TERMINAI

TERMINAS: ŠVENTVIETĖ

APIBRĖŽIMAS: Vieta, susijusi su ikikrikščioniškąja (paprastai – baltų) religija ir mitologija.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Šventvietės Lietuvoje gausiai paplitę, ypatingai Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Taip pat gyvavo ir buvo kuriamos po oficialaus krikščionybės įvedimo 1387 (1413 m.). Kai kur šventvietėse pastatytos bažnyčios, sakralinės paskirties smulkiosios architektūros statiniai. Kartais (pvz., Skudutiškyje, Molėtų r., Užpaliuose, Utenos r., Gvalduose, Šilalės r.) šventvietės veikia iki šiol. Dažniausiai šventvietes žymi tam tikri vietovardžiai ir vandenvardžiai (pvz., Perkūnkalnis, Alkupis), apie jas pasakojami specifiniai padavimai (paprastai apie tai, jog toje vietoje prasmego bažnyčia) ir gyvuoja tam tikri tikėjimai (pavyzdžiui, apie tai, jog šaltinio vanduo gydo akis).

AUKŠTESNI LYGMENYS: ARCHEOLOGIJA | ARCHEOLOGINĖS VIETOS | SAKRALINĖS VIETOS

ŽEMESNI LYGMENYS:
ŠVENTA DAUBA
ŠVENTA OLA
ŠVENTAS AKMUO
ŠVENTAS KALNAS
ŠVENTAS LAUKAS
ŠVENTAS MEDIS
ŠVENTAS MIŠKAS
ŠVENTIEJI VANDENYS

SUSIJĘ TERMINAI:
KULTO VIETA

SINONIMIJA:
SENOJI ŠVENTVIETĖ
Leidinio aprašas, P. 10–11

ALKA
Leidinio aprašas, P. 10–11

ALKAS
Leidinio aprašas, P. 10–11

ALKAVIETĖ
Leidinio aprašas, P. 180

ALKAVIETĖ
Leidinio aprašas, P. 297–302

IKIKRIKŠČIONIŠKŲJŲ TIKĖJIMŲ VIETA Sutinkamas 1970-1980 m. literatūroje.
Leidinio aprašas, P. 10–11

MITOLOGINIS-SAKRALINIS OBJEKTAS Bene pirmą kartą paminėtas 1990 m., viename Vyriausybės nutarimų dėl kultūros paveldo apsaugos.
Leidinio aprašas, P. 10–11

ATITIKMENYS:
ang. Sacred place
CARMICHAEL, D.; HUBERT, J.; ir REEVES, B. Introduction. Iš Sacred Sites, Sacred Places. London: Routledge, 1994, p. 3; Baltic religion. Iš Britannica CD 2000 Delux Edition (10th Edition); Worship. Iš Britannica CD 2000 Delux Edition (10th Edition); DOWEN, K. European Paganism. The realities of cult from antiquity to the Middle Ages. London: Routledge, 1999, p. 130; Worship. Iš Britannica CD 2000 Delux Edition (10th Edition); Baltic Religion. Iš Britannica CD 2000 Delux Edition (10th Edition); VAITKEVIČIUS, V. Studies into the Balts' Sacred Places. Oxford: J. & E. Hedges Ltd., 2004. „Normally sacred places are natural shrines, such as sacred groves, or temples and santuaries” (Miracle. Iš Britannica CD 2000 Delux Edition (10th Edition).

ang. Sacred site
CARMICHAEL, D.; HUBERT, J.; ir REEVES, B. Introduction. Iš Sacred Sites, Sacred Places. London: Routledge, 1994, p. 3; DOWEN, K. European Paganism. The realities of cult from antiquity to the Middle Ages. London: Routledge, 1999, p. 130.

ang. Pre-Christian holy place
THURSTON, T. L. Landscapes of Power, Landscapes of Conflict. State Formation in the South Scandinavian Iron Age. New York: Kluwer Academic/ Plenum Publishers: 2001, p. 107.

ang. Sacred natural sites of non-Christian character
VALK, H. Christianisation in Estonia: A Process of Dual-Faith and Syncretism. Iš The Cross Goes North. Processes of Conversion in Northern Europe, AD 300–1300. Woodbridge: York Medieval Press, 2003, p. 572.

ang. Place of sacrifice and popular belief
Cultural Heritage and Preservation. Ed. by K.-G. Selinge. Stockholm: SNA Publishing, 1994, p. 68–71.

ang. Open-air religious site
Baltic religion. Iš Britannica CD 2000 Delux Edition (10th Edition).

ang. Natural sanctuary
Baltic religion. Iš Britannica CD 2000 Delux Edition (10th Edition).

vok. Weihestätte

Leidinio aprašas, P. 60, 166

rus. Cвещенное место
ПАНЧЕНКО, А. А. Исследования в области народного православия. Деревенские святыни Северо-Запада России. Санкт-Петербург, 1998, c. 153; РЫБАКОВ, Б. А. Язычество древней Руси. Москва, 1987, c. 122; ЭЛИАДЕ, М. Священные места: храм, дворец, центр мира. Iš ЭЛИАДЕ, М. Очерки сравнительного религиоведения. Москва: 1999, с. 337-354.

rus. Почитаемое место
РУСАНОВА, И. П.; ir ТИМОЩУК, Б. А. Языческие святилища древних славян. Москва, 1993, с. 9; ПАНЧЕНКО, А. А. Исследования в области народного православия. Деревенские святыни Северо-Запада России. Санкт-Петербург, 1998, c. 77.

lat. Svētvieta

Leidinio aprašas, P. 10

lenk. Swiątynia pogańska

Leidinio aprašas, P. 10

TERMINO ŠALTINIAI:
Leidinio aprašas

PAVYZDYS ARUODUOSE: Palangos piliakalnis (šventykla), vadinamas Birutės kalnu

PAVYZDYS ARUODUOSE: Galvės ežeras (Trakų m.)

ILIUSTRACIJA: Zanėnų alkakalnis, vad. Pikuoliakalniu (Molėtų r.) [VIDEO]

ILIUSTRACIJA: Tauragno ežeras (Utenos r.)

ILIUSTRACIJA: Dvaronių akmuo, vad. Puntuku (Anykščių r.)

PASTABOS: Terminas apima visų rūšių gamtinės kilmės kraštovaizdžio elementus (akmenis, daubas, kalnus, laukus, miškus, olas, vandenis). Terminas iš esmės apima ir šventų, ir kulto vietų sampratą, nes ypač pastaroji nėra galutinai iškristalizuota.

STRAIPSNIO AUTORIUS: Vykintas Vaitkevičius 2004-11-26

©: Sukūrimas, Vykintas Vaitkevičius Lietuvos istorijos institutas

Atgal