VIETOVĖS

VIETOS VARDAS: Didieji Kakšiai

ŠALTINIS:
Leidinio aprašas P. 64

KIRČIUOTAS VIETOS VARDAS:
Kakšiai (4)
Leidinio aprašas P. 64

GEOGRAFINĖS KOORDINATĖS:
54° 56' 59, 4" , 22° 19' 1, 7"

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Timofejevo apyl.

VARIANTAI:
Kakšiai (liet.) Leidinio aprašas P. 64
Садово (rus.) Leidinio aprašas P. 64
Gross Kackschen (vok.) Leidinio aprašas P. 64
Birkenhain (vok.) Leidinio aprašas P. 163 Nuo 1936 m.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Mažieji Kakšiai, k., Timofejevo apyl., Krasnoznamensko r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 1 70-18 Pasaka AT 1000+(1012 A)+1003 – Apie paikąjį Ancą
Pas godų ir kvailą kunigą joks bernas nenorėjo tarnauti. Netoli gyveno vyras, kuris turėjo tris sūnus, du buvo išmintingi, o vienas kvailas. Vyresnysis, vardu Dovas, sutiko tarnauti kunigui ir nepykti. Jei bernas supyks, kunigas išrėš iš nugaros tris diržus, o jeigu supyks kunigas, bernas jam išrėš tris diržus. Kunigas liepė Dovui kelmus kapoti. Pas kunigą gyveno nušašęs vaikinas, kuris per pietus vis užsimanydavo tuštintis (šikti). Bernas jį išnešdavo lauk į užuovėją atlikti reikalų, o grįžęs stalą rasdavo nukraustytą. Trečią dieną Dovas supyko ir kunigas jam išrėžė iš nugaros tris diržus. Antrajam broliui Viliui ėjosi lygiai taip, kaip pirmajam. Jauniausiam Ancui pirmąją dieną nutiko taip, kaip vyresniesiems broliams, bet antrą dieną jis išnešė vaikiną į lauką, o pietus pasiėmė su savimi. Trečią dieną Ancas vaikiną piktai išbarė ir patupdė į tokią vietą, kur pūtė šaltas vėjas. Nuo to laiko vaikinas daugiau nebesiprašė tuštintis per pietus. Pavasarį kunigas liepė arti ten, kur kalė atsisės. Ansas su jaučiais ir žagre lakstė visą dieną paskui kalę, o kai ši peršoko per kunigo vartus, Ansas sukapojo jaučius ir taip perkišo per vartus. Kunigas supyko, todėl Ansas jam išrėžė iš nugaros tris diržus ir, parsinešęs, parodė broliams.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 85-21 Pasaka AT (465)+460 A+461 – Apie žvejį, kurs į dangų ėjo
Pono žvejys tinklu sugavo gražią merginą ir dėl jos susipyko su ponu. Tas pasakė atiduosiąs merginą, jei žvejys danguje sužinosiąs, kur pono tėvas pinigus prieš mirtį paslėpęs. Žvejys su kerdžiumi iškeliavo. Kai pavargo, kapinėse prisėdo pailsėti. Kerdžius užmigo, o žvejys tik prisnūdo – atsibudęs rado kerdžių nebegyvą ir kirmėlių ėdamą. Sena bangžuvė, kuriai karklai ant nugaros žėlė, perkėlė žveją per jūres ir prašė Dievo paklausti, ar dar ilgai turėsianti karklus ant nugaros nešioti. Eidamas toliau, žvejys sutiko dėl obuolio besivaržančias merginas, vandenį iš vieno šulinio į kitą pilstančias moteris, pamatė liesus galvijus gražioje pievoje ir gražius galvijus ant plikos ganyklos besiganančius bei tvorą laikantį vyrą. Visi prašė Dievo paklausti, kiek laiko turėsią taip būti. Pro žvejį karieta važiavęs ponas davė laiškelį, kurį liepė prikišti į kitą atvažiuojančią karietą pakinkytam arkliui. Žvejys taip ir padarė: arklys pasakė kur paslėpti pinigai bei liepė sūnui perduoti, kad šis nesielgtų taip, kaip tėvas, nes ir