VIETOVĖS

VIETOS VARDAS: Marijampolė

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:

ŽEMESNIS LYGMUO:
Marijampolė sav.
Kalvarija sav.
Kazlų Rūda sav.
Šakiai r. sav.
Vilkaviškis r. sav.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Marijampolė, apskr., , , , Lietuvos Respublika

SUSIJĘ VAIZDAI:
Naujojo bronzos amžiaus radinių lentelė Marijampolės a. (nr. 8, 12)
Dirbiniai iš įvairių radimo vietų Rastas vienas kaulo - rago dirbinys.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Didaktinė daina [Koks gražumas tos panelės]
Jis pamylėjo mergelę be mieros. Parėjęs iš darbo, dar turi dirbti namuose. Parėjęs iš karčemos rado tuščius namus. Kaimynai pasakė, kad žmona išvažiavo. Ir jis turi išvažiuoti pažįstamiem iš akių.
Koks gražumas tos panelės

Padavimas apie Jurgaičių piliakalnį (Šiaulių r.) ir įžadų kryžius
Visas kalnas yra pilnas kryžių. Juos žmonės pastato darydami įžadus. Dabar pasakojama, kad kalne esanti užversta bažnyčia. Vienas senelis Velykų rytą eidamas pro šį kalną išgirdo skambinant skambučiais ir pamatė ateinant prisikėlimo procesiją. Ji apėjusi aplink kalną tris kartus ir vėl suėjusi į kalną.
Padavimas [Prisikėlimo procesija]

BsTB 12 102-3 Tikėjimas [Kaip padaryti, kad ant obelų būtų daug obuolių]
Kūčių vakarą žirnius išvirę sunkia ant šiaudų ir tai šiaudais apraišioja medžius. Tada kiek tam rėtyje buvo žirnių, tiek bus ir obuolių.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-1 Tikėjimas [Ketvirtadienį nemeta audeklo]
Ketvirtadienį nedaro audeklo apmatų (nemeta), kad jaunikiams kelių neužtvertų.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-2 Tikėjimas [Netinka vyti ir mesti audeklo turgaus dienomis]
Turgaus dienomis niekada neveja ir neapmeta siūlų (metmenų), nes suksis audeklas.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-4 Tikėjimas [Jei per Kūčias dangus žvaigždėtas, vištos dės daug kiaušinių.]

Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-5 Tikėjimas [Kokiomis dienomis pirmą kart pavasarį nedera ginti karvių]
Pirmą kartą pavasarį negena karvių trečiadienį (seredoje), penktadienį (pėdnyčioje) ir šeštadienį (subatoje), tikėdami, kad pieno mažai duos.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-6 Tikėjimas [Kai Jurginės per jaunatį, pievos gerai želia]

Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-7 Tikėjimas [Vištas reikia leisti perėti sekmadienį]

Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-9 Tikėjimas [Kūčių vakarą pavalgę palieka indus, nes ateina vėlės valgyti]

Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 102-8 Tikėjimas [Kad merginai pasėjus rūtas ir tais pat metais pražydus, gims mergautinis kūdikis]

Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 3 378-171 Pasaka AT 1640 – Apė galingą kareivį
Vienas neturtingas žmogelis, kai tik gaudavo grašį, iš karto eidavo į viešbutį ir pragerdavo. Girtas miegodavo pievoje prie šaltinio. Kartą labai išalkęs susirado kišenėje duonos plutą, pamirkė vandeny ir pasidėjo šalia, kad suminkštėtų. Laukdamas užmigo, o pabudęs pamatė, kad plutą apipuolė musių krūva. Supykęs rėžė kumščiu ir suskaičiavo, kad užmušė septynis šimtus musių ir dar septynis varmus. Nuėjęs į valsčių pasigyrė, o ant kaktos aukso raidėmis užrašė, kad galingas kareivis, vienu užsimojimu užmuša septynis šimtus žmonių ir septynis galiūnus. Po to grįžo prie šaltinio ir toliau sau miegojo. Pro šalį važiavo generolas ir liepė savo vežėjui iš šaltinio pasemti vandens. Vežėjas pamatęs girtuoklį su užrašu ant kaktos papasakojo generolui, ir tas atėjo pats pasižiūrėti, kas ten per galiūnas miega. Pažadinęs jį priprašė, kad važiuotų kartu, nes jam į karą reikia. Parsivežęs generolas pavalgydino, pagirdė, davė arklį ir liepė joti į karą. Kareivis paprašė prasčiausios kumelės ir jodamas atsiskyrė nuo visų, nujojo į girios pusę, o ten jo kumelė įsipainiojo į kartuves. Priešų kareiviai, pamatę atjojantį įsipainiojusį į kartuves, išsigando ir pabėgo. Grįžo su visais kareiviais ir generolas jiems iškėlė didžiulį balių. Po to paprašė, kad sugautų miške pasislėpusius žmogžudžius. Kareivis nuėjo į pagirį ir rūko pypkę. Išlindę iš urvo žmogžudžiai perskaitė užrašą ir pasikvietę į svečius kareivį ėmė klausinėti, kodėl jis toks stiprus. O kareivis pasakė, kad rūko tokias žoles, nuo kurių pasidaro stiprus. Kai žmogžudžiai ėmė prašyti tų žolių, kareivis liepė vieniems kitus surišti virvėmis ir tada duos jiems parūkyti, nes kitaip jie užmuš vienas kitą nuo tų žolių. Žmogžudžiai kuo stipriausiai surišo vieni kitus, paskutinį jau pats kareivis surišo. Jiems pasakė, kad eina parnešti žolių, o pats nuėjo pas generolą ir liepė siųsti vežimus, kad vežtų į dvarą žmogžudžius. Paskui generolas paprašė kareivio, kad padėtų susitvarkyti su liūtu, kuris miške žmones puola ir sudrasko. Kareivis paprašė į pagalbą dar dešimties kareivių ir nuėjo į girią. Ten liepė kareiviams eiti į vieną pusę, kad pabaidytų liūtą, o pats nuėjo į kitą, tikėdamasis pabėgti. Bet kaip tik sutiko liūtą ir šoko slėptis už ąžuolo, o liūtas kai griebė, tai nagai įstrigo ąžuolo kamiene. Tada kareivis paėmė liūtą už kojos ir pasišaukė kitus. Tie atbėgę sušaudė, subadė liūtą ir grįžo visi pas generolą. Generolas išleido už kareivio savo dukterį ir paliko jiems visą savo karalystę.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 381-172 Pasaka AT 1640 + 1060 + 1084 – Apė vieną kurpių ir jo veikalus
Du vargingai gyvenę senukai turėjo sūnų. Labai jį lepino, leido mokytis, bet kadangi buvo išdykęs, nelabai ką teišmoko. Tėvai atsiėmė vaiką iš mokslo ir išleido mokytis kurpiaus mokslo. Pabaigęs mokytis sūnus ėmė dirbti, bet nedaug uždirbdavo, o ir ką uždirbęs, tuoj pragerdavo. Pas vieną ūkininką prisiuvo daug batų ir gavęs atlyginimą nuėjo į karčemą. Gėrė kelias dienas, po to paprašė šeimininko rūgusio pieno, o jo suvalgęs užmigo. Kadangi buvo vasara, jam bemiegant į pieną prilindo daugybė musių. Pabudęs jis jas rankoje suspaudė ir užmušė. Suskaičiavęs, kad užmušė šimtą musių, užsirašė ant popierėlio, kad iš pirmo karto šimtą gyvybių atima ir prisiklijavęs ant kaktos išėjo į lauką. Kadangi buvo girtas, nugriuvo į griovį. Pro šalį važiavo ponas ir perskaitęs užrašą ant kaktos pasiėmė kartu, kad išvarytų dvylika žmogžudžių iš jo miško. Parsivežęs pavalgydino, pagirdė ir parodė jam tą mišką. Kurpius išėjo į mišką nieko nepasiėmęs. Girioje rado takelį, juo nuėjo iki girios vidurio ir rado akmenį, kurį nuvertęs pamatė laiptus. Nusileidęs laiptais rado gryčioje mergą prie žiburio siuvančią. Merga jam liepė pasislėpti nuo žmogžudžių už krosnies, bet kurpius atsisėdo ant suolo. Parėję žmogžudžiai perskaitė užrašą ant kurpiaus kaktos ir pasisveikino su juo, paskui kartu pavalgė ir išėjo į girią. Kurpius gyrėsi viską mokantis ir žmogžudžiai paprašė ir juos ko nors išmokyti. Kurpius jiems liepė prisirauti beržo šaknų, buomą pririšti prie dviejų tvirtų medžių, o pats pasidarė bizūną. Tada liepė žmogžudžiams pririšti vieniems kitus prie buomo, paskutinį pririšo pats ir ėmė vanoti juos bizūnu. Žmogžudžiai ėmė prašytis paleidžiami, o kurpius liepė jiems prižadėti išeiti iš girios ir daugiau niekad negrįžti. Žmogžudžiai viską prižadėjo, kad tik nemuštų, ir kurpius nusivarė juos visus iki pono dvaro, kur jis buvo balių iškėlęs. Ten dar kartą liepė pažadėti, kad negrįš į girią ir paleido juos. Ponas kurpių apdovanojo, o kitas ponas užsiprašė, kad iš jo girios išvarytų liūtą. Išėjo kurpius į girią pasiėmęs kalvio kūjį ir rūgusio pieno. Priėjęs kelmą jį nuvertė ir iš po jo išlindo liūtas. Kurpius pasiūlė jam pažiūrėti, kuris iš jų stipresnis ir sugebės išspausti sultis iš akmens. Liūtas sutiko ir suradęs akmenį taip suspaudė, kad tas į miltus pavirto. Kurpius suspaudė rūgusio pieno gniužulą ir išbėgo sultys. Tada nusprendė pažiūrėti, kuris garsiau rėkia, kai liūtas užriaumojo, šakos nuo medžių nukrito, o kai atėjo kurpiaus eilė, jis užrišo liūtui akis, kad jos nuo rėkimo neiškristų, ir pasiėmęs kūjį trenkė liūtui į kaktą. Liūtas ėmė prašyti, kad kurpius neberėktų ir pažadėjo jo klausyti. Kurpius atsivedė liūtą pas poną, o po to išvarė į kitą karalystę ir daugiau liūto niekas nebematė. Tas ponas, iš kurio miško išvarė žmogžudžius, kurpiui padovanojo vieną dvarą, o antrasis ponas ištekino už kurpiaus savo dukterį. Karalius, išgirdęs apie kurpiaus žygdarbius, pasiūlė jam pusę karalystės, jei nugalės jo kariuomenę. Kurpius nusipirko arklį, kuris buvo kariuomenėj buvęs, ir paprašė, kad jį pririštų prie arklio. Arklys, pamatęs kariauną, ėmė labai greitai bėgti, o kurpius išsigandęs bandė užsikabinti už kryžiaus, bet kryžius buvo papuvęs, lūžo ir liko jo rankose. Kariuomenė, pamačiusi kurpių visu greičiu atjojantį su kryžiumi rankose, labai išsigando ir nusprendė pasiduoti. Taip kurpius gavo pusę karalystės.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 389-173 Pasaka AT 1641 – Apė didį žinūną
Du senukai gyveno labai vargingai ir turėjo vieną sūnų. Jį labai lepino, jokio darbo neišmokė, jis vaikščiodavo po miestą nieko neveikdamas. Kai užaugo, žmonės ėmė kalbėti, ką jis darys tėvams mirus, jei nieko nesugeba. Bandė siųsti tėvai bernauti, bet jis nenorėjo ir nėjo. Kai tėvai numirė, jis prisirinko daugybę popierių ir susiuvo juos į knygą. Skaityti ir rašyti nemokėjo, nes niekad nemokytas, o dar buvo ir pusdurnis, todėl vartydamas tą knygą vis kartodavo „žinau, žinau, žinau“. Žmonės ėmė vadinti jį žinūnu. Išvažiavęs į kitą miestą išsinuomojo pirtelę, o kažkas ant jos užrašė, kad ten gyvena žinūnas. Pro šalį važiavęs ponas pamatė, kad pametė pinigus ir užėjo pas žinūną paklausti, gal tas pasakys, kur pametė. Kelis kartus pakartojęs „žinau, žinau, žinau“, žinūnas pasakė, kad kur šiko, ten ir paliko. Ponas tikrai rado pinigus, kur atlikinėjo reikalus, ir davęs jam penkiasdešimt rublių apskelbė visiems apie protingą žinūną. Išgirdo kitas ponas, kuriam buvo žiedas dingęs, ir atsivežė žinūną į savo dvarą, apnakvydino namelyje. Prie durų atėjo pasiklausyti liokajus, vienas iš žiedo vagių. Žinūnas kaip tik vis kartojo „žinau, žinau, rytoj pasakysiu“ ir kai laikrodis išmušė pirmą valandą, pasakė, kad jau vieną turi. Liokajus išsigandęs nubėgo pas savo bendrininkus vežėją bei virėją ir viską jiems papasakojo. Tada nuėjo prie durų klausytis vežėjas ir vėl tas pats, po to virėjas. Išsigandę tarnai sumokėjo žinūnui po šimtą rublių, kad ponui nesakytų, o žiedą sulesino kurkinui. Ryte žinūnas pasakė ponui, tas papjovė kurkiną, rado žiedą ir sumokėjo žinūnui tūkstantį rublių. Ponas papasakojo savo draugams, bet jie nenorėjo tikėti, kad žinūnas viską atspėja ir nusprendė patikrinti. Po bliūdu pakišo šūdvabalį ir liepė atspėti, ką paslėpė. Žinūnas nusiminęs pasakė, kad dabar jau jam, šūdvabaliui, bus gėda, ir tokiu būdu ponai patikėjo, kad jis tikras žinūnas. Surinkę davė jam tūkstantį rublių. Po to į vežimą slapta įdėjo kiaušinių, o žinūnas sėsdamas pasakė, kad sės tai sės, kaip višta ant kiaušinių, bet ar ne per sunkus bus, ir ponai davė dar tūkstantį rublių. Grįžęs namo žinūnas neilgai tegyveno, jo pinigų dar ir kitiems užteko.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 416-186 Sakmė BILPK 3694 – Apė laumių skalbimą
Laumės skalbimas būdavo kitoks nei merginų ar moterų. Kuris žmogus išgirsdavo laumę skalbiant, tas artindavosi prie laumės su dideliu džiaugsmu. Laumė tuomet pametusi audeklą nubėgdavo. Tą audeklą žmogus parsinešdavo ir įdėdavo į kubilą. Negalima to audeklo išvynioti ir žiūrėti, ar toli galas, nes tada tas audeklas pasibaigs, o jei nežiūri, tai gali jo rėžti – nėra pabaigos, nors ir visą pasaulį apvilktum marškiniais.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 416-187 Sakmė BILPK 3697 – Laumė ir lino žiedas
Vienas artojas arė prie upelio ir pamatė ateinančią laumę. Priėjusi upelį niekaip negalėjo pereiti. Tuomet pašaukė vaikiną ir prašo paimti pundą, o ji kaip nors pereisianti. Vaikinas klausia, kas ten yra ir kur ji einanti. Laumė atsako, kad eina į pokylį ir prisikepė visokių pyragų. Artojas žinojo, kad laumės labai bijo lino žiedo, tad paėmė nešulį ir įbrido į žydinčius linus. Laumė perbridusi prašė atiduoti, o kai tas vis neatidavė, nuėjo besiplūsdama.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal