TERMINAI

TERMINAS: OLIAVIMAI

APIBRĖŽIMAS: Oliavimais vadinamos piemenų per Sekmines atliekamos dainos (dainelės), kitaip – šūksniai, signalai arba apdainavimai, turintys šūksninių refrenų (eilutės pradžioje ir / arba pabaigoje): ol(i)a, ololo, vaji olia, vali vola, vati vol(i)a, violia, lelio, ir pan. Esama oliavimų, sudarytų tik iš garsažodžių (be prasminių tekstų).

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Esama oliavimų, sudarytų tik iš garsažodžių (be prasminių tekstų). Laima Burkšaitienė oliavimus vadino improvizaciniais piemenų šūksniais arba dainelėmis (verčiant į užsienio kalbą), Liuda Liaudanskaitė – šūksniais apdainavimais. Oliavimai gali būti atliekami balsu ir/arba kuo garsesniu pučiamuoju muzikos instrumentu (birbyne, trimitu). Panašūs šūksniai sutinkami ir kitose pavasario–vasaros dainose: Velykų lalavimuose, šienapjūtės valiavimuose, piemenų šūksniuose, genant bandą namo. Kai kada minėtų šūksnių gali ir nebūti, tokiu atveju dainelė priskiriama oliavimams pagal teksto turinį. Oliavimais Suvalkijoje, Pietų Dzūkijoje, Šiaurės Aukštaitijoje (apie Žagarę) ir Žemaitijoje (apie Mažeikius) išjuokdavo Sekminių rytą pramigusius išginti piemenis arba piemenys susišaukdavo. Suvalkiečių piemenys vėliausiai išginusį išjuokdavo (perspirgiuodavo, užvoliuodavo), vadindami spirgučiu, pagramduku, priesviluku. Šiaurės Lietuvoje pramigėlį vadindavo ginaliu, jo apdainavimą būtinai užbaigdavo šūksniu olialio. Oliavimų melodijos improvizacinės, muzikinės skalės mažiausias matas yra ne pustoniai, o mikrotonai (ketvirtatoniai). Melodinį intonavimą keičia kalbinis rečitavimas. Melodinės linijos nestabilumą paryškina dažni glissando. Oliavimuose kaitaliojasi pastovus ir laisvas, improvizuotas ritmas. Senajai muzikinei kultūrai būdingas sinkretizmas oliavimuose pasireiškia balso ir instrumento sugretinimu. Pateikėjai pasakoja, kad pučiamaisiais Sekminių instrumentais (dūda, dūdele, trūba, ragu, Sekminių rageliu, klernetuku, tūtuke) taip pat oliuodavo, atsioliuodavo. Kai kurie oliavimai galėjo būti atliekami ragu, o tik šūksniai alio, ola dainuojami. Turimą ragelį stengdavosi pūsti kuo stipriau, kuo garsiau. Panaši instrumentinių ir vokalinių oliavimų melodinė bei ritminė struktūra. Sekminių oliavimuose (kaip ir kai kuriuose piemenų raliavimuose) žinomas gerklės drebinimas. Jį, kaip ir oliavimą į ragą arba ragu tyrinėtojai aiškina kaip balso pakeitimą („balso kaukę“), rodantį sąsajas su mitiniu anapusiu pasauliu. Įvairių garsažodžių gausa tekstuose, Dievo minėjimas bei šūksniai rodo, kad oliavimai galėjo būti bendravimo priemone su tam tikra dievybe. Oliavimais ne tik šaipomasi, juose kalbama ir apie mušimą, korimą, stipimą. Tyrinėtojų nuomone, šie motyvai liudija apie oliavimų sąsajas su pavasario aukojimo apeigomis. Jų metu po kąsnelį melstuvių papločio (bandelės, virtinio) kiekvienas piemuo aukodavo (mesdavo per petį) vilkams, lapėms, piktoms dvasioms. Panašios apeigos, panašūs į oliavimų tekstus motyvai, savita melodinė-derminė sandara ir atlikimo būdas (drebinant pirštu gerklę arba per ją braukant nykščiu) buvo būdingos ne tik lietuviams, bet ir kitoms Europos tautoms: latviams, estams, lenkams, slovakams, rumunams, austrams, šveicarams, vokiečiams, keltams – škotams, gelams, airiams. Šių tautų piemenų šūksniuose žinomi panašūs garsažodžiai: lalo (latvių), elle, elle, leelo, leelo (estų), hola (lenkų), helo (slovakų), alau, elaua (rumunų), halarei (austrų) ir pan. Literatūra ASTRAUSKAS, R. Šūksnio intonacijos lietuvių darbo ir kalendoriniame folklore. Liaudies kūryba. Vilnius, 1992, t. 3, p. 28–48. Aukštaičių melodijos. Parengė Laima Burkšaitienė, Danutė Krištopaitė. Vilnius: Vaga, 1990. Autentiška lietuvių liaudies muzika. Parengė Genovaitė Četkauskaitė. Pakartotas leidimas. Vilnius: Juosta Records. Dzūkų melodijos. Sudarė ir parengė Genovaitė Četkauskaitė. Vilnius: Vaga, 1981. LIAUDANSKAITĖ, L. Oliavimai pavasario kalendorinių švenčių ir apeigų kontekste. Liaudies kultūra. 2001, nr. 4, p. 15–22. Lietuvių liaudies muzika, 3: Suvalkiečių dainos. Pietvakarių Lietuva. Autentiškas folkloras. Sudarė ir parengė Genovaitė Četkauskaitė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Vilniaus plokštelių studija, 2002.

AUKŠTESNI LYGMENYS: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | DAINUOJAMOJI TAUTOSAKA | LIAUDIES DAINOS | DARBO DAINOS | GANYMO DAINOS
FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | DAINUOJAMOJI TAUTOSAKA | VOKALINIO FOLKLORO SMULKIOSIOS FORMOS

SUSIJĘ TERMINAI:
RALIAVIMAI
INSTRUMENTU ATLIEKAMI OLIAVIMAI
ŠŪKSNIAI

SINONIMIJA:
olavimas Galėtų būti, kaip sako vakarų suvalkiečiai, olavimas.
Ekspedicijų medžiaga iš Vilkaviškio r. (Užr. 2004 m. MFA DAT, MFA V).

TERMINO ŠALTINIAI:
LIAUDANSKAITĖ, L. Oliavimai pavasario kalendorinių švenčių ir apeigų kontekste. Liaudies kultūra. 2001, nr. 4, p. 15–22.

PAVYZDYS:
Ei olo olo! Tą piemenuką, kai pagausiu, tai pakarsiu.
MFA KLF 107/37. Pat. Jonas Zalagaitis, 71 m. Čičkų k., Alvito ap., Vilkaviškio r. Užr. A. Minkevičiūtė, D. Račiūnaitė 1981 m., transkr. L. Burkšaitienė. Sp. Aukštaičių melodijos, nr. 54. Tipiškas pavyzdys su išsamia atlikimo specifiką ir Sekminių kontekstą atspindinčia pastaba.

PAVYZDYS:
Ol, olia (piemenims susišaukti).
Užr. Alytaus r. 1964. MFA KF 4640/9, KTR 83/141.
Sp. Dzūkų melodijos, nr. 12. Be prasminio teksto; oliuoja vakare, kai reikia ginti gyvulius. Atliktas (ir transkribuotas) su gerklės drebinimu.

PAVYZDYS:
Oola, oola. MFA V. Pat. Bronius Birštonas , g. 1914 m. Vilkavišio aps., Šilsodžio dvare, gyv. Vilkaviškio r., Gražiškių ap., D(u)onelaičių k., užr. D. Urbanavičienė, V. Musteikis, G. Kirdienė 2004 m. Video įrašas; pateikėjas rodo, kaip drebinama gerklė; yra ir skaitmeninė nuotrauka).

PASTABOS: Terminas paimtas iš liaudies kalbos. Pirmasis oliavimo tekstą (be melodijos) užrašė Jonas Basanavičius 1870 m. su pastaba: „Piemenų (piemeniškas) oliavimas“ (Ožkabalių dainos. Antra knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Jono Basanavičiaus biblioteka, 10 tomas, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998 (pakartotas leidimas), Nr. 342).

STRAIPSNIO AUTORIUS: Gaila Kirdienė 2004-12-10

©: Sukūrimas, Gaila Kirdienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal