Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1855&FId=3703&back=home

PAVADINIMAS: [Karalaitė karste ir Aleksandras]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karalius neturėjo vaikų. Prašė pas Dievą, kad jam duotų vaikų, – neišprašė. Prašė pas velnią – tas jam davė: gimė mergaitė. Ale jam sakė velnias:
– Kad jau ji bus dešimties metų, tai ji mirs. Padėsi ją mirus į bažnyčią ir turėsi leist sargybą per tris metus, tai po trijų metų ji atgis.
Teip ir buvo. Kad jau sulaukė dešimties metų – numirė. Pastatė ją bažnyčioj. Leido pas ją sargybą, bet katras ten ant sargybos nuėjo, jau negrįžo: visus, būdavo, ji naktį pasmaugia. Jau beveik baigia karalius kareivius, o ateina toks senas žalnierius Aleksandras. Patiko jį karalius, klausia:
– Kur eini?
Sako:
– Šviesus karaliau, pertarnavau karaliui dvidešimts penkis metus, dabar einu namon.
– Tai dar vieną naktį turi eit ant sargybos į bažnyčią pas mano dukterį.
Na, ką jis darys – reik karaliaus klausyti! Eina. Patiko tokį senuką – o tai buvo Dievas. Klausia:
– Kur eini?
– Einu ant sargybos.
Sako jam senukas:
– Tu nueik pas karalių, tegul jis tau duotų auksiną. Tu tą auksiną išdalyk ubagams, nueik į bažnyčią, pasiimk kryžių, tai ji tavęs per kryžių nematys.
Nuėjo pas karalių, sako:
– Duok man auksiną.
Davė jam. Jis išmainė, išdalino ubagams, o vakare nuėjo į bažnyčią. Pastovėjęs valandėlę, paskui nuėjo pas altorių, pasiėmė kryžių ir laukia. Kad jau atėjo dvylikta adyna, grabas atsivėrė, atsikėlė mergaitė, sako:
– Žinau, ant sargybos atėjo senasis Aleksandras. Jau, – sako, – tu neisi iš čion gyvas.
Ale lakstė lakstė po bažnyčią – niekur jo nerado, per kryžių nematė jo. Gaidžiams užgiedojus nuėjus vėl atsigulė gražiai.
Ant rytojaus atėjo pažiūrėt – atrado gyvą Aleksandrą.
Ant kitos nakties vėl prašo jį karalius, kad eitų ant sargybos. Davė jam gerai atsigert, valgyt. Eina jis – vėl patinka senuką. Tas senuks vėl jam teip liepė, kaip ir vakar, stovėti, o išliksiąs gyvas. Nuėjęs, perstovėjęs – liko gyvas. Atėję iš ryto rado jį gyvą. Atėjo jis pas karalių. Karalius jį gerai pavaišino, sako:
– Eik dar trečią naktį.
Sako:
– Eisiu.
Eina – patiko vėl tą senuką. Sako:
– Jau šiąnakt ji tave pamatys ir tave visaip gąsdys, ale tu nebijok ir nepadėk kryžiaus, sakyk: „Pabučiuok Ponui Jėzui į penkias ronas, tai padėsiu“. O kaip ji pabučiuos, tai jau ji bus laiminga.
Atėjo vakaras – nuėjo į bažnyčią. Stovi pas altorių su kryžium. Atėjo dvylikta adyna – atsivėrė grabas, išlindo [mergaitė], sako:
– Žinau, tai tas kytrasis Aleksandras čion stovi. Jau, – sako,– tu šiądien neisi iš čion...
Atėjo pas altorių – rado jį stovint su kryžium. Sako:
– Padėk kryžių!
– Nepadėsiu. Pabučiuok Ponui Jėzui į penkias ronas, tai padėsiu.
Biskį lūpas prikišo prie kryžiaus – tuojaus lūpos pabalo. Sako:
– Padėk.
– Nepadėsiu. Pabučiuok ėmus.
Pabučiavo – ir visa pabalo, o pirmai buvo juoda kaip anglis. Sako:
– Padėk kryžių: jau man tavęs nereik smaugti. Šen kryžių, aš pati pastatysiu ant altoriaus.
Paėmus pati pastatė ant altoriaus. Abudu suklaupę meldėsi iki rytui.
O ant rytojaus atėjo į bažnyčią pažiūrėt – rado abudu meldžiantės. Davė žinią karaliui. Karalius tuojaus atvyko pas juos, abudu paėmęs pargabeno į savo dvarą, juodu apženijo už tai, kad jis ją išgelbėjo, – ir liko jis karaliumi ant tos žemės.

(A. Berteška. Ožkabaliuos.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, kaimas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 42-44, Nr. 31
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal