Tautosakos objektas "Pasaka AT 702 B* Juoda Jučiūla ir vilkas" >> "2006 redaguota versija"

Tautosaka


PAVADINIMAS: 2006 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1932 originalus H. Krasausko rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Juoda Jučiūla ir vilkas

Gyveno senelis ir bobutė. Jie turėjo mažą dukrelę. Toji dukrelė buvo juoda ir todėl ją seneliai pravadino Jučiūla. Seneliams labai netiko, kad jų dukrelė tokia juoda, tai kartą jie nutarė ją išprausti ir įkišė į šulnį. Babutė kiekvieną kartą prieidama prie šulnio pašaukdavo:
– Jučiul, dukrel,
Jučiulėl, Jučiulėl!
Iškišk bent vieną pirštelį –
Ar jau baltas, ar jau baltas?
Jučiūla iškišdavo vieną pirštelį, bet kadangi pirštelis vis dar būdavo juodas, tai bobutė palikdavo ją toliau praustis,
Kartą vėzlino pro šalį vilkas ir išgirdo, kaip bobutė šaukia savo Jučiūlą. Vilkas įsinorėjo ją pagrobti ir priėjęs prie šulnio taip pat storu balsu pašaukė. Jučiūla, išgirdusi nepažįstamą balsą, pirštelio nekišė. Tada vilkas nuėjo pas kalvį ir sako:
– Kalvi, kalvi, paplok man liežuvį.
– U ką tu man duosi?
– Gi pupų sietą ir kumelės rietą.
– Dėk ant priekalo.
Vilkas uždėjo savo liežuvį ant priekalo, o kalvis paėmęs didelį kūjį tik pokšt per liežuvį. Vilkas iš didelio skausmo sukaukė ir peršokęs per tvorą nubėgo į mišką. Kitą rytą vilkas nuėjo prie šulinio ir plonu balseliu pašaukė:
– Jučiūl, dukrel,
Jučiūl, Jučiūl!
Iškišk bent vieną pirštelį –
Ar jau baltas?
Jučiūla manė, kad ją šaukia bobutė, tai ir iškišė pirštelį, o vilkas pagriebė ją už rankutės, ištraukė iš šulinio ir nusinešė į mišką. Jučiūla pas vilką užaugo didelė ir vilkas ją vedė. Kartą Jučiūla pasiprašė vilko, kad jis ją leistų aplankyti savo senelių. Vilkas sutiko ir dar prižadėjo pats vėliau nunešti.
Labai apsidžiaugė seneliai sulaukę savo Jučiūlytės, bet kartu ir nuliūdo, kai sužinojo, kad ateis vilkas jos parsivesti pas save. Jie sugalvojo būdą, kaip atsikratyti vilko. Bobutė apsimetė mirusi ir atsigulė ant lentos. Susirinko giedotojai, ir kai vilkas atėjo, tai Jučiūla pradėjo raudoti:
– Močiūla meilula,
Kaip klevo lėkštelis kledaukš.
Ir vilkas storu balsu užraudojo.
– Uošvė drembla girnų pusė dribt.
Kiek paraudoję vilką paprašė seklyčion. Kaip tik vilkas žengė per slenkstį, o už slenksčio buvo iškasta gili duobė, taip jis ir įvirto į tą duobę. Vyrai pašokę vilką su basliais užbambino ir tuo būdu išliuosavo Jučiūlą iš vilko globos.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: H. Krasauskas

FIKSAVIMO METAI: 2006

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pasvalys, m., , Pasvalio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ:

FIKSAVIMO APLINKYBĖS:

©: Adaptavimas Dangirutė Giedraitytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS:

Spausdinti

Atgal