Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2094&FId=3998&back=home

PAVADINIMAS: [Apie stebuklingą avinėlį, divoną ir maišą su lazdomis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk gyveno biednas žmogutis, vardu Danielius. Ir toks jis buvo pavargęs, kad nieko neturėjo, tik labai bjaurią pačią: dieną ir naktį jį ta pati krimsdavo. Vieną sykį Danielius, netekęs kantrybės, pasėmęs virvę, eina į girią pasikart. Eina ir randa pagiryje tokį senelį. Tas senelis klausia:
– Kur tu, žmoguti, eini?
– Einu į girią malkaut.
– Ei, žmoguti, meluoji; tu eini į girią pasikart. Neik tu į girią pasikart. Aš tau duosiu tokį avinėlį, o kaip tu manęs nematysi, tai tu sakyk: „Avinėli, pasipurtyk!“
Danielius padėkavojo seneliui ir vedasi avinėlį. Pasakė:
– Avinėli, pasipurtyk!
Avinėlis pradėjo purtytis, o iš jo pinigai birt. Danielius tik renkasi. Kada prisirinko pilnus kišenius, pasakė:
– Avinėli, nesipurtyk! – tas ir nesipurto.
Vedasi Danielius avinėlį namo pro karčemą – žydelka stovi ant slenksčio.
– Ui Danieliau, Danieliau, eik šę pasišildyt!
Danielius įėjo į karčemą ir, tą avinėlį įsivedęs, pasakė:
– Ale jus nesakykit: „Avinėli, pasipurtyk!“
Žydai Danielių nuvedė į kitą triobą, padėjo šnapso ir puikių valgių, o tam avinėliui paliepė purtytis – ėmė pinigai birt, tie žydai – rinkt! Tuojaus tie žydai tą avinėlį pakavojo, o į to vietą kitą pastatė.
Danielius, parsivedęs avinėlį, pačiai pasigyrė. Ta pati ir Danielius liepė pasipurtyt avinėliui, o jau tas nesipurto. Tai ta Danieliaus pati da labjau pradėjo Danielių krynyt. O tas žmogelis, pasėmęs virvę, vėl eina į girią pasikart – ir vėl randa tą senuką po medžiu besėdint. Senuks klausia:
– Kur eini, žmoguti?
– Et, kur eisi – einu į girią malkaut.
– Meluoji, žmoguti, tu eini į girią pasikart. Neik tu į girią pasikart. Aš tau duosiu tokį divoną. Kai tu manęs nematysi, tai tu sakyk: „Divone, išsitiesk“, – o paskui sakyk: „Divone, susiriesk!“
Danielius padėkavojo seneliui ir eina. Jau nemato senelio – ir pasakė:
– Divone, išsitiesk!
Divonas išsitiesė, ir ant to divono – visokių valgių. Danielius privalgė – paliepė susiriest, ir divonas susirietė.
Nešasi Danielius divoną namo pro karčemą. Vėl ta žydelka:
– Ui Danieliau, Danieliau, eik šę pasišildyt!
Danielius įėjo, pasidėjo divoną ant stalo ir pasakė:
– Ale jus nesakykt „Divone, išsitiesk!“
Tie žydai nuvedė Danielių į kitą stubą, visokių valgių pridėjo ir myli Danielių. O žydai tą divoną pakavojo, o į to vietą kitą padėjo. Danielius tą divoną parsinešė namo, pasigyrė pačiai ir liepė išsitiest, o tas divonas nesitiesė. Tada Danieliaus pati da labjau krynijo Danielių už prigaudinėjimą. Ir vėl Danielius, pasėmęs virvę, eina į girią kartis ir lyg tyčia pagiryje randa tą senį. „Tai mat, – mislija Danielius, – per tą senį nė pasikart aš negalėsiu“. Ir vėl paklausė tas senelis:
– Kur tu, žmoguti, eini?
– Einu į girią malkaut.
– Tai ne, tu eini į girią pasikart! Neik tu šiandien į girią pasikart. Še priimk tą maišą su dviem knipeliais, o kaip tu manęs nematysi, tai sakyk: „Knipeliai, iš maišo!“ O kaip tų knipelių nenorėsi, tai sakyk: „Knipeliai, į maišą!“
Danielius, pasėmęs maišą su knipeliais, eina. Susimislijęs ir pasakė:
– Knipeliai, iš maišo!
Tai tuodu knipeliai išlindo iš maišo ir pradėjo Danieliui duot į kailį! Danielius iš sykio nežinojo, nė ką daryt, bet paskui susimislijęs pasakė:
– Knipeliai, į maišą!
Tuodu knipeliu vėl į maišą. Danielius juokdamasi eina namo pro karčemą, o žydelka, ant slenksčio stovėdama:
– Ui Danieliau, Danieliau, eik šę pasišildyt!
Danielius įėjo į karčemą, pasimetė pas pečių maišą su knipeliais ir pasakė:
– Ale jūs nesakykit: „Knipeliai, iš maišo!“
Žydai varvaliuodami nuvedė Danielių į kitą stubą, duoda valgyt ir gert, o tie žydai ir pasakė:
– Knipeliai, iš maišo!
Tie knipeliai iššoko iš maišo – kaip pradėjo tiems žydams duot! Žydai visi rėkė „givalt“, kad net barzdos dreba:
– Ui Danieliau, atsimk knipelius iš maišo!
O Danielius pašokęs ėmė rėkt:
– O jūs, judošiai, atiduokit mano avinėlį ir divoną!
Žydai kuo greičiau atvedė avinėlį ir divoną atnešė. Tada Danielius liepė knipeliams į maišą sueit.
Dabar jau Danielius nešasi knipelius, divoną, avinėlį vedasi namo. Kaip tik Danielių jo boba pamatė – ir ėmė rėkt ant jo. Kad parėjo tada Danielius, paliepė knipeliams iš maišo – ant tos bobos. Kada jau knipeliai apdaužė gerai bobos ožio ragus, boba puolėsi prie Danieliaus su geru, prižadėdama jam būt gera ir paklusna. Tada Danielius liepė sueit knipeliams į maišą, o boba Danieliaus ir rankas, ir kojas išbučiavo. Paskui Danielius atnešė avinėlį ir divoną. Avinėlis purtosi – pinigai byra, divonas išsitiesė – ką pamislija, tą valgo! No tos dienos, rodos, saulė užtekėjo Danieliaus namuose. Ką pamislija, tą perka, ką nor, tai valgo. Pati meili pasidarė, ir nereik eit į girią pasikart.

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Liepalotai, k., Lukšių sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Liepalotų k., Naumiesčio prp., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 45, Nr. 31
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal