TERMINAI

TERMINAS: PASAKOS APIE KVAILĄ VELNIĄ

APIBRĖŽIMAS: Pasakos apie kvailą velnią – tai nedidelės apimties, nesudėtingos struktūros kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Šioms pasakoms būdingas komizmas, išaukštinant paprasto žmogaus sumanumą ir gudrumą, gebėjimą pašiepti neva pranašesnį priešininką. Komiškai interpretuojami žmonėms natūralūs ir įprasti veiksmai, kurių nesugeba suprasti ir pakartoti velnias, juokiamasi iš savitai atliekamų užduočių ar varžybų sąlygų.

AUKŠTESNI LYGMENYS: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS

ATITIKMENYS:
angl. tale of the stupid ogre
The Types of the Folktale. Classification and bibliography. Translated and enlarged by Stith Thompson. Second revision. Helsinki, 1964, p. 346.


lat. pasaka par muļķa velnu
ARĀJS, K., MEDNE, A. Latviešu pasaku tipu rādītājs. Rīga, 1977, p. 152.


rus. сказка об одураченном чёрте
Сравнительный указатель сюжетов. Восточнославянская сказка. Ленинрад, 1979, p. 254.


brus. казка пра абдуранага чорта i великана
БAPAГ, Я. Р. Сюжэты i мативы беларуских народных казак. Мiнск, 1978, c. 162.


vok. Märchen von dummen Teufel (Riesen)
Katalog der niederländ Märchen und Legendenvarianten von J. R. W. Sinnighe. FF Communications 132. Helsinki, 1943, p. 29.

TERMINO ŠALTINIAI:
BALYS, J. Raštai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, t. 3, p. 233.


KERBELYTĖ, B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 1: Pasakos apie gyvūnus. Pasakėčios. Stebuklinės pasakos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999.

PAVYZDYS:
Velnias labai bija bobos
Buva sekmadienis. Sekmadienį ėja moteris jau bažnyčion. Turėja tris vaikus, palyka namuos, ana aina bažnyčion pasmelst. Dabar saka:
– Būkit jau jūs namie, nesmuškit!
Išaina, žiūri – in kelia vandenia daug. Kas dabar darytėj? Nėr kaip pereina jai per tų vandenį. Apsijavus, bryst šlapia, tap vaikšta, saka:
– Tai kad čia būt velnias, tai perneštų!
Brūkšt i velnias pribūvo.
– Sėskis in mana kupras!
Atsisėda. Atsisėda boba, ragų inskabyna. Aina daba anys. Kai pernešė per vandenį tų anas, jau jinai nuvargus ir ažmyga. Velnias ty neša, čyčena ir užmyga. Ir susapnava, kad vaikai susimuša.
– Ak, Dieve mana, – suminėja. A velniui negerai. Jau šokinėjas, krata – nieka. Paskiau važiuoja keliu žmogus su puodais, puodžius važiavo.
– Žmagau, nukelk man tų bobų nuo kupras!
Privažiavis batagėliu šmirkt ajai par nugarų – užblūda. Kaip užblūda, nulipia nuo velnia kupros. Tada saka velnias:
– Aš tai tau dabar nemokėsiu nieka. Aš inlysiu karaliūčion, tiek visaip tumpysiu, kraipysiu, joks gydytojas neišgydys. Tai tu dabar, – saka, – kaip išgirsi, kad karaliūčia jau sarga smarkiai, tai tu nuvažiuok, su šitu botagėliu šmirkštelsi, aš išlįsiu. Tau karalius daug pinigų duos, apmokės, kad jau išgydysi.
Gerai. Kaip kartas už kiek laika ir išgirda, kad karaliūčia jau serga, tumpa, kraipa jų. Daba kas darytei? Niekas neišgyda. dabar reikia važiuoti. Nuvažiava anas. Dar ja nelaidžia karaliaus tarnai. Kur ty, ne tokius daktarus vežė, o tų išgydysi, toks apskurįs. Žinai, puodus jau vežioja, labai biednas žmogelis. Karaliaus paklausia:
– Laiskit, – saka, – laiskit.
Inlaida, vienas įjaja kambarin, karaliūčia to tumpas, kraipas. Anas sušeria su botagėliu, iš karto sveika tik paliko ir atsisėda.
– Karaliau, duok pinigų!
Davė jau jam. Davė daug, susimokėja, tai anas pasistatė bažnyčių sau i namus ir gyvena gerai. Puodžius su puodais jau nebevažiuoja. Sustinka velnias:
– O kol karčemos nepastatei?
– O kam man jos reikia, tos karčemos?
– Kai jau inlįsiu karaliūčion, tai jau su botagu neišvarysi. Tuoj tavi veš. O kad neišgydysi, tai tau karalius nuims galvų vis tiek.
O kų darys žmogus? Nusgunda. Kas čia bus, tas kaip kartas. Jau atvažiuoja karalius, jau saka:
– Vėl duktė serga!
Pasiėmė ir botagų vėl, nuvažiava, a jų dar labiau kraipa, krata. Dabar tiktai prisiminė puodžius šitas, pravėra duris ir saka;
– Boba, ei, boba, aikš čia! Tas pats velnias va, – saka, – sėskis jam vėl an kupros!
Ajė, kaip užgirda velnias, kad jau jų bobų šaukia an kupros, tai kad davė per lungų, sužliagino ir lungų ir nug to rozo nei puodžiaus sustyka, nei karaliūčion inlinda. Velnias labai bija bobos.

Pat. Ona Gurkšnienė-Jurkaitė, g. 1915 m. Mikniūnų k. Užr. R. Krušaitė ir D. Babiliūtė 1982, t. šfr. R. Krušaitė. LTR 5528(14), LTRF mg. 2997(13). Pasaka apie kvailą velnią. AT 1164 A.

PASTABOS:

STRAIPSNIO AUTORIUS: Lina Valiukaitė 2004-12-01

©: Sukūrimas, Lina Valiukaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal