Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2042&FId=3946&back=home

PAVADINIMAS: [Apie užmūrytą kunigą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienoj parapijoj buvo labai daug girtuoklių. Kunigas niekaip negalėjo atpratinti. Išpaišė tokį abrozą ir pakabino pas akmenį bažnyčioj, kur žmonės įeidami pasišlaksto šventintu, ir mato kožnas, kad velnias pila apsižergęs ant girtuoklio smalą į gerklę. Kiti žmonės atėję pasišlaksto – ir nieko, o viens ponas, įeidamas į bažnyčią, pasišlakstęs tam velniui vis parodo špygą, ir kada tik jis ateina, tam velniui vis špyga. Teip tam velniūkščiui tas darbas nepatiko. Prisisapnuoja velnias kunigui ir sako:
– Tu mane ant juoko nelaikyk! Tu mane nuimk nuo to akmens, nes visi – nieko, o viens pons vis man špygoms bado. O jei tu mane iš ten nenuimsi, tai aš tau tokį žertą padarysiu, kokio tu dar niekad nematei...
Kunigas prabudęs mąsto sau: „Na, ką čion šėtonas prie manęs turi?“ – ir neėmė to abrozo. Prieš atlaidų dieną antrą naktį prisisapnuoja vėl velnias kunigui:
– Antrusyk aš tau sakau, kad tu mane nuimtum, nes kad tau įtaisysiu žertą, tai tu mane, iki gyvas būsi, paminėsi.
Kunigas vėl jo neklausė ir jo persergėjimą už nieką paskaitė. Prieš atlaidus tą naktį velnias tą kunigą teip užmigdė sunkiu miegu, kad jis niekaip negalėjo pabusti, ir, paėmęs iš bažnyčios visus šventus daiktus, atnešęs sustatė po to kunigo lova. Ant atlaidų susirinko žmonių, suvažiavo kunigų, reiktų jau eit ant mišių – neranda nė jokį daiktą, reikalingą prie mišių, o klebono nesulaukia ateinant į bažnyčią – tas vyras miega sau! Laukia laukia – jau netoli pietūs, – nežino, ką daryt. Nuėjo kits kunigas budint – negali pabudint jokiu geru. Nėr ką daryt – ėmę išmušė duris. Kada atidarė duris, tada jis pabudo. Rūgodamas ant jo, kad teip ilgai nekelia, [kunigas] sako:
– Bažnyčioj nėra nė jokių daiktų, prie mišių reikalingų, o jau laiks eiti ant sumos. Kur tu juos dėjai?
Šis sako, kad jis nieko nežinąs. Ale tas jaunas kunigas, atsitraukęs biskutį toliau, žiūri, kad po jo lova viskas sukavota.
– Na, – sako, – šiteip tai geriausia: viską susikrovęs po lova, pats pakajingai guli...
Klebonas, pamatęs tai viską, persigando, ginasi, kad jis jų ten nenešė. O kiti kunigai sako:
– Na, tai kas gi kits suneš po tavo lova?..
Jau jo nieks neklauso. Pasibaigė atlaidai. Po atlaidų davė žinią vyresnybei. O kaip kitąsyk, būdavo, nusikaltusius kunigus apsūdydavo užmūryt į bažnyčios mūrą, teip ir šitą apsūdijo tenai užmūryt ant septynių metų, o po po septynių metų atmūryt ir pakast kaulus į žemę. Ir tuojaus užmūrijo kunigą ant septynių metų į mūrą bažnyčios. Kaip tik jį apmūrijo, štai jau tas velnias vėl pas jį, sako:
– O ką, ar aš tau nesakiau, kad aš tau žertą padarysiu, – kodėl tu manęs neklausei? O dabar, jei nori, tai pasirašyk tu man, tai liksi gyvas šiame mūre, be to – tuojaus turėsi mirti!..
Kunigas sako:
– Dar turim laiko – septyni metai, dar paspėsiu pasirašyt.
Nelabasis pamislijo: „Vis tiek, vis man jis teks, jau jis iš čion vis man nepabėgs“. Ko tam kunigui reikėjo, tas velnias jam vis pristato, atneša. Ir tas kunigas poniškai sau mūre gyvena. Pergyveno vienus metus, antrus ir trečius – jau tas velnias baudžia, kad pasirašytų. O kunigas sako:
– Aš jau vis tau teksiu. Dar keturi metai – paspėsiu.
Teip jis ten pergyveno jau iki pabaigai septintų metų – jau tas velnias spiria, kad pasirašytų.
– Dar turim laiko, – sako kunigas, – dar visas mėnesis. Atnešk tu man mišiaunas knygas, grabnyčią, šventinto vandens ir krapylą.
Velnias jam tuo viską atnešė. Jau tik liko trys dienos – jau velnias spiria, kad pasirašytų. Kunigas sako:
– Dar tu sutrink mūrą čion ties manim teip storio kaip delnas, tai jau pasirašysiu.
Tas velnias, susikvietęs sėbrų, sutrynė ten tą mūrą ragais teip, kaip buvo liepta. Jau ant rytojaus atmūrys – velnias spiria, kad pasirašytų. Teip tas kunigas uždegė žvakę, paėmė krapylą – o kad jis jam davė su šventu vandeniu, tai tas velnias staugdamas išėjo iš bažnyčios (jis buvo užmūrytas ties zakristijos durim). Sulaukė ant rytojaus, kaip kunigas atėjo į zakristiją, rengiasi ant mišių, o anas mūre viską girdi, nes jau mūras plonas. Kaip kunigas jau ėjo iš zakristijos, tas kunigas ranką iškišo iš mūro ir jam užskambino. Dabar tas kunigas, pamatęs, kad juoda ranka išlindo iš mūro, labai persigando. Bet, daėjęs iki altoriui po mišių, atsiminė, kad tenai yr kunigas užmūrytas. Tuojaus jį iš ten išėmė ir labai dyvijosi iš to stebuklo, kad mūre per septynis metus galėjo gyvas žmogus išlikti. Klausinėjo, kaip jis per tokius metus gyvas buvo. Jis jam išpasakojo, kad velnias už tokį abrozą jį ten įsodino ir tas pats velnias jį ten penėjo. Sako:
– Norėjo, kad aš jam pasirašyčiau.

(V. B. iš Ožkabalių.)

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 92-94, Nr. 23
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal