ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=149&FId=1278&back=home

PAVADINIMAS: M. Gimbutienės indoeuropiečių teorijos raida

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Kaip Marija Gimbutienė pradėjo domėtis indoeuropiečių problematika? Informacijos šiuo klausimu ieškota VU bibliotekos M. Gimbutienės fonde esančiuose jos asmeniniuose laiškuose, korespondencijoje su kitais indoeuropiečių problematiką tiriančiais mokslininkais. Kadangi M. Gimbutienės laiškuose vyrui yra nemažai užuominų apie jos diplominio darbo rašymą bei studijas Tiubingene, tai jie buvo peržiūrėti tikintis atrasti nors kokią užuominą susijusią su nagrinėjamu klausimu, tačiau kalbėti apie susidomėjimo indoeuropiečių problematika pradžią remiantis šiais šaltiniais yra sudėtinga. Skaitant jos laiškus vyrui J. Gimbutui buvo aptikta tik viena užuomina, kad M. Gimbutienė laukia kol Los Andželo universitete bus įkurtas indoeuropiečių studijų departamentas. (M. Gimbutienės fondas, F 154-8). Tačiau šis laiškas rašytas jau 1964 m., o pirmieji mokslininkės darbai šia tema pasirodė dar 6 dešimtmetyje. Jos 1945-1949 m. laiškuose apie indoeuropiečius dar neužsimenama. Likusieji laiškai yra 1962 ir 1964 m. Bet iš jų negalima daryti jokių išvadų.
Remiantis M. Gimbutienės darbais, jos susidomėjimo šia tema pradžia reikėtų laikyti 1952 m. Mokslininkė pati teigė, kad: “Nuo 20 a. šeštojo dešimtmečio buvau įsitikinus, kad norint atkurti proto-indoeuropiečių kalbą ir kultūrą reikia lingvistines rekonstrukcijas derinti su archeologine medžiaga.” Galimybė atlikti tokius tyrimus M. Gimbutienei pasitaikė pradėjus dirbti Harvardo universitete. Tuomet ji dirbo rytų Europos priešistorės srityje ir, tikrindama visas jai prieinamas archeologines ataskaitas, pažino pietų Rusijos neolito-eneolito kultūrą. Visą išstudijuotą medžiagą ji apibendrino knygoje “Prehistory of Eastern Europe”.
M. Gimbutienės darbai indoeuropiečių tema buvo rašyti 1952–1993 m. (1952 m. pasirodė pirmasis straipsnis, o 1993 m. – paskutinis jos darbas, kuris buvo publikuotas tik po jos mirties. Jį galima rasti mokslininkės darbų indoeuropiečių tema rinkinyje “The Kurgan Culture and the Indo-Europeanization of Europe”). Pirmasis M. Gimbutienės straipsnis indoeuropiečių tema yra “On the Origin of North Indo-Europeans”. Šis straipsnis – tai vienos lingvistų iškeltos indoeuropiečių kilmės hipotezės vertinimas ir bandymas paneigti kelis jos punktus. Šis M. Gimbutienės darbas dar negali būti laikomas jos hipotezės pradžia. Jis greičiau atspindi jos susidomėjimo indoeuropiečių problematika pradžią. Kai kurios mokslininkės čia išsakytos mintys net prieštarauja jos vėliau suformuluotai hipotezei.
Pirmasis M. Gimbutienės darbas, kuriame randame jos hipotezės užuomazgas yra 1956 m. knyga “Prehistory of Eastern Europe”. Ten ji pirmą kartą pavartoja “Kurganų kultūros” terminą.
Kitas svarbus M. Gimbutienės darbas – tai 1963 m. knyga “Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe”. Šis monumentalus darbas aptaria periodą po Kurganų ekspansijos, kuomet jos pagrindu susiformavo naujos kultūrinės grupės. Jų paplitimas, augimas, vystymasis, tęstinumas yra pagrindinė šio darbo tema.
Pirmas aiškiausias hipotezės suformulavimas pateiktas straipsnyje “The Indo-Europeans: Archaeological Problems”. Čia M. Gimbutienė pateikia savo nuomonę apie 1961 m. P. Bosch-Gimpera knygą “Les Indo-Europeans, problemes archeologiques”. Nesutikdama su autoriaus hipoteze, ji pateikia savąją. Aptaria pietų Rusijos archeologines kultūras, kalba apie Kurganų žmonių ekspansiją ir apie tas Europos teritorijas, į kurias jie plito. Šioms teritorijoms įvardinti dar nevartojamas “Senosios Europos” terminas. Kurganų žmonių invazija šiame hipotezės variante dar neapibrėžiama kaip vykusi trimis bangomis, o tik atsargiai pateikiama mintis, kad taip galėjo būti. Šį straipsnį M. Gimbutienė laikė labai svarbiu. Po 30 m. (1993 m.) kalbėdama apie jį mokslininkė teigė, kad jame išsakytos mintys vis dar tebėra aktualios.
1966 m. darbas “The Relative Chronology of Neolithic and Chalcolithic Cultures in Eastern Europe North of the Balkan Peninsula and the Black Sea” apžvelgia Neolito ir Eneolito laikotarpio archeologinius duomenis iš šiaurinės Juodosios jūros pakrantės, Volgos vidurupio ir pietų Uralo regiono, rytų Baltijos bei Rusijos teritorijų. Apibūdinamos ten aptinkamos kultūros, būdingiausios gyvenvietės, pateikiamos rediokarbono datos, o jei jų nėra – datuojama remiantis stratigrafija ir tipologija. Šiame darbe M. Gimbutienė pirmą kartą akcentuoja arklio prijaukinimo reikšmę: teigiama, kad jis sutrumpino to meto kelionių laiką bent 5 kartus. Atstumas nebebuvo kliūtis. Tai paveikė stepių išteklių naudojimą ir praktiškai visus kitus gyvenimo aspektus. Skatino prekybą, turto kaupimą, socialinę diferenciaciją, karus ir smurtą. Stepės tapo emigrantų šaltiniu. Jau minėtame, kiek ankstesniame M. Gimbutienės darbe “The Indo-Europeans: Archaeological Problems” apie arklio prijaukinimą galima rasti vos vieną sakinį, kuris konstatuoja tik patį faktą, kad toks procesas įvyko, apie jo reikšmę dar nekalbama. Yra dar vienas svarbus šio ir ankstesnio darbų skirtumas: 1966 m. straipsnyje Kurganų ekspansija jau apibrėžiama kaip vykusi trimis bangomis. Tiesa, apie tai galima spręsti tik iš pateiktos lentelės, nes pačiame tekste yra išskiriami tik Kurganų kultūros periodai, neakcentuojant ekspansijos bangomis.
1970 m. straipsnyje “Proto-Indo-European Culture: The Kurgan Culture during the Fifth, Fourth, and Third Millennia B.C.” kaip ir anksčiau M. Gimbutienė aptaria savo naudojamą terminologiją. Tuomet pateikia apibendrintą protoindoeuropiečių kultūros vaizdą. Tai greičiausiai yra pirmas kartas, kuomet mokslininkė taip akivaizdžiai susieja rytų Ukrainos ir pietų Rusijos kultūras su protoindoeuropiečiais. Ankstesniuose darbuose autorė tiesiog aptardavo tų regionų kultūras, bet neįvardindavo jų kaip protoindoeuropiečių kultūros šaltinio. Nors ir kaip apibendrintai M. Gimbutienė aprašo tariamą protoindoeuropiečių kultūrą, šis apibūdinimas vis tiek yra išsamesnis ne tik už ankstesnius jos darbus, bet taip pat ir už vėlesniuose straipsniuose pateikiamas to regiono kultūrų apžvalgas. Kurganų tradicijos apibūdinimas visuose jos darbuose yra lyg trafaretinis. Visada pabrėžiama, kad šios tradicijos dominuojantis užsiėmimas buvo pastoralizmas, o žemdirbystė buvusi tik kaip papildomas pragyvenimo būdas. Visuomenė visada apibūdinama kaip patriarchalinė, savo centrus kūrusi dideliuose piliakalniuose, auginusi arklius ir turėjusi išskirtinius, specifinius laidojimo papročius ir ritualus. 1970 m. darbas svarbus tuo, kad minėti Kurganų kultūros bruožai čia išsamiai aptariami kiekvienas atskirai, pateikiant nemažai iliustracijų. Taip pat gana išsamiai apžvelgiama Kurganų kultūros chronologija ir ekspansija, bet dar ne taip konkrečiai ir aiškiai kaip 1977m. darbe.
1973 m. straipsnio “Old Europe c. 7000-3500 BC: The Earliest European Civilization before the Infiltration of the Indo-European People” pavadinimas nurodo, kad čia skiriama nedaug dėmesio indoeuropiečių klausimui. Ir iš tiesų, apie juos čia rasime vos puslapį. Šis darbas žymi M. Gimbutienės domėjimosi pietryčių Europos regionu (naudojant jos terminologiją – Senąja Europa) pradžią.
Įdomus yra kitas 1973 m. archeologės darbas “The Beginning of the Bronze Age in Europe and the Indo-Europeans: 3500-2500 BC”. Čia mokslininkė kalba apie bronzos metalurgijos atsiradimą Europoje atsižvelgdama į Europos ir Azijos ankstyviausios vario metalurgijos chronologiją ir paplitimą. Aptariamas Karpatų–Dunojaus vario ir aukso bei Kaukazo regiono bronzos metalurgijos centrai. Ypatingas dėmesys skiriamas Kurganų kultūros infiltracijai į pietų Kaukazą. Teigiama, kad to pasekmė buvęs Kaukazo metalurgijos plitimas į vakarus. Tuomet nuosekliai apžvelgiamas Kaukazo tradicijos metalo dirbinių pasirodymas šiaurės Kaukaze, šiaurinėse, o vėliau vakarinėse Juodosios jūros pakrantėse, Dunojaus lygumoje, šiauriniame Egėjo jūros regione, Graikijoje, Italijoje. Kaukazo metalurgijos plitimo procesą M. Gimbutienė argumentuoja visuose aukščiau išvardintuose regionuose aptinkamais, šiaip atrodytų tarpusavyje nesusijusiais bronzinių durklų, kirvelių ir ylų radiniais. M. Gimbutienės fonde esanti jos korespondencija su C. Renfrew parodo kaip informaciją apie įvairių ginklų radinius archeologė rinko tendencingai, neatsižvelgdama į kontekstą.
Pirmuosiuose straipsniuose (rašytuose šeštame dešimtmetyje) M. Gimbutienės chronologija yra labai vėlyva nes radiokarbono technologija tuo metu dar buvo neprieinama. Mokslininkė pati tai pripažįsta. Iki radiokarbono datų ji savo chronologiją grindė stratigrafija ir tipologija. Pirmą kartą radiokarbono datomis pagrįstą chronologiją M. Gimbutienė pateikė 1970 m. straipsnyje “Proto-Indo-European Culture During the Fifth, Fourth, and Third Millennia B.C.”.
Nuo 8 dešimtmečio pradžios didžiąją savo tyrinėjimų dalį M. Gimbutienė skyrė Senosios Europos civilizacijai, ypač jos religijai. Tokia nauja tyrinėjimų sritis M. Gimbutienę tarsi užbūrė. A. J. Greimas taip apibūdina jos tuometinę būseną: “Kai pasaulis su savo sputnikais skrido vis toliau ir aukščiau – atrodė į ateitį, tokio pat svaigulio apimta, ji ėmėsi aprašinėti, rekonstruoti kitą, kaimyninę, Europos, dar neapgyventos europiečių, kultūrą”. Šių tyrinėjimų rezultatas – 3 knygos: “Gods and Goddesses of Old Europe” 1974 m., “The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe” 1991 m., “Europe Before Patriarchy: The Living Goddesses” 1999 m.
Skaitant M. Gimbutienės darbus chronologine tvarka akivaizdžiai pastebima nuolatinė idėjų plėtotė. Mokslininkė nedvejodama priimdavo naujas idėjas ir metodus, jei manydavo juos esant teisingus (radiokarbono datos, dendrochronologija).
Apibendrinant galima teigti, kad M. Gimbutienė, dirbdama ties savo hipoteze apie 40 m., radikaliai jos nekeitė (išskyrus chronologiją, kuri iš ties pastebimai kito). Savo hipotezę ji nuolatos papildydavo (ir kartu patvirtindavo) nauja archeologine medžiaga.

FIKSUOTOJAS: Ugnė Nosova

FIKSAVIMO METAI: 2005

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Sukurta rengiant bakalauro darbą (apgintas VU).

©: Sukūrimas Ugnė Nosova

Spausdinti

Atgal