jam taip atsitiksią. Žvejys nuėjo pas Dievą ir šis paaiškino, jog vyras kirviu daug medžių girioje sužeidęs, galvijai skurdžioje pievoje – vargingus žmones engę ponai, galvijai gražioje pievoje – gerą dariusių žmonių dvasios, vandenį pilstančios moterys – tai raganos, obuolio nepasidalinančios merginos pražudę abiem patikusį vaikiną, o bangžuvė daug žmonių pražudžiusi, todėl visi dar ilgai taip turėsią būti. Dievas šiuos žodžius liepė perduoti tik toliau nuo jų nuėjus, nes kitaip tie jį nužudysią. Žvejys grįžo namo, pasakė ponui, kur pinigai ir sužvejotą merginą parsivedė namo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 88-22 Pasaka AT 756 B – Apie študentą, kurs į peklą ir į dangų ėjo
Ūkininkas paklydo girioje ir jį iš ten išvedusiam velniui pažadėjo ko namie nepalikęs. Kai sūnus užaugo ir tapo studentu, tėvas jam tai papasakojo. Keliaudamas į pragarą, studentas priėjo namus, kuriose gyveno bobutė ir jos šeši sūnūs žmogžudžiai. Vyriausiasis sūnus paprašė nueiti pas Dievą ir paklausti, ar toks didelis žmogžudys kaip jis galėtų būti išganytas. Pragare velnias jo tėvo raštą atidavė tik paguldytas į žmogžudžiui skirtą lovą, išklotą ylomis ir aštriais peiliais. Tada studentas nuėjo į dangų. Dievas pasakė, jog žmogžudys gali atlikti atgailą tik į žemę įsmeigdamas obelinę lazdą, su kuria daug žmonių yra nužudęs, ir ją kasdien laistydamas – kai lazda atžels ir ims vesti obuolius, jis bus atlikęs atgailą. Studentas grįžo namo ir tapo kunigu. Po kurio laiko kunigas važiavo per girią ir užuodė obuolius. Kai vežikas norėjo paskinti obuolių, šakos pakilo. Po obelimi klūpantis žmogžudys išpažino kunigui nuodėmes ir visi obuoliai nukrito ant žemės, o žmogžudys pavirto į dulkes.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 93-23 Pasaka AT 1539 – Apie klastorių
Senelis pribėrė pinigėlių į arklio mėšlą ir rankioja. Pro šalį važiavusiems ponams paaiškino, jog jo arklys pinigais teršiąs ir arklį pardavė. Po kurio laiko ponai sugrįžo pikti, nes arklys neteršė pinigais. Senelis nusileido rogėmis nuo kalniuko ir pasakė, jog šios be arklio važiuojančios. Ponai nusipirko roges, bet po kurio laiko sugrįžo senelio nužudyti, nes rogės pačios nečiuožė. Žmogus prie krūtinės prisirišo rasalo pūslę ir, ponams atėjus, į ją dūrė. Žmona sudavė seneliui lazda – tas neva atgijo. Ponai nusipirko lazdą ir užmušė žmonas. Kai vėl atėjo pas senelį, jį rado pusiau į žemę įkastame karste ir sumanė karstą apdergti. Senelis pro angą iškišo žirkles ir visiems trims nukirpo lytinius organus.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 97-24 Pasaka – Apie kuršuką
Karalaitė pamilo žvejo sūnų; parsivedė į pilį, išmokslino ir už jo ištekėjo. Vestuvių dienos vakarą jaunikis laivu paspruko į Turkiją ir ten, apsimetęs nebyliu, tapo turkų karaliaus vergu. Karaliui jaunuolis taip patiko, kad jis jį net būtų apvesdinęs su savo dukra. Karaliaus patarėjas pasakė galįs nebylį pagydyti ir karalius leido žvejo sūnų išsivesti – jei nepagydysiąs, būsiąs nužudytas. Patarėjas kankino jaunuolį, bet šis vis tiek nekalbėjo, todėl patarėjas numovė jo vestuvinį žiedą ir pabėgo. Muzikuodamas patarėjas nukeliavo pas karalaitę, kuri pažino vyrui dovanotą žiedą ir jį nupirko. Sužinojusi iš kur žiedas, pasisamdė dirbti siuvėja turkų karaliaus rūmuose. Siuvėja pasakė vergą prakalbinsianti, bet vyras nekalbėjo. Kai ji buvo pastatyta prie laužo sudeginti, žvejo sūnus paprašė paleisti jo pačią. Jis paaiškino, jog nuo žmonos pabėgęs, nes nenorėjęs būti laikomas žemesniu už kitus, bet dabar, kai ir jo žmona vargą patyrė, galintis pas ją grįžti.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 101-25 Sakmės – Apie laumes
Moteris dvyliką metų augino laumių apkeistą vaiką. Senas elgeta patarė susikurti ugnį, virš jos pakabinti kiaušinio kevalą, pripiltą vandens, ir elgtis taip, lyg alaus norėtų daryti. Tai pamatęs, vaikas pasakė esąs senesnis už Kamščių giraitę, bet tokių dyvų nematęs, o po to susirgo ir numirė. Žmonėms gimė kūdikis. Naktį atėjo dvi laumės ir jį suvystė į savo vystyklus, o į kūdikio vystyklus įvystė pečšluostę. Kai laumės pečšluostę nunešė kūdikio motinai, bernas vaiką pasiguldė į savo lovą. Kunigas pasakė laumių kūdikiui nukirsti galvą. Žmogus ąžuoliniu kamščiu užkišo skylę ir taip sugavo naktimis jį sloginusią laumę. Iš ryto rado gražią merginą ir ją vedė. Pora susilaukė dviejų vaikų, bet žmona buvo liūdna ir vis prašė ištraukti kamštį. Kai vyras tai padarė, žmona dingo ir daugiau nebepasirodė, tik vaikams vis atnešdavo naujus marškinius. Laumės našlaitei priaudė drobės, bet neleido matuoti. Kai mergina pamatavo, viskas dingo. Laumė našlei pasisiūlė javų derlių nuimti ir už tai paprašė lašinių. Moteris visus lašinius laumei suvalgydino, o su paskutiniu gabaliuku ėmė mušti per burną – laumė visą vasarojų atgal į lauką nunešė. Vaikinas, seno žmogaus pamokytas, atžagariai nusivijo botagą ir juom išbaidė skalbiančias laumes. Laumės vis ateidavo prašyti atiduoti kultuvėles; kai atidavė, laumės nebesugrįžo. Laumė matė, kaip motina prausė kūdikį. Sugrįžusi namo, motina kūdikį rado nuplikytą verdančiu vandeniu. Laumė pasisiūlė išausti audeklą ir jį atiduoti, jei šeimininkė atspės jos vardą. Ausdama laumė pati ištarė savo vardą ir moteris jį išgirdo. Laumė išėjo supykusi. Lietuvininkai tiki, kad laumės daugiausiai vaikščiojančios ketvirtadienio vakarais.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 108-28 Pasaka AT 665 – Apie a[u]ksa tiltą
Karalius pastatė aukso tiltą per upę ir kiekvienas, norėdamas per jį pereiti, turėdavo brangiai mokėti. Vyresnieji karaliaus sūnūs per tiltą nepraleido vargingo žmogaus, kol šis nesumokėjo, o jauniausias jį pernešė ant pečių. Elgeta pasirodė beesąs Dievas. Jis pasivertė į arklį, erelį, lydeką ir leido išsipeši arklio plaukų, erelio plunksnų ir lydekos žvynų – kai jaunuolis apie jį pagalvosiąs, galėsiąs judėti kaip šie gyvūnai. Kitas karalius, jodamas į karą, atvyko pas jaunuolio tėvą. Karalius namie buvo pamiršęs žiūronus ir pažadėjo dukterį bei karalystę tam, kuris juos per dieną iš jo rūmų atnešiąs. Jaunuolis pasivertė arkliu, ereliu, lydeka ir nuvyko į svetimą karalystę, kur karalaitė padavė žiūronus ir pusę žiedo. Grįžusį jaunuolį, kai jis dar buvo erelio pavidale, nušovė vienas generolas, kuris ir nunešė žiūronus karaliui. Karui pasibaigus, karalius grįžo ir iškėlė dukters vestuves. Jaunuolis apsimetė muzikantu ir įmetė pusę žiedo į karalaitės stiklinę. Karalaitė pažino jaunuolį ir už jo ištekėjo, o generolas buvo suplėšytas jaučiais.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 113-29 Pasaka AT 563 – Apie pavargusį liuosininką, kurs palaimings pastoja
Neturtingas žmogus (liuosininkas), nebegalėdamas išmaitinti šeimos, išėjo į pasaulį. Beeidamas sutiko senelį, kuris padovanojo stalelį; jam pasakius „Stalel, denkis!“, ant jo visokių valgių atsirasdavę. Senelis įspėjo niekur nesustoti nakvynės, bet žmogus buvo pavargęs ir apsinakvojo karčemoje. Kai varguolis užmigo, smuklininkas apmainė stalelį. Grįžęs namo, žmogus pamatė, kad stalelis valgių nebeduoda ir vėl išėjo. Tas pats senelis žmogui padovanojo avinėlį, kuriam pasakius „Avinėl, purtykis!“, pinigai imantys birėti. Smuklininkas apmainė ir avinėlį. Trečią kartą senelis žmogui padovanojo maišą su pagaliu viduje; pasakius „Knipel, iš žaka!“ pagalys mušantis, kol nepasakoma „Knipel, į žaką!“. Karčemoje pagalys tol mušė smuklininką ir jo žmoną, kol šie neatidavė stalelio ir avinėlio. Varguolio žmona, išgirdusi vyro pasakojimą, ėmė bartis, todėl šis ir jai kailį išpėrė. Tada žmogus parodė stalelį ir avinėlį, ir tapo turtingu bei teisingu žmogumi.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 117-30 Pasaka AT 330 A – Apie kalvį, kurs velnią prigavo
Kalvis pradėjo gerti ir iššvaistė visus pinigus. Išėjęs pasikarti, sutiko velnią, kuris pasiūlė daug pinigų ir nesibaigiantį maišą vinių, jei kalvis sutiksiąs su juo po septynių metų išeiti. Kalvis sutiko – įsipjovė smilių ir pasirašė. Grįžęs namo, pasisamdė pagalbininkus kalvėje dirbti ir iš nieko už darbą neėmė pinigų, o pats gėrė toliau. Trys ponai, atsidėkodami, norėjo kalviui išpildyti tris norus. Kalvis paprašė, kad jam panorėjus, tas, kas prie vinių maišo sustos, iš ten be jo valios negalėtų pajudėti, tas, kas obuolius nuo obels skins, kalviui panorėjus, prie jos prikibtų ir tas, kas atsisės į krėslą, nebegalėtų atsistoti. Po septynių metų atėjo velnias, bet kalvis jį nuviliojo prie vinių maišo ir, kai šis nebegalėjo pajudėti iš vietos, kalvio padėjėjai jį kūlė tol, kol tas nepažadėjo palikti kalvio ramybėje. Antras velnias buvo prikultas, kai prilipo prie obels, o trečiasis – atsisėdęs ant krėslo. Po to kalvis nustojo gerti ir vėl pradėjo gerai dirbti. Mirusio kalvio Petras neįleido pro dangaus vartus, nes tas nebuvo išreiškęs tokio noro. Velniai kalvio taip pat nepriėmė. Tada kalvis ėmė slampinėti aplink dangaus vartus ir, kai kartą paprašė leisti paklausyti muzikos, atsistojo ant savo prijuostės ir gudrumu ten įsmuko – ant tos prijuostės prie dangaus vartų guli iki šiol.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 124-31 Pasaka AT 1641 – Apie butelninką, kurs daktaru pastoja
Neturtingas žmogus (butelninkas) prisikirto vežimą malkų ir jį išmainė į iškabą nuo pirklio durų, o kitą dieną – į seną gydytojo sermėgą ir pypkę. Ant iškabos užrašė „Visžinąsis ir visgalingasis daktars“ ir vaikštinėjo su ta sermėga pypkę rūkydamas. Pro šalį važiavęs ponas paprašė padėti surasti pavogtą eržilą. Žmogus išvažiavo su tuo ponu ir girioje, žmogžudžių namuose, arklį surado. Po kurio laiko vienas karalius paprašė išgydyti dukterį. Žmogus užsidarė trims dienoms su karalaite ir davė jai įvairių vaistų. Trečią dieną garsiai sušuko, kad vaistai nieko nepadedantys ir, karalaitei krūptelėjus, iš jos kaklo per burną ištekėjo pūliai. Karalaitė veikiai pasveiko, o gydytojas buvo apdovanotas. Kitas karalius paprašė surasti pavogtus pinigus. Žmogus užsidarė vienas ir, murmėdamas, ėmė rašyti. Pinigus pavogę tarnai po gydytojo langu išgirdo skaičiuojant ir išsigando. Jie atnešė pavogtus pinigus ir maldavo apie juos nepranešti karaliui. Karalius gydytojui padovanojo dvarą ir dosniai užmokėjo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 130-32 Pasaka AT 1535 – Apie būrą, kurs labai didis šelmis buva
Valstietis (būras), vardu Vyturys, kuris jokio darbo laiku neatlikdavo, supyko ant vyturėlio ir metė jį akmenį, bet akmuo krisdamas užmušė valstiečio jautį. Nunešė valstietis jaučio odą pažįstamam odos dirbėjui ir pamatė, kaip to žmona ją lankiusį kunigą spintoje paslėpė. Valstietis už odą paprašė spintos, bet važiuodamas per upę sumanė ją išmesti – esą ši nieko neverta. Kunigas valstiečiui dosniai sumokėjo. Kaimo seniūno padėjėjui valstietis pasakė, jog pinigus už jaučio odą gavęs ir kitą dieną visi kaimo ūkininkai jaučius išpjovė ir odas nuvežė į miestą parduoti, bet ten buvo išjuokti. Valstietis pasikeitė drabužiais su žmona ir ūkininkai ją vyro vietoje užmušė. Valstietis pastatė žmonos lavoną obuolius pardavinėti ir, kai vienas ponas lavoną stuktelėjo, apkaltino žmogžudyste. Ponas valstiečiui sumokėjo ir tas kaime papasakojo esą mieste už užmuštas žmonas brangiai mokama. Kaimo vyrai užmušė žmonas ir buvo sugauti policijos. Prieš sėsdami į kalėjimą, jie grįžo namo ir įkišo valstietį į maišą; ruošėsi mesti į upę, bet pirma nuėjo į bažnyčią. Valstietis ėmė sakyti „Aš nemoku nei rašyt, nei skaityt, o turiu šaltyšium pastot“ ir su priėjusiu avininku, kuris mokėjo rašyti ir skaityti, apsikeitė vietomis. Ūkininkai tą avininką nuskandino, o tada pamatė valstietį su avių kaimene. Šis pasakė, jog avis iš upės parsivaręs. Ūkininkai taip pat avių norėjo, visi sušoko į upę ir nuskendo, o valstietis tapo turtingu.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 137-33 Pasaka AT 301 B – Apie barzylių
Motina ilgai lauktą sūnų, vardu Mertynas, maitino 12 metų ir jis tapo labai stiprus; sulaukęs dvidešimties, paprašė tėvo nukalti geležinę lazdą ir išėjo į pasaulį. Eidamas sutiko kalvį, siuvėją ir kartu su jais apsigyveno tuščiame name. Siuvėjas liko virti valgyti, o kiti du išėjo medžioti. Į namus įsiprašė mažas barzdotas žmogelis. Kai siuvėjas pasilenkė, žmogelis užšoko ant nugaros ir jį prikūlė. Siuvėjas draugams pasakė susirgęs. Kitą dieną namuose liko kalvis, kurį tas pats barzdyla primušė. Trečią dieną Mertynas savo lazda žmogelį įveikė ir, barzdą įspraudęs į kelmą, paliko lauke. Kai visi trys nuėjo pažiūrėti, žmogelis jau buvo nusirovęs barzdą ir pabėgęs. Trys draugai, sekdami kraujo pėdsakais, priėjo gražų negyvenamą dvarą, o toliau – gilią duobę. Mertynas nusileido į duobę ir ten rado daug gražių kambarių bei tris slibinų (smakų) pavogtas karalaites. Merginos jam davė stiprybės vandens ir kardus, su kuriais vaikinas trigalviui, šešiagalviui ir devyniagalviui slibinams galvas nukirto. Kalvis ir siuvėjas merginas iškėlė, o Mertyną paliko duobėje. Vaikinas surado barzdylą, bet šis sakė negalįs vaikino išvesti, todėl Mertynas jį nužudė. Nežinodamas ką daryti, vaikinas sviedė lazdą į viršų ir užmušė slibino jauniklį. Slibinas (smakas) sutiko vaikiną iškelti, jei tas jį visą kelią mėsa šersiąs. Išsigelbėjęs Mertynas buvusius draugus iš dvaro išvarė ir pats su trimis merginomis ten apsigyveno.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 149-34 Pasaka AT 1147* – Apie dailydę, Perkūną bei velnią
Dailidė išėjo į pasaulį ir susitiko perkūną su velniu. Visi trys girioje pasistatė namą ir įsirengė daržą, kuriame augino ropes. Kai kažkas įsisuko tas ropes vogti, pirmasis sargybon išėjo velnias. Vagis jam stipriai tvojo ir nuvažiavo, bet velnias kitiems pasakė susirgęs. Kitą naktį perkūnas gavo pylos, o vagis vėl pabėgo. Trečią naktį ropes saugojo dailidė ir, išgirdęs vagiant, ėmė groti. Prie muzikanto priėjo laumė ir paprašė išmokyti groti. Dailidė pasakė, jog reikėsią pirštus paploninti. Dailidė pirštus stipriai suspaudė ir laumę jos pačios vielų botagaičiu primušė. Laumė pabėgo, palikusi geležinį vežimaitį ir vielų botagaitį, ir daugiau nevagiliavo. Po kiek laiko dailidei, perkūnui ir velniui pradėjo nebepatikti gyventi trise, todėl nusprendė, kad troboje liks tas, kuris neišsigąs bauginimų. Pirmą naktį baugino velnias; perkūnas pabėgo, o dailidė liko namuose. Antrą naktį baugino perkūnas; velnias pabėgo, o dailidė vėl laimėjo lažybas. Trečia naktį dailidė įsėdo į laumės vežimaitį, pasiėmė botagaitį ir ėmė artintis namų link, šaukdamas „Pykš pokšt, geležinis vežimaitis, vielų botagaitis“. Perkūnas ir velnias pamanė, jog tai laumė atvažiuojanti ir pabėgo, o žmogus liko gyventi gražiai įrengtame name. Velnias iš baimės buvo pridergęs – žmogus velnio šūdą vaistinei pardavė ir užsidirbo daug pinigų.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 154-35 Pasaka AT (1875)+1355 C – Štuka
Žmogus pardavė sėmenis, o pinigus pragėrė. Išalkęs pamatė moterį su pyragu ir kepta žąsimi – maldavo maisto, bet šeimininkė valgyti nedavė. Kai moteris nuėjo šalin, žmogus pagriebė valgius ir pasislėpė užkrosnyje. Malkos krisdamos sukėlė triukšmą ir šeimininkė nubėgo pas kaimynus. Žmogus užsiropštė ant šiaudų krūvos ir ėmė valgyti, bet pamatė ateinant vyrą ir moterį. Tie ėmė glamonėtis. Moteris paklausė, kas būsimus vaikus penėsiąs, o vyras atsakė, jog „aukštiejus“. Žmogus pagalvojo, kad jie apie jį kalba ir supykęs suriko: „Ką, ar aš visų kekšių vaikus šersiu!“ Tuodu išsigando, o žmogus nuvažiavo namo ir parvežė žmonai gabalą pyrago.
Teksto 1993 m. redakcija

Atgal