Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1857&FId=3708&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip bernas atmintį atgavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo pas vieną gaspadorių bernas. Jis neturėjo jokios omenies – viską užmiršdavo.
Nuvežė vienąsyk tas gaspadorius linus į pirtį, sudžiovė. Paliko tą berną iškūryt pirtį. Ale, jam bekuriant, atėjo pas jį toks senukas, sako:
– Tu man, vaikeli, papasakok nors ką.
– Aš, tėvuli, nieko nežinau...
Ale tas bernas užsimanė laukan. Išėjo, o kad jau savo reikalą atliko, jau neranda pirties durių! Eina jis namon. Parėjo – pas vartus koja žmogaus užkišta, pas kitus – teipgi. Atėjo pas kluoną – šaukia:
– Kur tu, kur aš!..
Jau jį baimė paėmė. Atėjo prie stubos durių – žmogaus ranka užkišta. Įėjo į vidų – pilna stuba ugnies. Atėjo pas senius, kur guli, – žiūri, kad tarp senių guli didelis žaltys. Atėjo į klėtį – žiūri, kad vidurij du baltu karveliu bučiuojasi...
Pametė viską, eina jau jis vėl atgalios į pirtį. Atėjęs jau rado duris. Atėjo pas tą senuką – klausia senuks:
– O ką, kur buvai teip ilgai?
Sako:
– Išėjau laukan, paskui neradau durių, tai aš ėjau namon. Parėjau namon, priėjau prie vartų – žmogaus koja užkišta, priėjau prie kluono – šaukia: „Kur tu, kur aš“. Priėjau prie tvartų – šaukia, kad „manęs nieks nepaleidžia“. Priėjau prie stubos – žmogaus ranka užkišta. Įėjau į stubą – pilna stuba ugnies. Nuėjau pas senių lovą – tarp senių guli žaltys. Nuėjau į klėtį pas jaunuosius – vidurij du karveliu baltu bučiuojasi. Tai dabar, pamatęs viską, vėl sugrįžau į pirtį.
Per tai jam Dievas omenį davė, – o tas senuks tai buvo Dievas. Sako jam senuks:
– Vartai niekad nereik palikt atdari, o gali ir su koja užkelt – už tai ten žmogaus koja užkišta. Kluone, kaip jūs kuliate krūvoj su spragilais, o paskui juos po vieną į kampą pakabinat, tai jie šaukiasi viens kitą. Pas tvartus, kad jūs parvežat vežimą šieno, o paliekate naktin priveržtą, tai rėkia ta virvė, kad ją nieks nepaleidžia. O pas stubą ranka žmogaus už tai, kad naktį neužrakytos durys. Stuboj ugnis – tai pekliški žodžiai tų senių, kaip jie vis keikia per dienas. O tas žaltys – tai jų tas velnias, ką juos vis gundo į keikimą. O tie karveliai, kur bučiuojasi tarp jaunųjų, – tai aniuolai bučiuojasi, kad jiedu gražiai sandoroje gyvena.
Ir nuo šio laiko tas bernas gerą omenį turėjo.

(A. Berteška, Ožk.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 46-48, Nr. 33
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal