ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2061&FId=3972&back=home

PAVADINIMAS: [Trys aukso pinigai už aveles]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą buvo toks puikus siuvėjas. Jis siuvo pas žmones. Ale vienąsyk atvažiavo pas jį toks ponas kalbint siūti.
– Kodėl ne?.. – sako siuvėjas. – Galiu važiuot: aš vis pas žmones siuvu.
Ir išvažiavo su tuo ponu, – o tas ponas buvo velnias. Nusivežė tą siuvėją į peklą, padavė jam stuką milo. Jis tą milą siuvo siuvo gal kelis metus – jau užsimanė valgyt. Žiūri – katilai verda. Jis mislijo, kad jam pusryčius verda, – nuėjo pakurt šakalių, kad greičiau išvirtų. O tam katile virė dūšios. Sako:
– Broleli, nekurk: mums ir teip gana karšta. – Ir sako jam tos dūšios: – Kad tu baigsi čion siūt, tai tau už tą darbą norės užmokėti pinigais. Tai tu nieko neimk, tik prašyk nuo šito katilo tris kaušus putų. Pasisiūk skūrinį krepšelį, ir tegul tau įpila.
Kad jau jis pabaigė siuvęs, siūlo jam pinigų uždarbio – jis nieko nenor, sako velniui:
– Aš nieko neimsiu – duok man nuo šito katilo tris šituos kaušus putų.
Velnias jam nenori duot. Siūlinėjo pirmiau pinigų, tai dar daugiau dadeda, kad tik neimtų tų putų. Ale siuvėjas nieko neima, kaip tik putų, ir tas velniapalaikis turėjo duoti. Pasisėmė putų tris kaušus, įsipylė į savo skūrinį krepšelį ir eina sau. Eidams užsimanė miego. Atsigulė ir užmigo, pasidėjęs tą savo krepšiuką. Kad jis pabudo, žiūri – apie jį pulkas baltų avių, žiūri – krepšelij jau nieko nėr, tik avys apie jį ėda. O kad jis pradėjo eit – tos avys paskui jį. Kur tik jis eina, tos avys vis su juom. O kaip jis puikus siuvėjas buvo, tai jam buvo nesmagu, kad pulkas avių paskui jį seka. Sako: „Kad nors kas nuo manęs jas atimtų“.
Eidams patiko tokį senuką, – o tai buvo Dievas. Klausia senuks:
– Kur tu vediesi tas aveles?
Papasakojo jis seneliui, kaip jam atsitiko. Sako šis:
– Parduok tu man jas.
O tos avelės buvo dūšios. Tas siuvėjas sako:
– Aš nieko už jas nenoriu, tik teip tu jas atimk nuo manęs.
Davė tas senuks jam tris aukso pinigus, sako:
– Te tau šituos tris pinigus už tas aveles. O tuos pinigus tu niekur negalėsi išleist. Galėsi gert ir valgyt, ir vis jie pas tave bus.
Tas senuks nusivarė aveles, o tas siuvėjas eina sau su tais pinigais. Eidams girioj sutiko važiuojant tris panas. Jos paėmė siuvėją pavėžint. Teip dabar bevažiuojant išsišnekėjo, kaip kur kas. Tas siuvėjas išpasakojo joms, kaip jam atsitiko, kaip jis senukui pardavė aveles, kaip gavo tris pinigus, katruos negali niekur išleisti:
– Galiu, – sako, – gert ir valgyt – pinigai vis pas mane.
Patiko tom panom tie pinigai – ėmė nuo jo ir pavogė. Jį paleido, o jos sau nuvažiavo. Eina tas siuvėjas tolyn. Užėjo į karčemą išsigert, čiupterėjo – kad jau pinigų netur. Jau jis žino, kad jam tos mergos pinigus pavogė, ale ką gal daryt? Atimti negali. Be pinigų jau jam pritrūko maisto.
Eidamas per girią, rado labai gražių obuolių. Norėdams valgyt, suvalgė kelis – užaugo ant jo galvos toki dideli išsišakoję ragai, kad jis iš tos girios negali išlįsti. Jis ten besibraškindamas nulindo pas kitą obelį, nusiskynė nuo tos obels kelis obuolius, suvalgė – tie jo ragai ir nupuolė. Dabar jis susirišo į skepetaitę tų obuolių, kur ragai užaugo, ir kur nupuola – į kitą skepetaitę ir eina. Atėjo pas panas į dvarą. Parodė jom, kad labai gražūs obuoliai, o jos tokių obuolių niekur nematė. Sako:
– Tu mums parduok šitų obuolių.
– Aš jum ir teip duosiu po vieną, – sako jis.
Kaip tik padavė, jos suvalgė po vieną – teip jom išaugo ragai, kad jos negali nė iš pakajų išlįsti. Suvadino dabar visokius daktarus – nieks neveikia tų ragų nuimti.
– Reik, – sako, – pavadint tą siuvėją, rasi jis galėtų nuimti.
Atėjo tas siuvėjas – sako jam:
– Ar tu kitąsyk negalėtum tuos ragus nuimti?
– Aš, – sako, – galiu. Pastatykit ana pagiryje stulpą, prie to to stulpo vieną mergą pririškit, tai aš nuimsiu.
Atvedė jauniausią, pririšo – sudavė jis jai gerai per šonus, sako:
– Katra tuos pinigus nuo manęs pavogėt?
Ta sako:
– Vyriausia sesuo.
Davė jai obuolį, suvalgė – ir nupuolė ragai. Atvedė vidutinę – ir tai nuėmė. Atvedė tą, katra tuos pinigus jo pavogė, tai kaip pririšo prie stulpo – tol mušė, tol mušė, pakol atidavė tuos jo pinigus. O paskui davė obuolį suvalgyt – nupuolė ir tos ragai. O jis su tais pinigais, jei dar nenumirė, tai ir dabar girtuokliauja. Jau daugiaus jam siūt nereik.

(U. Zdaniūtės iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Uršulė Zdaniūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 103-105, Nr. 29
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal