ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=149&FId=1279&back=home

PAVADINIMAS: Genetinių tyrinėjimų perspektyvos pagal J. Žukauskaitę

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Viena esminių indoeuropeistikos problemų yra klausimo, kaip kalbiniai duomenys koreliuoja su archeologiniais ir antropologiniais duomenimis, sprendimas. Kadangi indoeuropiečių terminas pirmiausia yra lingvistinė sąvoka, indoeuropietiškos (joms priskiriama ir VKK) archeologinės kultūros ilgą laiką buvo tyrinėjamos per kalbinę prizmę. Pastaruoju metu atsirado galimybė šią problemą spręsti ir genetiniu lygmeniu. Nors Rytų Baltijos regione tokie tyrimai plačiai nevykdomi (išskyrus Estiją; Rootsi et al., 2000), Vakarų Europos ir kitų kraštų tyrinėtojų darbai yra įdomūs bei aktualūs ir aptariamajam regionui.
Populiacinės genetikos specialistai tiria šiuolaikinių populiacijų genofondą ir bando atsekti jų tarpusavio ryšius, siekdami nustatyti grupių giminingumą. Įvairios variacijos rodo praeityje vykusį judėjimą. Tokiu būdu įmanoma preliminariai nustatyti teritorijų apgyvendinimo kryptis bei laiką. Pagrindiniai tyrimų objektai yra šie: motinos linija perduodama mitochondrinė DNR ir tėvo linija perduodama Y chromosoma. Įdomu, kad gauti gana prieštaringi tyrimų rezultatai, išprovokavę intensyvias diskusijas ir padaliję tyrinėtojus į dvi stovyklas.
Mitocondrinės DNR analizė pateikia labai homogenišką Europos paveikslą, rodantį, jog didesnė migracija anksčiausiai galėjo vykti vėlyvojo paleolito pabaigoje; dabartinių Europos populiacijų genetinė struktūra nusistovėjo po pirmosios Europos kolonizacijos ir vėliau jokių ryškesnių pakitimų šiuo atžvilgiu neįvyko. Prieita prie išvados, kad maždaug trys ketvirtadaliai šiuolaikinių europiečių genų paveldėti iš paleolito gyventojų. Taigi Kurganų kultūros antrosios bangos žmonių imigracija (jei tokia buvo), kaip liudija šie genetikos duomenys, nepaliko žymesnio pėdsako dabartinių visos Europos, tarp jų ir Rytų Baltijos regiono, žmonių genofonde, ir apskritai gauti rezultatai paneigia nuostatą, jog neolito laikotarpiu vyko didelė migracija. Tai taikytina tiek Kurganų žmonių staigaus plitimo idėjai, tiek žemdirbystės deminės difuzijos modeliui. Šių tyrimų pagrindinis trūkumas – dėl polinkio į absoliutinimą galinčios susidaryti gana didelės paklaidos.
Y chromosomos variacijų analizė parodo visai kitokį Europos vaizdą. Padaryta išvada, jog pagrindinis judėjimas galėjęs vykti neolito laikotarpiu ir nustatytos galimos kryptys: iš Artimųjų Rytų ir nuo Juodosios jūros šiaurinės pakrantės, kurios tarsi patvirtina C. Renfrew ar M. Gimbutienės teorijas. Vis dėlto tyrėjai pripažįsta, kad šio judėjimo siejimas su konkrečiais demografiniais įvykiais daugiau ar mažiau spekuliatyvus. Be to, genetinė variacija menkai koreliuoja su kalbine, ypač Rytų Baltijos regione. Pavyzdžiui, pastebimas suomių, lietuvių ir latvių genetinis panašumas. Kiti tyrimai (Tat C alelio paplitimas) parodė didesnį lietuvių ir latvių giminingumą su estais, suomiais ir karelais nei su rusais, baltarusiais, lenkais ir ukrainiečiais. Trumpai tariant, Y chromosomos variacijos Europoje yra pirmiausia nulemtos geografinių, o ne kalbinių veiksnių.
Tiek mitochondrinės DNR, tiek Y chromosomos tyrimai, ypač kol kas dar nepraktikuojama jų sintezė, ateityje turėtų suteikti daug naujovių Virvelinės keramikos kultūros studijoms. Svarbu lygiagrečiai su šiais tyrimais analizuoti ir istorinius, kalbinius bei antropologinius duomenis ir kartu siekti išvengti „žiedinės argumentacijos“ – vienos prielaidos kildinimo iš kitos.

FIKSUOTOJAS: Jurgita Žukauskaitė

FIKSAVIMO METAI: 2004

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 114

©: Sukūrimas Jurgita Žukauskaitė

PASTABOS:

Spausdinti

Atgal