ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1856&FId=3705&back=home

PAVADINIMAS: [Zuikių piemuo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karalius sugaudė tris kapas zuikių – ale negauna piemens. Sugriebė tokį vaikiną, sako:
– Išganyk šituos tu mano zuikius, tai būsi mano žentas.
Tas vaikins, nors nenorėdams, apsiėmė, nes ką gal daryt, kad karalius liepia...
– O jei, – sako, – nors vieną pragaišysi, tai tavo galva – šalin!
Išleido tuos zuikius – tie nubėgo kožnas savo keliu, o jis verkia atsisėdęs ant akmens. Ateina toks senukas – o tai buvo Dievas. Sako:
– Ko tu, sūneli, verki?
– Ką aš, seneli, neverksiu... Pridavė man karalius tris kapas zuikių ganyt. Jei išganysiu, žadėjo į žentus imti, o jei kokį pragaišysiu, tai žada galvą kirst.
– Neverk, – sako. – Aš tau duosiu šitą varinę triūbelę. Uždūduok, tai visi zuikiai pas tave subėgs. O tu sėdėk ant akmens, tegul jie bėginėja apie tave. Ale už dyką, kad kas prašytų, neduok.
Užtriūbijo ant tos triūbukės – visi zuikiai tuojaus pas jį susirinko. Jis sėdi sau ant akmens, o tie zuikiai vieni guli, kiti šokinėja ir bėginėja apie jį. Sulaukė vakaro – patsai pirma aina, o tie zuikiai visi paskui. Parginė ant dvaro – išėjo karalius.
– O ką, – sako, – ar parginei visus?
– Parginiau.
Paskaito – visi!
Ant rytojaus jis juos vėl išsiginė. Patsai sėdi, o zuikiai bėginėja apie jį.
Ale šnekasi namie, kaip nuo jo gavus zuikį išprašyt. Sako karalius dukteriai:
– Eik, rasi tu gausi pas jį zuikį.
Atėjo pas jį ta pana, sako:
– Kad jie tavęs teip klauso, duok man vieną zuikutį.
– Už dyką negaliu!
– N’o ką tu nori?
Sako:
– Pabučiuok zuikiui į pavuodegį, tai duosiu.
Toj mislija ir šiaip, ir teip. Pabučiavo į pavuodegį – davė jis jai vieną zuikutį. Toj pana nešasi tą zuikutį. O tas kerdžius kaip patriūbijo ant tos triūbutės, ji to zuikučio neišlaikė – pabėgo ir atbėgo atgalios pas jį.
Parėjo [karaliaus duktė] namon.
– O ką, ar gavai?
– Buvau gavus, nešiausi, ale negalėjau išlaikyti.
– Tai tu nemoki, – sako karalius. – Josiu aš pats.
Atjojo pas tą vaikiną. Sako:
– Duok man zuikutį.
Sako:
– Už dyką negaliu! Pabučiuok šitai kumelei į pavuodegį, tai duosiu.
Tas karalius ir šiaip mąsto, ir teip mąsto. „Nieks, – sako, – nemato – bučiuosiu“. Tas vaikinas pakėlė vuodegą, karalius pabučiavo – gavo zuikutį. Jau jis parjoja netoli dvaro. Kaip tik [tas vaikinas] užtriūbijo – tas zuikis išsinėrė iš karaliaus rankų, atbėgo atgalios.
Vakare parginė.
– O ką, – sako karalius, – ar visi?
– Visi!
Netur jau jam ką daryt – turėjo noroms nenoroms jį paimt už žentą.

(A. Berteška iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Jonas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 45-46, Nr. 32
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal