ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2016&FId=3913&back=home

PAVADINIMAS: [Žmogžudžio obelis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vieną kartą išėjo žmogus gaudyt žuvų. Gaudo per dieną – nepagauna nė vienos! Prie vakaro pasivertęs velnias į žmogų atėjęs:
– Padėkdie! – sako.
– Dėku.
– O ką, ar daug pagauni žuvų?
– Nė vienos! Visą dieną gaudau – ir nė jokią.
Sako tas velnias:
– Pažadėk tu man, ką namiej nepalikai, tai pagausi gana.
Tas žmogus apsimislijo, kad jis nieko nepaliko, – pažadėjo. Velnias teip nenor – kad tur pasirašyti, o tas žmogus sako:
– Kad mes neturim nė kuom.
Velnias sako:
– Įpjauk biskį pirštą, patepk ant popierėlės, ir bus gerai.
Tas žmogus biskį įpjovė, patepė ant popierėlės, padavė velniui, ir velnias prapuolė. Žmogus pradėjo gaudyt – daug pagauna. Prigaudė daug žuvų. Parėjo namon su žuvimis – rado sūnų savo užgimusį. Pamatęs – persigando, kad jau sūnų pardavė velniui. Niekam nieko nesako apie savo priepuolį. Auga vaikas pilnas išminties. Tam vaikui paaugus, tėvas leido jį į mokslą. Perėjus klesas, leido jį į kunigus. Klieriku jam teipogi gerai sekėsi. Parvažiavus jam ir mokslo namon, tėvas, žiūrėdamas ant jo, verkia. Jis klausia:
– Ko jūs verkiat?
– Ką aš neverksiu... Aš tave, vaikeli, dar negimusį velniui pardaviau.
– Tai nieko! Neverkit, nesirūpinkit – aš eisiu į peklą savo rašto atimt.
Pasiėmęs krapylą, katilaitį šventinto vandens ir knygas, eina į peklą pas velnią atsiimt savo raštą. Teko jam eit per girią. Girioj patiko žmogžudį. Anas, pamatęs, kad kunigas ateina, klausia:
– Kur eini?
– Einu į peklą rašto atimti.
– Na, kad tu nueisi į peklą, paklausk, kokia mano lova išklota. Aš vadinuos Andrius Žmogžudis. O kad sugrįši, rasi mane čionais, tai man pasakysi.
Klierikas sako:
– Gerai, pažiūrėsiu.
Ir nuėjo toliaus. Atėjo į peklą, baudžia rašto – velnias neduoda. Ėmė maldas skaityt, su vandeniu lašint – neduoda rašto. Jis su visu katilaičiu kaip lies ant Lucipieriaus – jau jam labai pasidarė karšta, – sako, kad nėr to namie, katras tur jo raštą. Tuojaus ėmė triūbyt Lucipierius. Parbėgo ir ans ant to balso. Sako:
– Atiduok tu jam tą jo raštą, nes man labai nuo jo karšta.
Tas velnias jam atidavė. Jau jis raštą turi, ale sako velniams:
– Dar man parodykit Andriaus Žmogžudžio lovą.
Tie velniai nuvedė jį į patį gilumą peklos ir parodė aštriausių peilių, britvų, ylų visokių išklotą lovą. Klierikas savo kampą ploščiaus užmetė ant jos – teip prapuolė į dulkes!
Jau jis atsiėmė savo raštą, pamatė tą lovą – eina namon. Atėjo į tą girią – rado vėl tą žmogžudį.
– O ką, ar buvai pekloj, ar matei mano lovą?
– Mačiau: pačiam gilume peklos išklota aštriausiom britvom ir ylom. Štai aš savo skverną užmečiau – teip ir nukrito.
Žmogžudis pamatęs, kad jau čion ne žertas, – jau paėmė jį baimė. Sako:
– Gana man jau griešijus! Spaviedok tu mane, o jei ne, tai aš tave čion užmušiu, nes jau kitą kunigą toje girioje nesulauksiu.
– Aš tavęs išklausyti negaliu, nes aš dar neesmi kunigas, dar tik klierikas. Aš tau tik pakūtą galiu užduot.
Paėmęs nuo žmogžudžio obelinę lazdą sausą, kur, būdavo, kitados žmones muša, įmušė tą kucių giliai į žemę.
– Dabar, – sako, – nešk su burna klupsčias vandenį iš šaltinio, pakol prigydysi, tai tada bus atleisti tavo nusidėjimai.
Tas žmogžudis tuojaus klaupė ir nešė vandenį su burna, o tas klierikas nuėjo namon. Parėjęs namon, dabaigė mokslą kunigystos, jau buvo kunigu.
Po kiek metų – jau jis buvo klebonu – jam teko važiuot per tą pačią girią. Ale jam bevažiuojant pakvipo obuoliai. Sako tarnui:
– Eik pažiūrėk, kur čion yra obelis, kad teip kvepia obuoliai.
Tas nuėjęs tado tą obelį. Norėjo paskint obuolių, nes labai gražūs buvo, ale kaip tik jis nori skint, ta obelis šakas kelia aukštyn – jis nuskint negali. Atėjo pas kunigą, sako:
– Radau obelį, ale obuolių negaliu nuskint: kelia šakas aukštyn.
Eina kunigas pažiūrėti. Atėjo pas tą obelį, žiūri – daili obelis, o jau gražūs obuoliai! Ale jis pažiūrėjo po ta obelia – kad guli žmogysta, apžėlus kaip kelmas. Mąsto jis dabar: kas tai būtų? Ale jis atsiminė apie tą žmogžudį. Sako:
– Ar tu čion, Andriau?
O ans atsakė:
– Aš.
– Na, tai eik šen, aš tave dabar išspaviedosiu.
Pradėjo Andrius spaviedotis. Kaip tik nusidėjimą pasako, tai vis viens obuolys nukrinta. Tol spaviedojos, kol visi obuoliai nuo tos obelies nupuolė, tik pačioj viršūnėj dar du kabo.
– Jau, – sako Andrius, – kad jau jokį grieką nežinau.
O tas kunigas mato, kad dar du obuoliu viršūnėj kabo.
– Dar, – sako, – atsimink du nusidėjimu, nes dar du obuoliu kabo viršūnėje.
– O, – sako, – dar atsiminiau: tėvą ir motiną užmušiau.
Kaip tik tai pasakė, teip ir tiedu obuoliu nukrito, ir tas žmogžudis tik į dulkes pavirto.

(V. B. ir Ožkabalių.)

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 89-92, Nr. 22
"Aruoduose " skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal