TERMINAI

TERMINAS: SIGNALAI

APIBRĖŽIMAS: Signalai (vok. Signal < lot. signum ‘ženklas’) – sutartiniai muzikos instrumentu atliekami įvairūs ganymo, medžioklės, bendruomenės gyvenimo, kariuomenės ir kariniai ženklai, dažniausiai turintys maginę ar darbinę, praktinę paskirtį.

PLAČIAU APIE TERMINĄ:
Tai pats archaiškiausias muzikinio folkloro žanras (kaip ir garsų pamėgdžiojimai). Instrumentiniai signalai paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio tautų. Aerofonu, idiofonu arba membranofonu atliekami signalai skiriami įvairiems tikslams. Tam tikri signalai buvo atliekami ganant, per kalendorines šventes, medžiojant, kaimo bendruomenėje, bažnyčioje, karinėje tarnyboje ir karo metu. Medžioklės ragu susišaukdavo medžiotojai, kviesdavo šunis (trimitas net ir vadintas šunšaukiu). Pirmykštėje bendruomenėje tikėta, kad gyvūno ragu išgaunamas garsas esąs jo paties balsas, turintis ypatingą galią šį gyvūną valdyti. Seniūnas jaučio ragu sušaukdavo krivūlę (teismo sueigą), pašto rageliu paštininkas pranešdavo apie savo atvykimą, metalinę trubą pūsdavo geležinkelio apeivis (Dzūkija, XX a. antroji pusė). Metalinio trimito garsais gaisrininkai skelbdavo apie kilusį gaisrą (Priekulė). Vyriausias giedorius, pūsdamas misinginę triūbą, gegužės mėnesį kviesdavo giedoti „prie kryžiaus“ (Marijampolės aps.). Ganymo signalai dažniausiai būdavo atliekami garsiais pučiamaisiais instrumentais: trimitais (žievės, medžio, rago, metalo; tokį trimitą net vadindavo kerdžiaus ragu, triūba), birbynėmis, galbūt ir dvigubo liežuvėlio instrumentais. Griežtai diferencijuoti signalai būdavo skiriami anksti ryte kelti ir išginti gyvulius į kaimo gatvę, palaikant tvarką bandoje, kai gindavo gyvulius iš kaimo į ganyklą, gyvuliams iš girios sušaukti, duoti poilsio ženklą, skelbti pavojų pasirodžius vilkui, ginti namo ir pan. Trimitą kerdžius pūsdavo ir palaikydamas tvarką bandoje, kai kergdavo karves (Mažeikių aps., Akmenės vls.). Teigiama, kad šiais instrumentais imituodavo gyvulių balsus. Atskiri signalai būdavo skiriami moterims melžėjoms prikelti, kad jos išgintų gyvulius, prašyti melstuvių per Sekmines („Teta, tetute, ar įdėsi dėžutę, kai pargysiu karvutę“), šykščioms šeimininkėms aplojoti arba pasišaipyti iš kerdžiaus („Kerdžiau remenčiau“). Instrumentinių signalų, kaip ir vokalinių šūksnių, muzikinė forma, ritmika yra laisva. Dermę lemia instrumento specifika: trimitų be garso skylučių signalai pagrįsti dažniausiai tik natūraliuoju garsaeiliu, instrumentų su garso skylutėmis dermės priklauso nuo šių išdėstymo, tačiau dažniausiai melodijos yra gana siauros (tercijos, kvartos) apimties. Jaučio arba karvės ragu be garso skylučių pūsdavo vieno garso, nesudėtingo ritmo signalus, liežuvėliniu jaučio arba karvės ragu be skylučių išgrodavo krintančios tercijos intonaciją su pereinamu garsu ir tęsiama apatine (paskutiniąja) gaida. Ožragiais be garso skylučių taip pat dažniausiai pūsdavo vieno aukščio signalus. Ožragiais su garso skylutėmis pūsdavo tercijos, kvartos apimties, vingrias, su gausia melodine puošyba, judrios, sudėtingos ritmikos melodijas. Žievės ir medžio trimitais pūstų signalų melodiką sudaro nuo vienos iki keturių gaidų, apimant nuo tercijos iki kvintos ar platesnį intervalą; pasitaiko subkvartų. Dažnai naudojami tik natūralios gamos garsai, nors kai kuriuose signaluose pasitaiko ir diatoninių garsų, išgaunamų reguliuojant pūtimą lūpų įtampa (tai nesunku padaryti grojant trumpesniu, apie 1 metro ilgio trimitu). Trimitinių signalų ritmika gana įvairi, improvizacinė, neretai taškuota, pasitaiko ilgai tęsiamų gaidų. Kai kurie signalai neturėjo jokio pavadinimo, kitų pavadinimas nurodydavo paskirtį. Instrumentiniai signalai kartais siejasi su vokaliniais šūksniais. Buvo signalų, turinčių ir instrumentinę, ir vokalinę versijas. Panašūs siauros melodinės apimties (mažosios tercijos, kvartos) instrumentiniai piemenų signalai ir vokaliniai piemenų šūksniai. Tik instrumentinei muzikai būdingi plačios apimties, fanfariniai signalai, pagrįsti natūralios gamos garsais. Siejasi tokie ganymo ir kariuomenės trimito signalai; pastaruosius kartais pūsdavo ir kerdžiai. Galima pastebėti fanfarinių ganymo signalų ir daudyčių sutartinių sąsajas, nulemtas natūralaus garsaeilio instrumento specifikos. Signalai, atliekami ir idiofonais, membranofonais: tabalais arba trimitu, kviesdavo kaimo bendruomenę į pirtį, į kaimo sueigą, iš laukų pietauti, pranešdavo mirus žmogui, kilus gaisrui ar atsitikus kitokiai nelaimei, terkšlėmis dar ir dabar medžioklėje baidomi žvėrys. Būgnu arba būgneliu buvo perduodamos įvairios žinios, būgnu kviečiamos gyventojų sueigos, kaimo gyventojai žadinami pirmosios advento savaitės rytą. Taip pat ir bažnyčioje varpais arba varpeliu iki šiol skambinami įvairūs signalai. Idiofonai naudoti ir ganant: tabalais išgindavo bandą, tarškindami kleketais, terkšlėmis, piemenys varinėjo gyvulius, baidė paukščius, gyvuliams po kaklu pakabinti skrabalai piemenims pranešdavo, kur jie ganosi (taip būdavo lengviau rasti pasiklydusį gyvulį, ypač miške). Literatūra APANAVIČIUS, R. Kerdžiaus triūba ir kerdžiaus stereotipas Šiaurės Aukštaitijoje. Iš: Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius: 1990, p. 114–122. APANAVIČIUS, R. Tradiciniai muzikos instrumentai lietuvių ganymo papročiuose. Lietuvių liaudies papročiai. Iš: Vilnius, 1991, p. 206–233. ASTRAUSKAS, R. Šūksnio intonacijos lietuvių darbo ir kalendoriniame folklore. Liaudies kūryba. Vilnius, 1992, t. 3, p. 28–48. Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika. 1935–1941 metų fonografo įrašai. Sudarė ir parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, nr. 22. KIRDA, A. Lietuvių liaudies trimitai. Diplominis darbas (rankraštis). Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1993. MOTUZAS, A. Kerdžiaus trubà. Piemenavimo tradicijos Dzūkijos pietryčiuose. Liaudies kūryba. Vilnius, 1992, t. 3, p. 57–64. PALIULIS, S. Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. SABALIAUSKAS, A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos. Helsinkai: Suomių literatūros draugijos leidinys, 1916.

AUKŠTESNI LYGMENYS: FOLKLORISTIKA | MUZIKINIS FOLKLORAS | Muzikinis folkloras pagal rūšį | INSTRUMENTINIS FOLKLORAS | INSTRUMENTINIO FOLKLORO ŽANRAI | INSTRUMENTINIO FOLKLORO SMULKIEJI ŽANRAI

SINONIMIJA:
šūksniai-signalai ČIURLIONYTĖ, J. Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai. Vilnius: Vaga, 1969, p. 82.
Šį terminą vartoja ir kai kurie lietuvių instrumentologai.

ATITIKMENYS:
vok. (Hirten-)Signal
Etnoinstrumentologinėje literatūroje plačiai vartojamas tarptautinis žodis.

rus. сигнал

TERMINO ŠALTINIAI:
Terminas tarptautinis, seniai vartojamas.

PAVYZDYS:

PAVYZDYS:
Ragas miške. Ilgu trimitu (ragu, daudyte) atliko St. Sabaliauskas, g. 1876 m. Krikščių k., Biržų vls. ir aps. Užr. Adolfas Sabaliauskas 1912 m.
Sp. SABALIAUSKAS, A. Lietuvių dainų ir giesmių gaidos. Helsinkiai: Suomių literatūros draugijos leidinys, 1916, nr. 617. Pakartota: PALIULIS, S. Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Pučiamieji instrumentai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, nr. 122.

Tipiškas fanfarinio signalo pavyzdys.

PAVYZDYS:
Melodija karvėms ir girios sušaukti. Ožragiu atliko Jurgis Musninkas, 41 metų, gyv. Vidiškių k., Žemaitkiemio vls., Ukmergės aps. Užr. 1936 m. LTR F pl. 409(2).
Iš: Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika. 1935–1941 metų fonografo įrašai. Sudarė ir parengė Austė Nakienė, Rūta Žarskienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, nr. 19.
Transkripcija pirmą kartą skelbta: Lietuvių liaudies melodijos. Sudarė ir parengė Jadvyga Čiurlionytė. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Lietuvos muzikos akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyrius, 1999, nr. 340.
Vienas iš nedaugelio instrumentinių signalų garso įrašų.

PASTABOS:

STRAIPSNIO AUTORIUS: Gaila Kirdienė 2004-12-10

©: Sukūrimas, Gaila Kirdienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal