Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1860&FId=3710&back=home

PAVADINIMAS: [Surasta dalia]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas žmogus, jis turėjo sūnų ir dukterį. Ale jiems buvo laimė lėmusi, kad toj duktė turės didelę dalį, o tas sūnus – nė jokios dalies neturės. Tėvas jų numirė, o jiedu liko: tai dukrai eina viskas teip kaip ant pieno, tam sūnui nieks nesiseka. Sako į savo seserį:
– Eisiu aš ant kelionės.
O toj sesuo:
– Te tau pinigų – pirk tu sau lauko kokį sklypelį, rasi tau seksis...
Pasėjo rugius – rugiai užaugo geresni kaip kitų. Laike pjūties užėjo ledai – sumaišė su žeme. Jau mato, kad jam nesiseka, – sako:
– Jau eisiu aš ant kelionės po svietą.
Išėjo. Eina eina, priėjo girią. Eina keliu. Žiūri iš kelio į tokius brūzgynus – takas. Eina tuom taku. Ką tik jis per tankumyną perėjo, žiūri – stovi tokia grintelė, o toj grintelėj – senuks. Sako:
– Kur eini, vaikeli?
– Einu ant kelionės – jokios dalies neturiu.
Tas senuks buvo Dievas. Sako:
– Lik pas mane. Čion nieko neveiksi pas mane, tik kaip aš išeinu ant maldos, tai tu man išvirsi valgyt.
Parodė jam, kur šaltinis parnešt vandens. Tas senuks išėjo ant maldos, o jis jam parnešė vandens, išvirė valgį.
Kitą dieną vėl tas senuks išėjo ant maldos, o jam liepė išvirt valgyt. Nuėjo į tą šaltinį parnešt vandens – atlėkė trys gulbės, pasidėjo plunksnas, panom maudosi. Pakol jos išsimaudė, jis turėjo laukti – suvėlino valgį išvirti. Pareina tas senuks, sako:
– Kas tai yra, kad teip ilgai neišvirei valgį?
– Paklydau, – girdi, – ilgai neradau vandens, užtai ir suvėlinau.
Tas senuks sako:
– Tik nemeluok!
Kitą dieną išėjo senuks ant maldos, o jį vėl paliko virt. Nuėjo pas šaltinį vandens – atlėkė vėl tos gulbės maudytis. Dvi, ne teip gražios, pasidėjo į krūvą plunksnas, o viena, labai graži, toj pasidėjo atskyrium. Per tas mergas suvėlino vėl valgį! Pareina senuks – neišvirta!..
– Kas tai yr, kad tu valgį vis suvėlini?
Jau jis netur ką daryt – tur teisybę pasakyti, kad jau teip ir teip atsitinka. Senuks sako:
– Na, tai gerai. O tą gražiąją ar tu pažintum?
Sako:
– Pažįčiau, nes ji atskyrium plunksnas pasideda.
– Tai tu kaip nueisi, tai tu ten kur užsislėpk. Kaip ta gražioji pasidės savo plunksnas, tai tu imk ir pavok, o kaip klaus, kas pavogė, sakyk: „Aš“, – ir eik namon, o ji eis paskui.
Nuėjęs užsislėpė. Kaip tos mergos atlėkę plunksnas pasidėjo, jis tos gražiosios plunksnas prisitaikęs ir pavogė. Pasimaudė jos, išeina – tos dvi rado savo plunksnas, ale gražioji neranda. Tos nulėkė, o šita klausia:
– Kas mano plunksnas pavogė?
Atsiliepė:
– Aš.
Ir neša tas plunksnas, o ji, jo prašydama, kad atiduotų, parsekė paskui jį į tą grintelę. Sako [jis] tam senukui:
– Parnešiau vandens ir parsivedžiau paną.
Toj pana davė tas plunksnas sudegint, o tas senuks juos apženijo, ir jie buvo pas tą senį ilgą laiką. Ale jau jiems nusibodo pas tą senuką. Sako:
– Jau galėsita eit prie žmonių.
Atsisveikino tą senuką, o tas senuks sako:
– Galėsit, jau dabar turėsita dalį.
Jiedu išėjo. Per girias ir kalnus priėjo miestą. Mieste nusisamdė namus. Davė ji jam auksiną:
– Eik tu į miestą, už tą auksiną nupirk raikštelių, šniūrelių.
Jis nuėjęs nupirko, parnešė. Sako jam pati:
– Dabar gali biskutį tu atsigulti.
Tas nuėjo gult, o ji, atidarius langą, sako:
– Gulbelės seselės, atlėkit man padėt vargelį vargti!
Tuojaus atlėkė tos dvi gulbės. Tai jos iš tų kaspinėlių padarė kaurą tokį, kad tokio ant svieto nė pas karalius nebuvo. Padavė jam, kad neštų parduoti. Nunešė pas vaizbūną – gavo už tą kaurą kartį raudonųjų ir mūro namus.
Dabar atvažiavo karalius pas tą vaizbūną pirkti tavorų. Pamatė tą kaurą – sako:
– Kas tokį kaurą galėjo padaryti?
Ir tam vaizbūnui karalius davė daugybes aukso. Užmokėjus vaizbūnas sako:
– Čion atėjo toks ateivys nežinia iš kur, tai jis atnešė šitą kaurą.
Pašaukė tą vaikiną, kad ateitų. Toj savo vyrą neleido, ale nuėjo pati pas karalių, o kaipo labai graži, ji karaliui patiko, ir jis ją norėjo gauti. Sako: „Reik tą jos vyrą nužudyti, o ji man liks“. Pašaukė tą vyrą, sako:
– Tu nueik parnešk man žaibų ir perkūną, o jei neparneši, tai bus tau po galvelės...
Nuėjęs pasakė savo pačiai tą savo vargą, ką jam karalius uždavė. O ta jo pati to karaliaus nenorėjo – sako jam:
– Te tau šitą kamuoluką, tai kur tas kamuoluks risis, ir tu eik paskui jį.
Teip paskui kamuoluką besekdamas, nuėjo pas saulę. Pasisakė, ko atėjęs, o saulė sako:
– Na, tai tu pastovėk biskelį ir pašviesk už mane ant svieto, o aš tau parnešiu žaibų ir perkūną.
Nuėjo – parnešė, padavė jam:
– Eik, – sako, – parnešęs paduok karaliui.
Jis parnešęs tuos žaibus paleido, o tą perkūną padavė karaliui. Tas perkūnas kaip spjovė tam karaliui į viršugalvį – tas tik pakabarkšt ir parsivertė. O šis likęs ramiai sau gyventi.

(A. Berteška, Ožk.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 51-54, Nr. 35
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal