ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1862&FId=3712&back=home

PAVADINIMAS: [Pietūs pas Dievą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno dvare seni ponai. Jie turėjo sūnų. Tie jo tėvai numirė. Jis padarė apžadus niekad be ubago nevalgyt pietų. Kaip dasižinojo ubagai, tai kaip katrą dieną ir per daug tų ubagų susirinkdavo. Ale vieną dieną jau neateina ubagas – liko jis be pietų, kitądien – be pietų. Trečią dieną ateina toks senukas – sėdo tuojaus jiedu, pasivalgė, padėkavojo Dievui, kad jis sulaukė ubagą. Popiet tas senuks sako jam:
– Aš pas tave buvau antpiet, ale kada tu pas mane ateisi ant pietų?
O tas senuks tai buvo Dievas. Sako senuks:
– Kaip atlėks baltas karvelis, nutūps ant tavo pakajų, tai kaip tu pamatysi, kad tas karvelis tupi, tai tu tuoj balnok žirgą ir jok paskui tą karvelį – kur jis lėks, tu vis jok paskui.
Tas senuks išėjo. Ne po ilgam žiūri, kad jau tupi ant stogo baltas karvelis. Jis tuojaus pabalnojo žirgą – tas karvelis pirma lėkė, o jis paskui jojo. Jodams rado kaiminę genant galvijų: karvės milžtuves ant ragų nešiojasi, valgyt nieko negalėjo, o visko turi. Klausia:
– Kur josi, mielas pone?
Sako:
– Josiu pas senį ant pietų.
– Paklausk, ar mes čion ilgai būsim.
– Paklausiu, jei nepamiršiu.
Joja toliau – rado kaiminę arklių ganant po javus: kūdi žmonės ir arkliai. Sako:
– Kur josi, mielas pone?
– Josiu pas senį antpiet.
– Kad nujosi, paklausk, ar mes čion ilgai ganysim.
– Gerai, paklausiu, jei neužmiršiu.
Joja toliaus, prijojo karčemą, o karčemoj – mušasi vyrai, kad net sienos braška. Sako:
– Kur josi?
– Josiu pas senį ant pietų.
– Paklausk, ar mes čion ilgai mušimės.
– Gerai, paklausiu, jei neužmiršiu.
Joja toliaus, žiūri – ant kelio medis voliojasi purvyne. Jis bijo jot, ale tas medis prašnekėjo:
– Nebijok. Kur joji, mielas pone?
Sako:
– Joju pas senį ant pietų.
– Kad nujosi, paklausk, ar aš čion ilgai voliosiuosi.
– Gerai, paklausiu, jei neužmiršiu.
Jojo jojo paskui tą karvelį per tokias girias, per tokius kalnus, prijojo tokį didelį kalną, kad net baisu žiūrėt. Tas karvelis nutūpė ant tokios grintelės. Atjojo pas tą grintelę, norėtų į vidų įeit – du žalčiu, prie durių prirakintu, ritinėja aukso obuolį nuo viens kito. Grintelė apiplyšus – bijo eit į vidų. Ale tas senukas prasidarė duris, sako:
– Eik eik šen, nebijok – nieko nedarys.
Inėjo į vidurį, žiūri – sienos, lubos auksu išmuštos. Nuo aukso, sidabro, deimanto, žemčiūgų, zerkolų ir visokių grožybių pakajai žėri. Pavalgė pietus. Popiet besišnekant su senuku, užėjo jam į omenį, ką jo prašė paklausti. Sako tam senukui:
– Aš jodams patikau kaiminę galvijų. Karvės ant ragų milžtuves nešiojasi, tur visko – nieko negali valgyt.
Sako senuks:
– Tai raganiai. Kaip būdami gyvi karves raganavo, tai dabar ant to svieto mėtavoja.
Apsakė jam tuos arklius.
– Tie arkliai, – sako senukas, – tai kaip ganė po svetimus javus, tai dabar jų tokis mėtavojimas.
Apsakė tuos, ką karčemoj mušasi.
– Tai tie, kaip gyvi buvo, karčemose girtuokliavo, smaugėsi, tai dabar jie čion turi muštis. O tas medis – tai jis apvertė žmogų su medžiais važiuojant į purvyną, tai dabar jis ten turi mėtavotis.
Ant galo klausia:
– Kas čion per žalčiai?
Sako jam senukas:
– Šitie žalčiai – tai tavo tėvas ir motina tavo dūšia džiaugiasi.
Atsisveikino nuo to senuko, išjojo. Parjojo namon – jau ne tie daiktai... Tame jo dvare gyvena jau kiti – jo nepažįsta. Mąsto sau: „Kas tai čion pasidarė, kas čion toki mano dvare gyvena?“ O tie jo suvisai nepripažįsta už to dvaro poną. Paskui rodo jis savo raštą, katrą metą jis išjojo. Tai pasirodė tada, kad jau trys šimtai metų, kaip jis išjojo. Ir – tuojaus Dievui dūšią atidavė.

(K. Bepirštis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Kazimieras Bepirštis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 56-58, Nr. 37
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal