TERMINAI

TERMINAS: NOVELINĖS PASAKOS

APIBRĖŽIMAS: Novelinės pasakos – tai savita fantastika pasižymintys kūriniai, kuriuose sekama apie nekasdieniškus, nepaprastus, bet ir ne apie stebuklingus ar antgamtinius nuotykius.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Novelinių pasakų herojus veikia realiame, bet ne antgamtiniame pasaulyje, kur susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumas ir buitiškumas visų pirma pasireiškia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimu, tikrovės perteikimu. Novelinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės, akcentuojama skirtinga jų socialinė padėtis. Savo kilme jos yra vėlyvesnės už stebuklines pasakas, dažnai perimtos į liaudišką tradiciją iš publikuotų šaltinių.

AUKŠTESNI LYGMENYS: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS

SINONIMIJA:
nuotykių pasakos Lietuvių tautosaka. Vilnius, 1967, t. 4, p. 8.


ATITIKMENYS:
angl. novelle
The Types of the Folktale. Classification and bibliography. Translated and enlarged by Stith Thompson. Second revision. Helsinki, 1964, p. 284.


lat. noveļu pasaka
ARĀJS, K., MEDNE, A. Latviešu pasaku tipu rādītājs. Rīga, 1977, p. 135.


rus. новеллистическая сказка
Сравнительный указатель сюжетов. Восточнославянская сказка. Ленинрад, 1979, p. 217.


brus. навелiстычная казка
Бараг, Я. Р. Сюжэты i мативы беларуских народных казак. Мiнск, 1978, p. 142.


vok. novellenartige Märchen
Katalog der niederländ Märchen und Legendenvarianten von J. R. W. Sinnighe. FF Communications 132. Helsinki, 1943, p. 24.


angl. romantic tale
The Types of the Folktale. Classification and bibliography. Translated and enlarged by Stith Thompson. Second revision. Helsinki, 1964, p. 284.

TERMINO ŠALTINIAI:
KERBELYTĖ, B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 1: Pasakos apie gyvūnus. Pasakėčios. Stebuklinės pasakos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 125.


JONYNAS, Amb. Pasakojamoji lietuvių tautosaka. Iš: Lietuvių tautosaka, t. 4: Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos. Vilnius, 1967, p. 8.

PAVYZDYS:
Vyras pamoko piktą žmoną
Turėje tris dukteris ūkiniks, ne ūkiniks, bet biedns žmogelis buva. Turėje tris dukteris ir visas buva labai skirtingas. Vien buva labai graži. Atvažiuoj piršliai, jin, visą laiką vis to patink, o tos nepatink. Ir dabar to, kaip nors jau sako, ta motin saka:
- Ta yra labai pikt, geriau ženykis šitą. Su šituo negyvensi dėl to, kad jin yra labai pikta ir nesukalbama.
Tos abi ištekėje, palika ta gražioji, nieks neėmė. Viens atvažiuoj, jam labai patika, ti tokis ir nebežiūrėje nieka, ar jin pikt ar nepikt. Saka:
- Aš darysiu, kad aš taikysiu jai ir sugyvensiu.
Dabar apsiveda ir jis vis taikin jai, kaip jau jin nori, taip dara ir gyven su juo. Pagyvena kokias tris dienas, dabar sako:
- Žmona, važiuosim pas mana tėvus apsilankyt.
Pasikinka jis arklį patį blogiausį, įsided dalgį į ratus ir dabar važiuoj. Susėda į važes, saka:
- Ką aš sakysiu, reiškia iki trejų kartų, jūs man turėsit klausyt. Du kart pasakysiu, trečia kai sakysiu, tai vykdysiu, jūs turėsit manįs klausyt.
Pavažiava, tas arklys nein. Ka jis saka „na“ – da nein, da karta „na“ – da nein i trečią kartą reiškia, jau vykdo. Ji žiūri, ką čia darys. Jis išlipė, arklys sustoja, nebein visai. Jis išlipė iš vežima, pasiėmė tą dalgį ir tą arklį papjovė. Dabar ji nusiganda, jau dabar blogai. Papjovė tą arklį, išėmė iš pavalkų tą arklį, padėje an žemės viską. Žmonai saka:
- Prašom ait čia, į pavalkus.
Dusyk pasakė, trečia – visa drebėdama ain. Ain, užmovė tuos pavalkus, važiuojam. Daba nuvažiuoji pas tėvus, saka:
- Sakėt, kad tokia pikta, nieka negalės gyvent, tokia priešinga, tokia savotiška.
Žiūri gi kaip čia dabar – sėdi sūnus tarp vežimo, o ta marti trauk. Atvažiava, sustoja, saka:
- Tėveliai, reik taip, reik mokėt gyvent. Labai gera, - saka, - mana žmona, bet reik mokėt gyvent.
Dabar sugula jie kaip seniau – čia kambariai, antram gale kiaulės, vištos, viskas per viena vaikšta. Jie sugula, gul. Ji vis galvą kiloj, mislij, kas čia toliau bus. Rytą įein višta, saka:
- Štiš.
Ta višta vaikšta, jis du kart pasakė, trečią kart iššoka iš lovos, galvo nukirta ir išmetė laukan. Paršiuks įėjo, du kart pasakė:
- Jukš iš kambario i bus viskas.
Vis tiek paršiukas kriuksi pri lovos. Jis kapt peilį, nudūrė ir išmetė. Dabar atsikėla rytą, saka:
- Žmona, aik, pusryčius padėk uošvienei padaryt.
Ta ain, niekad gyvenime ji nėra klausius, kaip čia taisyt tuos pusryčius? Vienu žodžiu, taip jai jin pasidarė švelni, ka jokia priešinguma nebėra. Pasitaisė pusryčius, pavalgė abudu, atsisveikina su tėvais ir išvažiava abudu. Pakinkė tėvai dar vieną arklį, kaipo pasogą davė, turėjė iš to džiaugsmo, kad labai gera marti. Ir parvažiava ir gyvena labai laimingai.

Pat. Alfonsa Židonienė-Čeponytė, 65 m. Pamūšio k. Užr. N. Navikaitė ir V. Leonavičius 1982; t. šfr. N. Navikaitė. LTR 5443(179), LTRF mg. 2903(14). Novelinė pasaka. AT 901.

PASTABOS:

STRAIPSNIO AUTORIUS: Lina Valiukaitė 2004-12-01

©: Sukūrimas, Lina Valiukaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal