuose gyvena žinūnas. Tuom tarpu tas ponas atsiminė, kad reik pasižiūrėt, ar jis pinigus nepametė, nes jo buvo toks papratimas tankiai pasižiūrėt, ar pinigų nepametė. Tvėrė tad už kišeniaus – žiūri, kad pinigų netur. Mislija sau tas ponas: ką gali daryt, reikia eit pas žinūną, ar jis nepasakys, kur jo pinigai pamesti. Nuėjo tas ponas pas žinūną ir klausia, ar nepasakys, kur jo pinigai pamesti. Žinūnas tuojaus pasėmė savo leistrus* ir terp savęs šneka:
– Žinau, žinau, žinau.
O daugiau nieko nesako. Ponas jo klausia:
– Tai pasakyk kur, kad žinai.
O jis daugiau nieko nesako, tiktai:
– Žinau, žinau, žinau, ponai, žinau, žinau, žinau.
Varto tą knygą ir šneka. Ant galo pasakė:
Žinau, žinau, žinau: kur šikai, ten palikai, žinau, žinau, žinau, ponai, žinau, žinau, žinau.
Atsiminė tuokart ponas tą vietą, kurioje reikalavosi, ir grįžta atgal žiūrėt, ar neras. Sugrįžo ponas atgal ant tos vietos, kur reikalą atliko, štai tenais ir randa visus pinigus, kuriuos buvo pametęs. Važiuodamas atgal su pinigais, ponas davė žinūnui penkiasdešimts rublių – ot, tai jam pradžia gyvenimo. Jau tur su kuo už pirtį užmokėt ir ant pavalgymo ir drabužio pradžią tur. Tas ponas apgarsino po apygardą visur, kad čion ir čion yr toks žinūnas, kuris viską gali įspėt.
Dabar kito pono prapuolė labai puikus, brangus žiedas, kurio negali nė numanyt, kas pavogė. Ponui ne teip gailė žiedo, kaip jam norėjosi dasižinot, kas pavogė, kas pas jį šelmiu yra. Dasigirdęs jisai apė tą žinūną ir nusiklausęs, kur gyvena, nuvažiavo pas jį, papasakojo atsitikimą ir klausė, ar galės įspėt, ar ne. Žinūnas su dideliu noru apsėmė. Ponas tuokart pasėmė jį ir parsivežė su savim, prižadėdamas jam duot tūkstantį rublių. Papasakojo jam ponas, koks žiedas ir visą atsitikimą, kaip buvo. Davė jam vienam tokį pakajėlį, į kurį jis įėjęs daugiau nieko nešneka, tiktai: „Žinau, žinau, žinau – rytõ pasakysiu“, – ir varto savo knygą, pasaką vesdams toliau: „Žinau, žinau, žinau – rytõ pasakysiu“.
Tą žiedą buvo pavogę važnyčia, lekojus ir kukorius. Sulaukė vakaro, ant lauko lyja, o tie šelmiai iš galvos eina, kad dabar juos vagimis apšauks. Susitarė jie eit klausyt pas duris, ar neišgirs, ar nepamatys per rakto skylutę, ką jis šneka ir ką daro. Pirmiaus atėjo pas duris klausyt važnyčia. Priėjęs prie durų, per rakto skylutę žiūri ir klauso, ką žinūnas šneka, ir pamatė, kad tas savo knygą varto ir šneka:
– Žinau, žinau, žinau – rytõ pasakysiu.
Štai į tą tarpą laikrodis muša – džan – vieną adyną po gaidžių. Žinūnas tuom tarpu:
– Žinau, žinau, žinau – jau vieną turiu.
Tas išsigandęs šoko bėgt nuo durų pas savo draugus ir čionais juodviem papasakojo viską, ką girdėjo ir ką matė, sakydamas, kad bus negerai, nes žinūnas pasakė: „Žinau, žinau, žinau – jau vieną turiu“. Nusiminė visi trys, kad jau juos vagimis apšauks.
– Gerai, – sako lekojus, – dabar ir aš eisiu paklausyt, ar tiesa, ar ne.
Lekojus, priėjęs prie durų, ir tą patį mato ir girdi, ir štai į tą tarpą laikrodis – džan džan – muša dvi adyni.
– Žinau, žinau, žinau – jau du turiu, – atsiliepė žinūnas.
Iš baimės šoko bėgt lekojus. Nuėjęs pas draugus, papasakojo, ką girdėjo, kad pasakė, jogei du turįs.
Ant pabaigos eina ir kukorius klausyt. Priėjo prie durų, pradėjo klausyt. Laikrodis tik džan džan džan – tris adynas muša po gaidžių. Tuom tarpu:
– Žinau, žinau, žinau – jau tris turiu, – atsiliepė žinūnas.
Išgirdęs ir kukorius pabėgo pas savo draugus ir papasakojo jiem, kad šnekąs, jog jau visus tris turįs. Rodavojasi visi trys, ką gali daryt, ir susitarė teip: nuėjo pas žinūną, davė jam visi trys po šimtą rublių, prašydami jo, kad kaip nors padarytų, idant tik neišduotų. Žinūnas jiems kalba:
– Gerai, tą žiedą turit sulesyt kurkinui, tai čion niekam nei bėdos, nei gėdos nebus.
Tie šelmiai teip ir padarė: sulesino žiedą kurkinui ir jau be baimės, kad niekam bėdos nebus.
Rytmetyje sukilę ponai tuo paarbatavo ir davė pašaukt tą žinūną. Atėjusio žinūno ponas klausia:
– Na, o ką, kas pavogė žiedą? Noriu greičiau dažinot.
Čion žinūnas pasėmė savo knygą ir pradėjo:
– Žinau, žinau, žinau. Tą žiedą prarijo kurkinas, kurį papjovę, rasite visą teisybę.
Tuojaus ponas prisakė tą kurkiną papjaut ir išžiūrėt, ar ras, ar ne. Išmėsinėję visą kurkiną, štai ir randa žiedą. Už tą suieškojimą davė ponas jam tūkstantį rublių: išpildė prižadėjimą, nes nenorė būt melagium arba apgavėju.
Apė tą atsitikimą ėmė garsyt tas ponas kitiems, bet tam niekas nenorė tikėt. Vieną kartą buvo pas tą poną, kurio žiedą atieškojo, susirinkę daugybė ponų. Apė žinūną papasakojo ponas šitiem, bet tie nenori tikėt, norint šits ir davadžiojo, kad tikrai žiedą atieškojo. Šitie svečiai sako:
– Gerai, parvežkit žinūną, o mes padarysim žertą ir žiūrėsim, ar atspės, ar ne.
Tuojaus parvežė žinūną ir įvedė in pakajų, kur buvo ponai susirinkę. Šitie ponai paėmę po bliūdu pavožė šūdvabalį, tik, žinoma, žinūnui nematant. Dabar sako:
– Atspėk, kas po bliūdu, kad esi žinūnas!
Žinūnas, paėmęs savo knygą ir vartydamas, šneka:
– Žinau, žinau, žinau, viską žinau, žinau, žinau.
Varto savo knygą. Nusiminęs nutilo ir mislija sau: „Dabar jau mã bus gėda, dabar jau nežinia nė kaip spėt“. Pamislijęs dalį valandos, vėl, vartydamas savo žinių knygą, pratarė:
– Žinau, žinau, žinau – dabar tai jau papuolei, biednas šūdvabali, – žinau, žinau, žinau, dabar tau, šūdvabali, bėda ir gėda, neturėsi nė akių kur dėt!
Ponai visi rankomis suplojo, sakydami, jogei jis tikras žinūnas. O tas žinūnas tiktai dėl to šūdvabalį minavojo, kad jo paties buvo pravardė Šūdvabalis. Už tą įspėjimą jam visi ponai sudėjo tūkstantį rublių ir jam pasakė:
– Dabar galėsi važiuot namo, pavėžys tave ponas – tiktai mes tau važiuojančiam užtaisysim šposą: jeigu įspėsi, tai da gausi tūkstantį rublių.
Kai pakinkė arklius, užvažiavo, o į pasostę pridėjo kiaušinių. Eina žinūnas važiuot, ir išleidžia visi ponai jį lauk žiūrėt, ką darys žinūnas: ar atspės, ar ne. Žinūnas įsilipo į vežimą, prieš sėdimą pasakė:
– Tai sėsiu, kad sėsiu, kaip višta ant kiaušinių, bet ar ne per sunkus būsiu?
Ponai visi vėl suplojo rankomis, sakydami:
– O, tai tikras žinūnas.
O žinūnas, supratęs, kad iš jo žerto išeina teisybė, jis nė nesėda, sako:
– Reik pirma pažiūrėt, ar daug kiaušinių yra, nes visas galiu sušlapt, kaip sėsiu.
Tąsyk ponas liepė išimt kiaušinius, o paskui sudėjo jam kitą tūkstantį rublių, ir išvežė namo. Tokiuom būdu žinūnas susirinko pinigų, o parvažiavęs kaip buvo durnas, teip ir liko. Neilgas jo amžis buvo, per tai jam užteko iki mirimui maistui, nes, keletą dienų pagyvenęs, mirė. Da ir kitiems liko tų pinigų, ką su savo durna galva susirinko bepaikiodamas.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Peteraitis

FIKSAVIMO METAI: -

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Senapilės (Marijampolės) pav.

FIKSAVIMO APLINKYBĖS:

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 389-393, Nr. 173 Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: leistrus – Bs. skl. knygas Bs.: kytruolių-žinūnų pas.

Spausdinti

Atgal