ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=102&FId=227&back=home&back=home
PAVADINIMAS: Vilniuje, kur dabar Katedra... (pagal T. Narbutą)
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas
TEKSTINIS TURINYS:
Vilniuje, kur dabar Katedra, augo senas ąžuolynas, pašvęstas stabmeldžių dievybėms, - toje pačioje vietoje, kur Vilnia susilieja su Neries upe; ten prie pat miško stovėjo didelė Jupiterio Griausmavaldžio, arba Perkūno, tai yra žaibų dievo, šventykla, kunigaikščio Gerimanto pastatyta 1265 metais iš mūro. jos ilgis buvo 150, plotis 100, pačių sienų aukštis - 15 uolekčių. Bet virš jos nebuvo stogo; į ją vedė tik vienas įėjimas nuo didžiosios upės pusės; prie sienos, esančios priešais įėjimą, buvo koplyčia, kurios viduje buvo laikomos įvairios retenybės ir vertingos šventenybės; po ja buvo rūsys, kuriame laikė šventuosius žalčius, rupūžes ir panašius šliužus; virš koplyčios kilo altana, išsikišusi 16 uolekčių aukščiau už šventyklos sienų. Pačioje altanoje stovėjo medinis dievo stabas, atgabentas iš Palangos šventųjų miškų. Koplyčia ir altana buvo sumūryta iš plytų. Čia pat, priešais koplyčią, kilo aukuras, pastatytas ant 12 laiptų; kiekvienas iš tų laiptų buvo 1/2 uolekties aukščio, 3 uolekčių pločio; viršuje jį juosė daugybė stumbrų ragų; apskritai aukuro aukštis siekė 9 uolektis. Kiekvienas laiptas buvo skiriamas kuriam nors vienam Zodiako ženklui; kas mėnesį, tą dieną, kai saulė kildama ar leisdamasi įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai; taigi aukščiausias laiptas buvo Vėžio, o žemiausias - Ožiaragio. Tačiau tikroji auka, kaip manyta, ant laiptų nebūdavo deginama, degindavo jos imitacijas, nulipdytas iš vaško, kaip antai Liūto, mergelės. Ant aukštojo aukuro kai kuriomis šventosiomis dienomis būdavo deginamos gyvulių aukos; jame visuomet degdavo Amžinoji ugnis, prižiūrima tam specialiai paskirtų žynių. Vidury aukuro buvo padaryta įduba taip sumaniai, kad jokia liūtis, sniegas ir vėjas negalėdavo užgesinti ugnies; priešingai, tokiais atvejais liepsnos kildavo dar aukščiau; tikriausiai tai dėl degių medžiagų. To aukuro viduje buvo kambarėlių aukojimo indams ir panašiems daiktams laikyti. prie šventyklos įėjimo buvo Krivių krivaičio - žynių žynio rūmas. Tas rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėjimą aukos deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mėnesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje metų pradžioje, rodydavo metus. Senas pasakojimas, kuris yra Mitrofano Pinskiečio rusiškame metraštyje, atneša žinią, kad, kai kunigaikštis Gerimantas sumanė statyti šią šventyklą, jo tėvas Šventaragis dvejus metus prieš tai (1263 metais) siuntė garbingus pasiuntinius pas Nemuno upės orakulą Žemaitijoje, klausdamas, kokia būsianti šventyklos ateitis. orakulas žadėjo, kad ji gyvuosianti tol, kol gyva bus pati stabmeldystė, ir įsakė pagaminti 122 apvalainas plytas su orakulo nurodytais ženklais - hieroglifais; iš jų turėjo būti išpranašaujami geri ar prasti metai; paskutinė plyta buvo su dvigubo kryžiaus ženklu: tai ji buvo orakulo dovana kunigaikščiui. Tą ženklą panaudojo valstybės herbui. kiti pasakojo, kad, priėjus šį ženklą, žlugs stabmeldystė, ir krikščionys sugriaus šventyklą. Daugumas šių plytų dar matoma pietinėje Katedros varpinės, kuri nuo pusės primūryta ir perstatyta po 1399 metų gaisro. Nors dabar tos plytos nebenusipelno dėmesio, kaip seniau, tačiau yra pakankamai įrodyta, kad 1387 metais, pirmadienį po Baltojo sekmadienio, buvo 121 - oji plyta; tą dieną pakilo pirmoji ranka šventyklai sugriauti.
FIKSUOTOJAS: Teodoras Narbutas
FIKSAVIMO METAI: 1835
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 271-272
©: Vertimas Rimantas Jasas
©: Išleidimas Leidykla Mintis
PASTABOS:
Spausdinti
Atgal