TERMINAI

TERMINAS: INSTRUMENTINIS FOLKLORAS

APIBRĖŽIMAS: Instrumentinis folkloras yra muzikinis folkloras, atliekamas muzikos instrumentais, bei patys liaudies (tradiciniai, etniniai, kartais vadinami ir tautiniais) muzikos instrumentai.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Instrumentiniame folklore susiję muzikos instrumentas, muzikantas ir muzika. Muzikos instrumentai (lot. instrumentum ‘įrankis’) – tai dirbtinai sukurti įrankiai, prietaisai arba natūralūs objektai, kuriais išgaunamas garsas, triukšmas arba muzika. Kai kurie liaudies muzikos instrumentai yra ne muzikos, kaip estetinio reiškinio, bet garso ar triukšmo, signaliniai instrumentai arba šiuo metu žinomi tik kaip vaikų žaislai ir pan. Instrumentinį folklorą ir liaudies muzikos instrumentus fiksuoja ir tiria etnoinstrumentologija. Tai gali būti ir etnomuzikologijos, lyginamosios muzikologijos, muzikos antropologijos (anksčiau vartoti terminai – muzikos etnografija, muzikos folkloristika), muzikos akustikos, muzikos archeologijos tyrimų objektas. Organologija tiria muzikos instrumentus (klasikinius ir liaudies arba tradicinius, etninius), jų konstrukciją, akustines savybes, garso išgavimo būdus, gamybą, iš dalies, ir naudojimą, atlikimo praktiką, paminėjimus nerašytiniuose šaltiniuose ir literatūroje. Музыкальный энциклопедический словарь. Главный редактор Г. В. Келдыш. Москва: Советская энциклопедия, 1990. HORNHOSTEL, E. M.; SACHS, C. Systematik der Musikinstrumente. Iš: Zeitschrift für Ethnologie. Berlin, 46/4–5, S. 553–590. Muzikos enciklopedija. Vyr. redaktorius prof. habil. dr. Algirdas Ambrazas. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 2. STOSKMANN, E. Zur Theorie und methode der Erforschung von Volksmusikinstrumenten. Iš: Beiträge zur Musikwissenschaft, 26/1, S. 174–182. The New Grove Dictionary of Musical Instruments. Edited by Stanley Sadie. London, 1984, vol. 1–3.

AUKŠTESNI LYGMENYS: FOLKLORISTIKA | MUZIKINIS FOLKLORAS | Muzikinis folkloras pagal rūšį

ŽEMESNI LYGMENYS:
MUZIKOS INSTRUMENTAI (FOLKLORO)
INSTRUMENTINIO FOLKLORO ŽANRAI

SINONIMIJA:
instrumentinė liaudies muzika Plačiai vartojamas terminas.

instrumentinė tradicinė muzika Plačiai vartojamas terminas.

instrumentinė etninė muzika Plačiai vartojamas terminas.

instrumentinė liaudies kūryba Plačiai vartojamas terminas.

instrumentinis liaudies menas Plačiai vartojamas terminas.

ATITIKMENYS:
ang. instrumental folklore
Plačiai vartojamas terminas.

ang. instrumental folk music
Plačiai vartojamas terminas.

rus. инструментальный фольклор
Plačiai vartojamas terminas.

vok. instrumentale Folklore
Plačiai vartojamas terminas.

pranc. folklore instrumentale
Plačiai vartojamas terminas.

vok. instrumentale Volksmusik
Plačiai vartojamas terminas, dalinis atitikmuo.

TERMINO ŠALTINIAI:
APANAVIČIUS, R. Baltų etnoinstrumentologija. Vydijos priedas. Kaunas: Kauno lietuvių tautinės kultūros centras, 1992.


Muzikos enciklopedija. Vyr. redaktorius prof. habil. dr. Algirdas Ambrazas. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 2.

PAVYZDYS:
Utitiūtitiut (ragai). Atlieka Ignas Baniulis, 71 m., Julius Baniulis, 30 m., Stasys Janauskas, 74 m., Pranas Matulis, 34 m., gyv. Biržų aps., Vabalninko vls., Remeikių k., ir Povilas Gusevičius, 31 m., gyv. Biržų aps., Vabalninko mstl.
Iš: Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika. 1935–1941 metų fonografo įrašai. Sudarė ir parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 98–101, nr. 26; I CD, nr. 26.
Polifoninė ragų muzika puikiai reprezentuoja senąsias lietuvių instrumentinio muzikavimo tradicijas. Yra dvi (instrumentų ir pūtėjų) nuotraukos, geras garso įrašas, pastabos.

PASTABOS: Kartais liaudies muzikos terminai vartojami neteisingai: 1) Liaudies muzikos katedra (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kitose aukštosiose mokyklose): taip vadinamose katedrose studijuojami ne lietuvių liaudies autentiški, o XX a. antrojoje pusėje patobulinti muzikos instrumentai. 2) Tautinių muzikos instrumentų orkestras: šiuo terminu vadinamas ne autentiškų, o XX a. antrojoje pusėje patobulintų instrumentų orkestras. 3) Kaimo, kaimiška (kaimo muzikos) kapela: taip vadinamos Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje paplitusios ne autentišką, o stilizuotą, kompozitorių aranžuotą liaudies muziką atliekantys standartizuotos sudėties ansambliai. Šių terminų vartosena rodo, kad yra painiojamas, neskiriamas autentiškas folkloras ir jo išdailos.

STRAIPSNIO AUTORIUS: Gaila Kirdienė 2004-12-10

©: Sukūrimas, Gaila Kirdienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal