ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=149&FId=321&back=home
PAVADINIMAS: Indoeuropiečių kilmės teorijos
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas
TEKSTINIS TURINYS:
Kaip teigiama Indoeuropiečių kultūrų enciklopedijoje (Encyclopedia of Indo-European cultures), iš gausybės indoeuropiečių kilmės problemos sprendimų galima išskirti 4 teorijas, kurios dabar yra labiausiai priimtinos.
1. Teritorija tarp Baltijos ir Juodosios bei Kaspijos jūrų. Teorija teigia, kad jau nuo mezolito laikų (8500-5000 m. pr. Kr.) indoeuropiečiai gyveno šioje didelėje teritorijoje ir bet kokios pastangos ieškoti vėlesniais laikais vykusių jų migracijų, norint paaiškinti jų atsiradimą šiame regione yra bergždžios. Iš neolitinių šio didžiulio regiono kultūrų kilo atitinkamos regioninės indoeuropiečių grupės. Pvz., šiaurės vakarų indoeuropiečių kalbos kilo iš Piltuvėlinių taurių kultūros. Indo-iraniečiai pagal šią teoriją susiformuoja Ukrainos ir pietų Rusijos stepėse. Iš čia jie juda rytų kryptimi į Aziją. Šiai teorijai atstovauja: L. Killian (1983), A. Häusler (1992) ir kiti.
2. Anatolija. Šios teorijos yra keletas variantų. Pagal labiausiai priimtiną indoeuropiečiai atėjo į Europą iš Anatolijos pačioje neolito pradžioje, kartu atsinešdami ir žemdirbystę. Šis plitimas, kaip spėjama vykęs 7000-6500 m.pr.Kr., siejamas su žmonių judėjimu daugelio kartų bėgyje (deminė difuzija). Jis vyko po truputį didėjant ir judant per Europą žemdirbių populiacijoms. Per metus šie žmonės pasislinkdavo apie kilometrą į priekį. Tokiu būdu žemdirbiai-kolonistai, kurie, spėjama, kalbėjo indoeuropiečių kalbomis, absorbavo (kultūriškai, genetiškai ir lingvistiškai) vietinius Europos gyventojus. Ekspansija į Aziją galėjusi vykti pagal vieną iš dviejų siūlomų modelių. 1) Neolitizacija plito iš Anatolijos rytų kryptimi į Iraną ir Indiją. 2) Indoeuropiečių plitimo į Aziją procesas priskiriamas populiacijoms, gyvenusioms Juodosios ir Kaspijos jūrų stepėse. Šie stepių klajokliai yra kildinami tiesiogiai iš tų pačių žemdirbių, migravusių iš Anatolijos į Europą per Balkanus. Skirtingiems šios teorijos variantams atstovauja: T. V. Gamkrelidzė ir V. V. Ivanov (1984), Dolukhanov (1986), C. Renfrew (1987).
3. Centrinė Europa ir Balkanai. Pagal šią teoriją indoeuropiečių protėvynė buvo centrinėje Europoje (Linijinės keramikos kultūros paplitimo teritorijoje). Prie protėvynės teritorijos dar priskiriami Balkanai Neolito laikotarpiu. Ši teorija buvo pasiūlyta kuomet dauguma tyrėjų atmetė Graikijos ir Anatolijos variantus. Toks modelis yra praktiškai nepagrindžiamas archeologiškai ir palaikomas daugiausiai lingvistų. Žymiausias šios teorijos atstovas yra I. M. Djakonov (1982).
4. Pietų Ukrainos ir pietų Rusijos stepės bei miškastepės. Ši teorija teigia, kad indoeuropiečiai susiformavo apie Kaspijos ir Juodąją jūras Neolito pabaigoje (4500-2500 m.pr.Kr.) tarp žemdirbyste bei klajokliniu pastoralizmu besiverčiančių genčių. Į Aziją indoeuropiečiai pradėjo plisti 4 tūkst. pr. Kr. Kita jų dalis plito į Dunojaus regioną, Balkanus bei šiaurės Europą. Šiai teorijai atstovauja M. Gimbutienė. Būtent šis indoeuropiečių kilmės sprendimo būdas yra pateikiamas daugelyje enciklopedijų (pvz., Encyclopedia Britannica, Grand Dictionnaire Encyclopedique Larousse).
Į dabartinių indoeuropiečių kilmę aiškinančių teorijų apžvalgą nebuvo įtrauktas vienas savo laiku gana populiarus problemos sprendimas. 20 a. pirmoje pusėje daugelis palaikė šiaurės Vokietijos ir pietų Skandinavijos indoeuropiečių protėvynės variantą. Tačiau dėl savo vaidmens pateisinant nacistinės Vokietijos rasistinę ir genocidinę politiką, ši teorija prarado pasitikėjimą.
FIKSUOTOJAS: James Mallory
FIKSAVIMO METAI: 1997
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 297299
©: Vertimas Ugnė Nosova
PASTABOS:
Spausdinti
Atgal