ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1950&FId=3837&back=home

PAVADINIMAS: [Tėvo palikimas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas pavargėlis žmogus, turėjo tris sūnus. Visas jo turtas buvo katė, šiūpėlaitė ir lunkų pundelis. Mirdamas vienam atsakė katę, kitam – šiūpėlaitę, trečiam – lunkų pundelį.
Vyriausias sūnus pasiėmęs katę į kašą ir eina sau per svietą. Užėjo į tokį dvarą, kur negalėję žmonės naktij per peles miegoti ir per žiurkes. Jis pasiprašęs į nakvynę, o tie žmonės saką:
– Mes gana leistume tave į nakvynę, ale, matai, ir mes páts turim šalin važiuoti į kitą vietą ant nakvynės.
Žmogus sakąs:
– Na, tai jūs nebijokit nieko, aš galėsiu čion nakvoti.
Tas žmogus atsigulęs minkštai į patalus, katę paleidęs iš kašos ir laukiąs, kas gi čion būsią. Kaip tik saulė nusileido, žiurkės, pelės kaip pradės iš volų lįsti, kaip pradės rinktis ir telktis – net baisu buvo žiūrėt! Dabar kataitei gyvas balius! Kaip ėmė gaudyt, kaip pradėjo pjauti... Ką ėdė, suėdė, o kitas papjovus sukrovė į didelę krūvą. O katros dar liko gyvos, tos iš išgąsties pasmuko ir į laukus išbėgiojo.
Ant rytojaus parvažiavo tie žmonės – mislijo to žmogaus tik kaulelius rasią. Ateina pažiūrėti. O jis, kataitę į kašelę įsidėjęs, sėdi sau ramiai – tik žiurkių ir pelių krūva prikrauta sulig pačių lubų! Klausia dar tie žmonės:
– Kaip tu čion jas teip išpjovei?
O jis sakąs:
– Aš turiu tokį gyvulėlį.
Tie žmonės prašyt:
– Parodyk, kas per gyvulėlis.
Jisai dar paleido iš kašos katę. O žmonės klausia:
– O ką tu nori už ją?
– Aukso bačkelę.
Tie dar žmonės davė jam, ką prašė, ir atgabeno tenai, kur jisai gyveno. Jau jis dartės pralobo.
Eis dabar antras brolis į svietą su šiūpėlaite. Beeidamas, bekeliaudamas atėjo į tokią vietą, kur žmonės renka grūdus po vieną iš pelų arba pusto iš saujos. Sako:
– Ką man duosite – bematant ašai viens išvalysiu visus javus?
Jis ėmęs duris uždarinėjo, sau viens su šiūpėlaite išvėtė javus, pelus atskyrė, grūdus sušlavė į krūvą, pašaukė tuos žmones:
– Eikite grūdus atsiimt!
Tie klausia:
– Kaipgi tu teip greit išvalei?
Šis sako:
– Aš turiu tokį padarėlį.
Tie saką:
– Parodykie!
Jis parodė. Saką:
– Parduok tu mums jį.
Žmogus:
– Girdi, galite pirkti.
Tie klausią, ką norįs. Jis atsakęs:
– Duosite dvi bačkeli aukso.
Tie žmonės davė jam, ką norėjęs, ir pristatė jį į tą vietą, iš kur jis buvo.
Dabar šitiedu broliu pralobo abudu, o trečiasis nieko neturi. Eisiąs ir jisai į svietą su karnų pundeliu. Išėjo. Nuėjo į girią, prisirišo lunkus prie medžio ir veja virvę. Kur buvęs, kur nebuvęs atbėga velniukas.
– Padėkdie, – sako. – O ką gi tu čion veiki?
– Virvę veju ir eisiu į peklą, visus velnius iškarsiu.
Tas velniuks sako:
– Susimildamas, tik nevyk ir nekark!
– Ale ką čion nevysi!.. Aš turiu visus tuos laidokus iškarti!
Velnias sakąs:
– Aš tau, ką nori, duosiu, tik tu nevyk ir nekarkie!
– Na, kad teip, – atsakė žmogus, – tai duosi tu man šitą šlikutį pilną aukso pinigų, tai aš jus nekarsiu.
Velnias prasidžiugo:
– Jau tik duosiu, duosiu.
Ir nukūrė pinigų atnešti. Šis dar žmogus išpjovė šliko dugną, iškasė viršun smailą duobę ir uždėjo ant duobės tą šliką. Velnias atnešė žaką aukso, įpylė į šliką – ir nė nematyt! Nuėjo, atnešė daugiau, įpylė – ir vis nematyt! Tai vėl nuėjo, sugramštė iš visur pinigus, atnešė ir pripildė pilną.
Ale ką darys? Gaila velniam pinigų. Siunčia dabar Lucipierius vieną velnią vadyti žmogų imtis. Velniuks atbėgo ir vadina žmogų imtis. Šis sakąs:
– Ką tu, bjaurybe, eisi su manim imtis... Dar aš turiu senį prosenį, apžėlusį apsamanojusį, – eik tu su juom persiimt!
O tenai netoli laužyne baisaus meškino gulėta. Velnias nubėgęs užkabino jį. Tas meškinas kaip šoks iš migio, kaip pagaus tą velniuką trainiot! Sumalė be biskio ir kaulus jo! Tas velnias pusgyvis ką tik namon parsivilko...
Antrądien siunčia antrą velniuką vadintų žmogų lenktyn eiti. Atdūlino velnias ir vadina lenktyn. Žmogus sako:
– Tu prikirmytšikni, ar tu užsimanei su manimi lenktyn eiti? Aš turiu trijų dienų vaiką – eik tu su juom lenktyn!
– Vai kur jis?
– Ogi ana po kalnu guli.
– O kuom jis vardu?
– Marčiukas.
Velnias nukuduliavo pas jį. O zuikis, pamatęs velnią, pasibaidė – liuoksėt! Velnias sako:
– Palauk gi, Marčiuk, susilygysiv!
Šis nelaukia – ir nukūrė į girią! Žmogus dabar suriko:
– Ką tu su manim eisi, kad tu mažą vaikėzą nepralenki!
Velnias namon pardūlinęs ir pasakoja:
– Ką tu čion jį pralenksi!.. Su sūnumi buvau bandęs lenktyn eiti, tai kur kas mane paliko!
Trečią dieną siuntė kitą velnią vadintų kumelę apie ažerą nešti. Tas velnias pas žmogų atėjęs ir sakąs:
– Eiva nešt kumelę apie ažerą.
– Eiva!
Velnias pagriebęs kumelę nusinešė pas ažerą ir išsižiojęs timpino tris eilias. O žmogus sako:
– Bepigu tau užsidėjus ant pečių nešti! Ale aš įsisprendęs į tarpkojį apnešiu šešias eilias!
Žmogus užsisėdo ant kumelės ir apjojo šešias eilias. Velnias nusiminė. Pardūlina namon ir sako:
– Ką tu jam padarysi!.. Aš apnešiau tris eilias, ant sprando užsidėjęs, o jis tarpkojin įsisprendęs – šešias eilias!
Ką dabar veikt? Ant rytojaus siunčia Lucipierius vieną velnią su savo lazda pas žmogų. Velnias, atbėgęs pas žmogų, sakąs:
– Katras aukščiau išmesiva lazdą?
Velnias išmetė tą velnišką lazdą ik debesių. Kaip puolė, į žemę įstrigo, kad tas žmogus ir pajudinti būt negalėjęs! Velnias ištraukė lazdą iš žemės ir atnešęs pastatė ties žmogumi. Tas žmogus dabar žiūri ilgą valandą aukštyn – o buvo apsiniaukę. Velnias klausiąs:
– Ko tu teip žiūrai?
O žmogus sakąs:
– Debesiuose yr mano brolis, kalvis, o jis dabar neteko geležies. Tai aš jam kaip mesčiau – ir įmesčiau tiesiog į kalvę, tai jis turėtų nors ant kirvių...
O ta lazda buvo geležinė. Tas velnias išgirdęs tik strakt, kaip stvers savo lazdą iš jo ir kurte nukūrė! O bėgdamas šneka:
– Mūs pinigų pas tave tiek liko, ir dar tu nori ir mūsų lazdą prapuldint!.. Mes kur eidami paskui jau neturėtumėm nė kuom pasiramsčiuoti!
Ir teip žmogus pralobo.

(Ožk.)

FIKSUOTOJAS: Jonas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, kaimas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 74-78, Nr. 12
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal