Tautosakos objektas "Pasaka AT 100 + 101 [Šuns ir vilko draugystė]" >> "1974 redaguota versija"

Tautosaka


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1457&FId=2779&back=home

PAVADINIMAS: 1974 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1895 originalus M. Slančiausko rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[Šuns ir vilko draugystė]

Buvęs toks šuva pasenęs. Gaspadinė nebedavus jam nė lakt, visi jį mušinėję, spardę, jis tiktai valkiojęsy sudžiuvęs, parkoręs, pasišiaušęs, – biaurus buvęs ir pasižiūrėt. Jis jau nė ausim nebegirdėjęs, kad ir pjudydavę, siundydavę ką, ar kiaulas iš apluoko, iš kluono, – jis negirdėdavęs. Kaip jau jis toks niekam nebeverts, tai jis mažai ir namie bestovėdavęs. Valkiodavęsys šen ten, pats savęs nebesikęsdams, [laukdamas,] kol sprogtuvės prieis.
Vieną kartą nusivilkęs į pamiškę ir pasitikęs vilką. Vilks jo klausiąs:
– Šiura! Tai kodėl tu toks sudžiuvęs? Kur tu dabar eini?
Šis atsakęs:
– Gi kad nieks manės namie nebekenč, spardo, daužo, lakt nebeduod, tai nuo ko aš begaliu būt gers, gražus. Ir nebežinau, kur man reik būti, kur stovėti.
Daugiau tas vilks jam ir sakąs:
– O ar tu žinai, Šiura, aš tau dabar galiu padaryti gerą. Jau kiti rugius ėmė piaut, tai ir tavo gaspadorius su gaspadine ryto jau išeis savo piaut. Tai gaspadinė išsineš savo mažą vaiką, pasidės ant dirvos. Ir tu ten pat būk, gulėk netoli. Tai aš, iš tarp rugių išlindęs, pagreibsiu tą vaiką, tai tada tu imk, paskui mane bėgdams, lok, graibstyk man už kulnių, tik neįkąsk, tai daugiaus aš panešiu panešęs ir pamesiu. Tai daugiau tu apė tą vaiką lunginkis, gerinkis. Tuoj įkandiniai pribėgs ir gaspadorius su gaspadine, tai tuoj tave ims jie glostyt ir mylėt.
Daugiaus ant ryto teip ir buvę: gaspadorius su gaspadine išėję rugių piaut, išsinešę mažą vaiką, pasidėję ten pat kur į balalą, ir tas šuva išsivilkęs paskui, ten pat netoli atsigulęs pas vaiką. Jie jau piauną, toli nuėję su pradalge. Šit vilks iš tarprugės išlindęs, pakapt tą vaiką ir nešąs. Tas šuva lot, paskui bėgdams, greibiąs už kulnių, kiek begalėdams. Tie gaspadoriai pamatę:
– Tulia, tulia! – tą vilką. – Uci, uci, uci, Sabaliuk! Šunelis, tūrėk, tūrėk! – bėgą paskui ir rėkią, siundą, kiek begalėdami.
Daugiau tas vilks nešęs, nešęs ir pametęs. Tas šuva apė tą vaiką nebesumanąs, kaip besilungyt, besidžiaugt. Atbėgę ir gaspadoriai. Ta gaspadinė vaiką paėmus, šunį glostant, gaspadorius gomiau tą šunį ant rankų nešt. Džiagiąsys abuodu: „Kad ne tas mūsų Sabalėlis, tai ir būtų vilks tą mūsų vaikelį į mišką nusinešęs, suėdęs“. Tuoj atėję prė valgymų, duodą tam šunei su taukais aptepę duoną, riebių barščių įpylę į torielkėlą. O tam šunei tuoj akys nušvitusios. Kai parėję namo, nebesumaną, kaip to šunies bemylėt. Jau po tris kartus par dieną duodą lakt, duonos, kada tiktai gaspadorius ar gaspadinė pasisuką prė stalčiaus, vis po riekigalį pametą. Kad tas šuva teip atsigavęs, atkutęs.
Ir vėl kada ten tas šuva nubėgęs į pamiškę ir susitinkąs tą vilką. Vilks klausiąs jo:
– Nu, ką Šiura, dabar ar jau tau ein gerai?
– O, – tas šuva atsakęs, – dabar tas kas kits, geriau nebereik, kaip dabar yra!
Nu, tas vilks sakąs:
– Jug aš tau sakiau tada, kad tu man greibk už kulnių, ale neįkąsk, – tai aš tave dabar papiausiu.
Šuva sakąs:
– Nepiauk, bo mūsų kieme bus veselė, gaspadinės sesuva tekės, tai ir tu ryto ateik, tai mudu ten gerai pasigausme.
Tas vilks ir paqklausęs, nebepiovęs. Ant rytojaus vakaro ir atėjęs vilks. Prė patamsio ir suėję į seklyčią ir, sulindę į pastalį, kremtą kaulus. Tas vilks kai kremtąs, tai nevet imą veselninkai dyvytis iš tokio tratinimo:
– Kas čia? Kas čia? Reik žiūrėt. – Ir vel saką: – Bo šunys, šunys.
Tie veselninkai kai pasigėrę, nulieją ir arielkos. Tas vilks, niekada jos nekaštavojęs, užlaižęs – ir pasigėręs, ir apsisukus nabagui galva. Tie veselninkai po aslą šok, dainiuoj. Ir tas vilks sakąs tam šunei:
– Šiura, aš jau dainiuosiu.
Šuva sakąs:
– Tylėk, jau pirma, kaulus kremtant, dyvijos, ko tiktai nepasižiūrėjo, gi kai pasižiūrėję ras, tai tave užmuš.
Tam būriui vilks nutilęs. Vel da ten jiedu užėdę, arielkos daugiau nulaistę – tas vilkas užlaižęs, čia po aslą visi dainiuoj, ūž. Tas vilks:
– Šiura, ir aš dainiuosiu.
Šuva:
– Tylėk – atras veselninkai.
Tam vilkui po ta pastala teip gerai, teip linksma, čia visi veselninkai linksminas – jis nebesitveriąs po tuo pastaliu, nieko nė Šiurai nebesakęs, tiktai: „Aū-ū-ū!“ – surikęs. Visi veselninkai sujudę subruzdę, šaukią rėkią:
– Vilks! Vilks!
Pagreibę vėzdus, kurielius, su šviesa pasižiūrią į pastalį – kad svečias didžiausias išsitempęs po visu stalu beguliąs. Kai pagavę duot, kai pagavę duot, tai ko tik neužmušę. Tas vilks langą išgrūdęs ir išlindęs lauka. Ir ilgai sirgęs kur po tankynus.
Daugiaus jau atsigeivelėjęs ir einąs pas tą šunį supykęs jo piaut. Tas šuva gulėjęs kūtė, o tos kūtės buvę kiauri pamatai. Vilks priėjęs prė vienos skylės ir uodžiąs. Sakąs:
– Šiura! Ar asi čia? – ir jau lendąs pro tą skylą.
Tas šuva atsakęs:
– Pas Šiurą dvi džiura.
Jis pro kitą skylą šmukšt lauka ir išlindęs.
Tiek.

PATEIKĖJAS: Pilypas Slančiauskas

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO METAI: 1974

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Joniškis, r. sav., , , Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Trumpaičiai

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 136, Nr. 82

©: Parengimas Norbertas Vėlius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Adelė Seselskytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Adaptavimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal