ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=149&FId=326&back=home
PAVADINIMAS: Indoeuropiečių laidosenos bruožai
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas
TEKSTINIS TURINYS:
Dauguma lingvistų bei archeologų, tyrinėjančių indoeuropiečių kilmę, mano, kad jie buvo įsikūrę teritorijoje, kurią iš vakarų ribojo Dnepro upė, o iš rytų Uralas. Pasak jų, indoeuropiečiai ten turėjo gyventi laikotarpiu tarp 5 ir 3 tūkst. pr. Kr. Čia paminėtos ribos, suprantama, nebuvo tokios tikslios. Nemažai tyrėjų būtų linkę jas koreguoti. Vieniems atrodytų, kad vakarinė riba turėtų būti perkelta dar labiau į vakarus ir apimti Linijinės keramikos bei Piltuvėlinių taurių kultūrų paplitimo teritoriją. Kiti manytų, jog rytinę ribą reiktų paslinkti į pietų Sibirą. Kaip ten bebūtų, didžioji dalis mokslininkų sutinka, kad Dniepro Uralo regiono 53 tūkst. pr. Kr. laikotarpiu tyrimai turėtų padėti atskleisti bent keletą protoindoeuropiečių visuomenės gyvensenos aspektų. Tuo pačiu ir laidosenos.
Šio regiono pilkapiuose įrengiamas pomirtinis namas buvo statomas iš medžio arba iš akmeninių plokščių. Uždengiama akmeninėmis stelomis, kurioms būdavo primityviai suteikiamas žmogaus pavidalas. Ant kai kurių buvo vaizduojami vyrams būdingi ginklai, įrankiai: kirviai, lankai. Manoma, kad taip galėjo būti vaizduojamas Perkūnas.
Centrinis pilkapio kapas dažniausiai buvo skirtas vyrui, galbūt šeimos tėvui ar gyvenvietės vyresniajam. Moterų ir vaikų kapai išsidėstydavo aplinkui. Senas indoeuropiečių paprotys, pagal kurį moteris ir vaikai buvo visiška vyro nuosavybė ir turėjo mirti kartu su juo, yra patvirtinamas archeologiškai: dažnai randami dvigubi vyro ir moters kapai, taip pat vyro ir vieno ar kelių vaikų palaidojimai.
Kurganų kultūros žmonių palaidojimai byloja, kad žmonės tvirtai tikėjo gyvenimu po mirties, kuris turėjęs būti toks pat kaip ir čia ant žemės. Jų kapai imitavo namus. Mirusiajam buvo būtini ginklai, įrankiai, indai, papuošalai ir netgi vežimai. Gyvulių kapai, jų kaulai, aukų duobės byloja apie tai, kad buvo aukojami jaučiai, arkliai, elniai, šernai, šunys, lokiai, avys, ožkos, paukščiai, kiškiai.
Kurganų kultūros kapuose į šiaurę nuo Juodosios jūros dažnai randamos gyvačių liekanos. Kartais jų skaičius siekia 10. Žmonių aukojimus patvirtina netoli kapo randami atskiri jų (tiek suaugusių, tiek ir vaikų) kaulai. Galvijų ir arklių kaukolės bei kojų kaulai dažnai randami virš arba po kapu. Toks paprotys rodo, kad buvo laidojama tik gyvūnų oda su kaulais, o mėsa suvartojama maistui. Toks indoeuropiečių paprotys išlieka iki istorinių laikų. Yra žinoma tokių kapų, kur šalia palaidotos moters su kūdikiu guldyti du jaučiai arba du arkliai, arba kumelė su kumeliuku, karvė su veršiuku, ožka su ožiuku, avis su ėriuku.
Valdovų ar karių klasės atstovų palaidojimai išsiskiria turtingumu. Kai kurie jų buvo sukaupę nepaprastą aukso, sidabro, brangakmenių kiekį. Tai ypač ryšku Maikopo kapinyno šiaurės Kaukaze karališkajame palaidojime, datuojamame 25002400 m. pr. Kr. Ten karalius buvo paguldytas pomirtinio namo didžiausiame iš trijų kambarių (kituose dviejuose buvo paguldyti vyras ir moteris). Ant karaliaus rūbo buvo prisiūti papuošalai: 68 liūtų, 19 jaučių figūrėlių, 38 žiedai. Netoli jo galvos buvo rastos aukso, sidabro, turkio sagos ir karoliai.
FIKSUOTOJAS: Marija Gimbutienė Marija Gimbutas.
FIKSAVIMO METAI: 1997
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 8894
©: Vertimas Ugnė Nosova
Spausdinti
Atgal