TERMINAI

TERMINAS: ETIOLOGINĖS SAKMĖS

APIBRĖŽIMAS: Etiologinės sakmės – tai stereotipiniai siužetiniai liaudies pasakojimai, aiškinantys tam tikrų universalių dalykų – gamtos reiškinių, dangaus kūnų, žemės ir jos paviršiaus ypatumų, gyvūnų ir augalų, žmogaus ir atskirų jo kūno dalių, visuomenės struktūrų, žmonių tarpusavio santykių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Iš dalies etiologines sakmes galima laikyti kosmogoninių mitų atitikmenimis lietuvių liaudies tradicijoje. Dažniausiai lietuvių etiologinės sakmės neilgos, nesudėtingos struktūros, o jų kompozicijos schema tokia pati, kaip ir klasikinių kitų tautų kosmogoninių mitų: pradžioje vaizduojama situacija, kai pasaulis dar nebuvo įgavęs savo dabartinio pavidalo, o pabaigoje kaip herojų veiklos rezultatas atsiranda mums pažįstamas dabartinis pasaulis. Nors lietuvių etiologinės sakmės yra išsaugojusios tam tikrų senosios baltiškos pasaulėžiūros bei tikėjimo reliktų, bet sykiu jos yra smarkiai paveiktos krikščionybės, biblinių pasakojimų, populiarios religinės literatūros ir pan. Mitinės realijos bei religiniai motyvai jose dažnai savaip įprasminti, „subuitinti“, kartais – komiški. Dauguma lietuvių etiologinių sakmių užrašyta XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.

AUKŠTESNI LYGMENYS: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | SAKMĖS

ATITIKMENYS:
angl. origin legend
International Dictionary of Regional European Ethnology and Folklore. Chief Editor Å. Hultkrantz. Copenhagen: Rosenkilde and Bagger, 1965, vol. 2, p. 225–226.

vok. Ursprungssage
AARNE, A. Verzeichnis der finnischen Ursprungssagen und ihrer Varianten. FF Communications 8. Helsinki: Academia Scientiarum Fennica, 1912.
SINNINGHE, J. R. W. Katalog der niederländischen Märchen-, Ursprungssagen-, Sagen- und Legendenvarianten. FF Communications 132. Helsinki: Academia Scientiarum Fennica, 1943.

rus. этиологическoe сказание
ВЕЛЮС, Н. О структуре литовских этиологических сказаний. Iš: Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва, 1980, c. 271–280.


lat. izcelšanās teika
Latviešu tautas teikas: Izcelšanās teikas. Izlase. Sastādītāja un ievada autore A. Ancelāne. Rīga: Zinātne, 1991.

TERMINO ŠALTINIAI:
VĖLIUS, N. Etiologinių sakmių sandara, grožis ir patrauklumas. Iš: Kaip atsirado žemė: Lietuvių etiologinės sakmės. Sudarė ir parengė N. Vėlius. Vilnius: Vaga, 1986, p. 5–13.


JONYNAS, A. Pasakojamoji lietuvių tautosaka. Iš Lietuvių tautosaka, t. 4: Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos. Medžiagą paruošė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius, K. Viščinis. Vilnius, 1967, p. 40.

PAVYZDYS:
Kai Dievas sutvėrė pasaulį, upių ir ežerų nebuvo. Dievas pristatė visus žvėris kasti upes ir ežerus, kad vanduo kur subėgtų ir sausa žemė paliktų. Tik vienas klykis nėjo prie darbo ir ant akmens atsitūpęs purinėjosi prieš saulę. Dievas supyko ant jo ir pasakė: „Kad tu manęs neklausai, negersi iš upių ir ežerų vandens, galėsi savo troškulį nutildyti tik akmens vandeniu.“ Dabar klykis, kad ilgai esti giedra ir jis ištrokšta gerti, pradeda padangėmis lakstydamas klykti, lietaus prašyti. Dievas pasigaili jo visada, ir trečią dieną lyja. Ir kai prilyja, jis ant akmens duobelės (iš jų) atsigeria. Kai žmogus išgirsta klykį padangėmis klykiant, sako, kad po trijų dienų bus lietaus. Taip ir yra.

Pat. Bagdonas. Tolainių k., Užvenčio vls., Šiaulių aps. Užr. 1931. LTA 267/26).
Sp. BALYS, J. Raštai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, t. 3, p. 311–312, nr. 181.

PASTABOS:

STRAIPSNIO AUTORIUS: Lina Būgienė 2004-12-10

©: Sukūrimas, Lina Būgienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal