ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=149&FId=318&back=home
PAVADINIMAS: Indoeuropiečių tyrinėjimų apžvalga
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Manoma, kad pirmieji kalbas tarpusavyje lyginti pradėjo senovės romėnai (pastebėjo panašumus tarp lotynų ir graikų kalbų). Tvirtai yra žinoma, kad viduramžiais mokslininkai jau pradėjo pastebėti ryšius tarp tokių indoeuropiečių kalbų kaip vokiečių ir graikų. Tolesniems tyrinėjimams kliudė pastangos visas kalbas kildinti iš hebrajų Dievo kalbos. Dauguma kalbų kilmės aiškinimų buvo pagrįsti ne ką daugiau nei Bibliniu mitu. Būties knygoje esanti istorija apie tris Nojaus sūnus buvo laikoma visai priimtinu kalbų išsiskyrimo paaiškinimu.
Tikrųjų indoeuropeistikos studijų pradžia Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje yra laikomas sero Williams Jones pastebėjimas, išsakytas trečiame kasmetiniame pranešime Karališkoje Azijos Draugijoje Bengalijoje 1786 m. Jis apibendrino savo pastarąjį atradimą teigdamas, kad tarp sanskrito, graikų ir lotynų kalbų yra daug panašumų ir, kad nei vienas filologas, tirdamas šias tris kalbas negalėtų netikėti, kad jos visos kilo iš to paties šaltinio, kuris galbūt jau ir nebeegzistuoja. Tai buvo pirmi moderniosios lingvistikos žingsniai.
Nuo Williams Jones pastebėjimo iki 19 a. vidurio visas dėmesys buvo skirtas tuomet žinomų indoeuropiečių kalbų gramatikos ir žodyno lyginimui. Penkiasdešimties metų bėgyje buvo sukurti lyginamosios kalbotyros pagrindai, parašytos didelės ir svarbios studijos (Rasmus Rask ir Franz Bopp). Tuo tarpu kalbų paplitimo aiškinimas tuo metu dar buvo paviršutiniškas. Tai buvo neišvengiama nes priešistorės archeologija kaip disciplina susiformavo tik apie 19 a. vidurį. Iki 20 a. pradžios archeologai mažai dėmesio skyrė indoeuropiečių problemai, o toks klausimas kaip galimas priešistorės archeologijos ir lingvistikos bendradarbiavimas dar net nebuvo ir svarstomas.
19 a. viduryje indoeuropiečių problemos tyrimams buvo pritaikytas naujas tyrimo metodas lingvistinė paleontologija. Jo esmė tokia: atkuriant indoeuropiečių prokalbės leksikoną sudaryti jų aplinkos vaizdą dar prieš tariamą išsklidimą iš spėjamos protėvynės. Mokslininkai pirmiausiai ieškojo bendrų medžių pavadinimų, vėliau bendrų gyvūnų pavadinimų. Remiantis pastaraisiais pirmą kartą pasirodė išvada, kad protėvynės ūkio pagrindas buvo gyvulių auginimas, o ne žemdirbystė. Po tokių argumentų buvo pasiūlyta daugybė galimų protėvynės variantų. Tarp jų populiariausi buvo centrinė Azija ir šiaurės Europa.
Pirmasis teorijos pagrindimui archeologinių argumentų ieškojo ir jų pasigedo Otto Schrader. Jo 1890 m. darbas Sprachvergleichung und Urgeschichte gali būti vertinamas kaip indoeuropiečių priešistorės tyrinėjimų klasika. Jame jis pateikė įtakingą pasiūlymą, kad indoeuropiečių protėvynė galėjusi būti pietų Rusijos stepėse. Bet jis neturėjo tai patvirtinančių archeologinių duomenų nes iki šiol visi argumentai priklausė nuo lingvistinės medžiagos. Šio tyrėjo iškeltą hipotezę vėliau plėtojo V. Gordon Childe bei M. Gimbutienė.
19 a. pabaigoje buvo iškelta indoeuropiečių rasinio panašumo idėja. Ji buvo siejama su mėlynakių šviesiaplaukių arijų sąvoka, kurių protėvynė buvo lokalizuojama kažkur šiaurės Europoje (Vokietijoje, Skandinavijoje ar Lietuvoje). Ši idėja labai greitai išpopuliarėjo.
19-20 a. sandūroje, besivystant priešistorės archeologijos mokslui buvo kruopščiai tiriama visa archeologinė medžiaga ir ieškoma kas galėtų būti naudinga sprendžiant indoeuropiečių problemą. Pirmasis sistemingai šį darbą atliko Gustav Kossinna. 1902 m. jo pasiūlytas Europos priešistorės modelis virš 20 m. Vokietijoje buvo laikomas neabejotinu praeities aiškinimu. Jis indoeuropiečių protėvynę lokalizavo Vokietijoje. G. Kossinna modeliui charakteringa tai, kad jis kultūrines grupes (išskirtas dažniausiai remiantis keramikos tipologija) susiedavo su etninėm ar lingvistinėm grupėm (tautai, kalbai priskirdavo atitinkamą keramikos tipą).
1926 m. pasirodė solidi indoeuropiečių problemos tyrinėjimų sintezė V. Gordon Childe darbas The Aryans. Jis surinko informaciją kada atskiros indoeuropiečių tautos yra atsekamos istoriniuose šaltiniuose, detaliai išnagrinėjo visus pasiūlytus jų protėvynės variantus ir, kaip ir Otto Schrader, apsistojo ties pietvakarių Rusijos stepių regionu.
Herbert Kühn 1932 m. pareiškė, kad proto-indoeuropiečių reikėtų ieškoti dar vėlyvajame paleolite.
Vokiečių archeologų pozicija arijų klausimu apie 1930 m. yra gerai žinoma. 1936 m. pasirodė daugybė vokiečių straipsnių indoeuropiečių problemos tema. Juose visuose indoeuropiečių protėvynė buvo lokalizuojama šiaurės Europoje. Toks politinis praeities išnaudojimas kai kurių vokiečių archeologų buvo kurstomas ir palaikomas, o kitų atmestas.
N. S. Trubetzkoy 1930 m. darbe manė, kad viena bendra prokalbė nėra būtina norint paaiškinti indoeuropiečių kalbų kilmę. Jis pripažįsta, kad panašumus tarp indoeuropiečių kalbų galima paaiškinti genetiniais ryšiais, bet, pasak jo, jie galėjo atsirasti ir vykstant skolinimosi procesui be tiesioginio kontakto. Atskiros dabartinės indoeuropiečių grupės pradžioje galėjo būti visai tarpusavyje nesusijusios, o panašumai tarp jų atsirado dėl ilgalaikio egzistavimo greta. N. S. Trubetzkoy pasiūlytas modelis labai skyrėsi nuo daugumai tyrėjų priimtinos indoeuropiečių hipotezės viena kalba viena tauta.
Hans Krahe 1957 m. savo darbe siekė apibrėžti indoeuropiečių paplitimo Europoje teritoriją remiantis upių vardais. Jis pastebėjo, kad daugumos upių pavadinimai turėjo tokias pat šaknis, kurios buvo tos pačios skirtingose valstybėse.
Vėlesniais metais pasirodė kelios svarbesnės studijos, kurios rėmėsi daugiausiai archeologine medžiaga. Tai Pedro Bosch-Gimpera, Giacopo Devoto, Hugh Hencken darbai.
Vieni įtakingiausių pastarųjų metų darbų indoeuropiečių tema yra parašyti Marijos Gimbutienės. Kaip ir Otto Schrader bei V. Gordon Childe, ji lokalizuoja indoeuropiečių protėvynę pietų Rusijos stepėse. Ji turėjo daug daugiau archeologinės medžiagos, kuria galėjo remtis. M. Gimbutienė ypač akcentavo lingvistinės paleontologijos argumentus. Jos darbas rodo, kad ji kontroliavo visą pastarųjų metų archeologinę medžiagą bei kelių rytų Europos šalių archeologinę literatūrą. Ji yra laikoma viena svarbiausių archeologinio indoeuropiečių problemos traktavimo atstovių.
Pastaraisiais metais prie indoeuropiečių kilmės archeologinių tyrimų prisidėjo, juos paįvairino bei atnaujino T. V. Gamkrelidze ir Ivanov, C. Renfrew, J. P. Mallory, D. W. Anthony studijos, pateikiančios labai prieštaringus požiūrius.
FIKSUOTOJAS: Ugnė Nosova
FIKSAVIMO METAI: 2005
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Apžvalga parengta bakalauro darbo (apgintas VU) pagrindu.
©: Sukūrimas Ugnė Nosova
Spausdinti
Atgal