ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=149&FId=325&back=home
PAVADINIMAS: Indoeuropiečių religija ir mitologija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Indoeuropiečių religiją ir mitologiją geriausiai atspindi vyriški dievai, ginklai ir saulės simboliai, išraižyti ant stelų, datuojamų 4 t-mečio pr. Kr. antrąją puse. Kurganų kultūros stelos išsiskiria tuo, kad jose vaizduojami saulės simboliai, ginklai ir vyrų reikmenys: durklai, alebardos, kirviai, lankai, strėlės ir strėlinės, diržai, dvigubi įvijiniai kabučiai, arkliai, elniai, ožiai, vežimai ir jaučiai, traukiantys arklą. Stelų graviūros yra turtingiausia ankstyviausios indoeuropiečių simbolikos ir dievų įvaizdžių medžiaga. Tarp išgraviruotų ginklų, gyvulių ir saulės simbolių yra ryšys, ir jų sutapimas neatsitiktinis.
Rasta tokių simbolių: saulės ženklų (apskritimų, saulučių, apskritimų su ilgais spinduliais), vaizduojamų aplink galvą, krūtinės plokštelė (pusapskritimis) iš daugybės koncentrinių linijų, dvigubų įvijų kabučių (po vieną ar poromis), nešiojamų ant krūtinės, durklų, vaizduojamų po vieną, du, penkis, septynis ir daugiau vidurinėje stelos dalyje, alebardų ir kirvių po vieną ar daug, lygiagrečių arba zigzaginių linijų diržas, keturratis vežimas (vaizduojamas žemiau diržo), lankas, strėlinė ir strėlės, pėdų, poros jaučių traukiamas arklas (stelos apačioje), arklys (-ių) ir ožys (-ių).
Dažniausiai pasitaiko saulės simbolių grupių: šviečianti saulė su apskritimai abipus, dvigubi įvijiniai kabučiai ir krūtinės plokštelės. Ši simbolių grupė toliau siejama su diržu, durklu, alebarda, arkliu, elniu, arimo scena ir vežimu. Lyginamosios indoeuropiečių mitologijos specialistui tokie simbolių deriniai tikrai primins Dangaus šviesos Dievo, skatinančio augalijos augimą, įvaizdį. Jis žinomas iš įvairių indoeuropiečių grupių ankstyvų istorinių rašytinių paminklų ir tebegyvuojančio folkloro: tai indų Mitra, baltų Dievas, romėnų dius Fidius, Janus ir Marsas, keltų Lug (vadinamasis Saulės veido Dievas), vokiečių Tiwaz, anglosaksų Tiw, vokiečių Ziu, islandų Tyr, šiaurės vakarų slavų Jarovit-Sventovit ir kiti. Dangaus šviesos Dievas simbolizuoja rytų ir saulės šviesą, pavasarį, saulę. Jo galias įkūnija ginklas durklas (arba kalavijas), jo gyvuliai (elnias, arklys), jaučių pora bei jo vežimas. Kita kompozicija ir sugrupavimas atspindi kitas indoeuropiečių dievybes. Kirvis siejamas su Perkūnu, lankas, strėlės ir strėlinė taip pat priklauso jam. O pėdos gali būti skiriamos bet kuriam dievui.
Indoeuropiečių mitologijoje Dangaus šviesos Dievo įvaizdis siejamas su valdovu. Todėl stelų statyba galėjo reikšti svarbių asmenybių, vadų arba žuvusių didvyrių pagerbimą. Pagal indoeuropiečių mitologiją didvyris galėjo būti tapatinamas su Dievu ir jo ginklas laikomas dievišku. Proto-indoeuropiečių dievų panteonas grindžiamas ideologija, kuri paremta socialine visuomenės sankloda bei ekonomika. Iškilių valdovų, dvasininkų ir karių klasės atitiko gyvulininkyste bei žemdirbyste paremtą ekonomiką, kur ypatingas vaidmuo atiteko arkliui. Svarbiausi indoeuropiečių dievai buvo raiti ir ginkluoti. Gyvybė ir mirtis buvo vyriškos giminės dievų rankose. Moteriškos giminės deivės (Aušra, Saulė) neturi kūrybos galių. Jos yra vyriškųjų dievų nuotakos ar žmonos. Indoeuropiečių religija buvo orientuota į dangumi keliaujančią saulę bei tokius dangaus reiškinius kaip griaustinis ar žaibas. Jų dangaus dievai švytėjo kaip dangus. Bronzos amžiuje sukurtuose jų atvaizduose matome švytinčius ginklus durklus, kalavijus, skydus. Dievų krūtinės papuoštos vario ar aukso plokštelėmis, jie turi aukso ar gintaro diskus, variu apkaltus diržus.
Indoeuropiečių mirties dievas buvo tamsus ir gąsdinantis požeminio pasaulio valdovas. Indoeuropiečiai garbino strėlės greitumą, ašmenų aštrumą. Kirvio ašmenų prisilietimas žadino gamtos jėgas, suteikdavo joms Griaustinio dievo vaisingumą. Ietigalio palietimu požeminio pasaulio mirties dievas ženklindavo didvyrį garbingai mirčiai.
Laiką indoeuropiečiai suvokdavo kaip nenumaldomą judėjimą į priekį, kaip rato sukimąsi. Arklys traukia keturių metų laikų, dienos (nuo ryto iki vakaro) ratus. Dangus suvokiamas kaip kalnas, kuriuo niekada nenuvargstančių arklių traukiamu vežimu aukštyn žemyn keliauja saulė.
FIKSUOTOJAS: Marija Gimbutienė
FIKSAVIMO METAI: 1996
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 289292
©: Sukūrimas Marija Gimbutienė
©: Išleidimas Mokslo ir enciklopedijų leidykla
Spausdinti
Atgal