Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2110&FId=4012&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalaitį, kuris bėga kaip arklys, skraido kaip paukštis ir nardo kaip žuvis]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kada kitąsyk gyveno nežinomoje žemėje labai turtingas karalius, kuris turtų ir žemės gerybės turėjo neišmieruotas daugybes. Ale, apart visko, didžiausias jo turtas buvo trys jo mylimi tikri sūnūs. Netoli to karaliaus dvaro buvo nelabai plati upė, ale labai bjauri, kad nelabai kas galėdavo per ją pereiti ar pervažiuoti. Tada karalius pastatė marmulinį tiltą*, ir, kas per tą tiltą eis, tur užmokėti penkis šimtus grašių.
Pirmą naktį pastatė karalius savo vyriausį sūnų daboti tą tiltą. Daboja vyriausias sūnus tą tiltą. Jau apė dvyliktą užgiedojo gaidžiai, ir ateina pas tą tiltą toks senukas ir jau nor pereit, ale karaliaus sūnus užstojo jam kelią ir reikalauja penkių šimtų grašių. Senelis da prašėsi, kad už dyką perleistų arba nors nuleistų prekę, ale karaliaus sūnus nė šnekėt apė tai nenorėjo. Senukas, matydamas, kad nieko nenuderės, užmokėjo penkis šimtus grašių ir, perėjęs per tiltą, nuėjo sau. Ant rytojaus parnešė karaliui penkis šimtus grašių, iš ko karalius dideliai nusidžiaugė ir pagyrė savo vyriausįjį sūnų.
Antrą naktį antras karaliaus sūnus turėjo eiti daboti tą marmulo tiltą. Teip ir tam bedabojant, atėjo vėl toks senukas, vėl prašėsi, kad dykai perleistų, ale tas karaliaus sūnus nė nešneka. Neturėjo senelis ką veikti, turėjo penkis šimtus grašių užmokėti. Senelis, perėjęs per tiltą, nuėjo sau savo keliu, o karaliaus sūnus, su džiaugsmu parbėgęs namo, atidavė tėvui tuos penkis šimtus grašių, už ką jį tėvas dideliai pagyrė.
Ant trečios nakties priteko eiti jauniausiam sūnui tą tiltą daboti. Ale tą jauniausį brolį kiti du vyresniuoju laikė už niekšą ir kvailą, tai ir kaip tėvs paliepė eit jam tiltą daboti, šituodu broliu pradėjo ant jo rėkti:
– Ką tas, – sako, – durnius dabos... Bene jis išdabos? Da pavogdys tiltą arba užmigs ir praleis praeivius!
Ale kad jau jam kaleina atėjo, per nevalią turėjo eit dabot tiltą. Tada jauniausias karaliaus sūnus, vakarienę pavalgęs, nuėjo tilto daboti. Daboja tiltą, vaikščioja, nemiega jauniausias karaliaus sūnus. Kada gaidžiai pergiedojo pirmą eilią, ateina pasenęs, sukumpęs ir vos tik pašnekąs no senumo žmogelis. Atėjo ir bando eit per tiltą, ale karaliaus sūnus užstojo jam kelią. Tada senukas puolė ant kelių ir meldė, kad dykai perleistų per tiltą, nės jis neturįs kuo užmokėti. Per upę bijąs eit, kad nenuklimptų, o per tą daiktą neatbūtinai reikia pereit. Labai pagailo karaliaus jauniausiam sūnui to senuko, o kad tėvas nedažinotų, kad per tiltą pereis, o penkių šimtų neparneš, paėmė karaliaus sūnus tą senuką ant pečių ir pernešė per tą marmulo tiltą. Už tokią malonį senukas davė, už ką jį pernešė, tam karaliaus jaunesniamjam sūnui tokią galybę, kad jis galėtų, į arklį pasivertęs, bėgt kaip greičiausias arklys, į žuvį pasivertęs, galėtų plaukt kaip greičiausia žuvis, į erelį pasivertęs, kad galėtų lėkt kaip greičiausias paukštis.
Atėjo rytmetys. Parėjo namo jauniausias karaliaus sūnus. Karalius ir jo vyresni sūnus klausė, kur yra tie pinigai, kur už tiltą paėmė, o jisai drąsiai atsakė:
– Atėjo biednas, senas žmogelis, kuriam reikėjo pereiti per upę, o jis neturėjo pinigų užmokėti, tai aš, jo pasigailęs, pernešiau per tiltą, kad nebūt žymu, kur jis pereis.
Karalius labai už tai supyko ir išvijo sūnų savo ubagaut. Ką darys biednas karaliaus sūnus... Nuėjo į kitą karalystę ir vaikščioja sau. Nieks jį nė nevaro, mislija, kad koks karalaitis, kad su karališkais drabužiais.
Pakilo tarp karalių didelės vainos. Baisiai karaliai supykę ėjo prieš viens kitą per ugnį. Viens karalius pas kitą atvažiavo per labai daug marių, girių ir laukų, ale užmiršo pasimti dėl vainos reikalingiausį daiktą, tai yra žiūroną. Išleido tada karalius žinią į visą karalystę, kad kas jam parneštų žiūroną į tris dienas, tai jam atiduosiąs už pačią savo jauniausią dukterį.
– Aš parnešiu, – atsiliepė mums žinomas išvarytas karaliaus sūnus ir išėjo parnešt. Išėjo už karaliaus dvaro, pasivertė į arklį ir pasileido per laukus bėgt zovada. Pribėgo marias – pasivertė į žuvį ir leidosi plaukt kaip žaibas. Priplaukė girias – pasivertė į erelį ir pasileido lėkt. Ant galo pas žinomo karaliaus dvarą pasivertė žmogum ir įėjo į tą dvarą, pareikalavo žiūrono, kurį jam padavė jauniausia karaliaus duktė. Da dėl pasidrūtinimo davė jam sklėnyčią vyno ir savo žiedą labai puikų per pusę perlaužė, vieną pusę davė tam greitam vyrui, o kitą pusę sau pasiliko. Netoli antros dienos jau tas greičius grįžo, ale labai vėjuota buvo, tai jis ereliu pavėjui namo grįžo. Netoli karaliaus dvaro, jau norėdams nutūpt, pažeme lėkė, ir jį pamatė viens medinčius, užmieravo – trinkt ir nušovė. Atėmė žiūroną, erelį palikęs, nunešė žiūroną karaliui. Kaip tas medinčius nuėjo šalin, iš erelio pavirto žmogus.
Paskui tas karalius po laimingai vainai grįžo namo ir vežėsi tą, kuris žiūroną jam padavė. Vežėsi apženyt su savo jauniausia dukteria. Na, jau rengė veseliją, jau apženys savo tikrą dukterį karalius. Ale tai karaliaus dukteriai tas jaunikis išrodo nė šioks, nė toks, tik, rodos, ans gražesnis buvo, ale ir tikrai nepažįsta, lyg tas, lyg ne. Labai buvo puiki veselija tokio bagoto karaliaus, visko buvo, kiek tik reikė. Svečių buvo begalės, kurie gėrė, valgė ir linksminosi.
Da prieš vinčiavojimą ta jauniausia karaliaus duktė, kaip spindulys saulės vaikščiodama po svečius, dalydama vyną, kada vienam prastam apdriskusiui, ale labai gražaus veido jaunikaičiui padavė vyną, tas išgėręs įmetė tą pusę žiedo į tą auksinį kupkelį, su kuriuo vyną dalino. Karaliaus duktė apkabino jį, pabučiavo ir nusivedė pas tėvą. Kiti net nusistebėjo, kad ne sau paskirtą pabučiavo. Ale kaip tėvs pamatė, kas atsitiko, da išsyk netikėjo, bet kaip pamatė žiedą perlaužtą ir, sudėjus į daiktą, gerai tiko, ir kaip paskui da parodė tas karalaitis savo stebuklingas galybes, tada tas tėvas įtikėjo, kad kitoks nebūt galėjęs į dvi dieni parnešt žiūroną. Da toliaus, kaip tas greičius nusipasakojo, kad jį nušovė, kaip žiūroną atėmė, tada visi įtikėjo ir apženijo su tuo, kuris tikrai parnešė žiūroną į dvi dieni, o tą medinčių, kuris nušovė tą erelį, nuvedė už dvaro ir sušaudė už tai, kad jis neteisingai norėjo kito laimę pagriebti.
Da metai nesuėjo, o jau toji pora susilaukė kūdikėlį. Buvo balius. Aš ant to baliaus buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau. Paskui pasigėręs nuėjau ir, atsigulęs į pakulas, užmigau. Paskui provijo karabinus ir kimšo su pakuloms, teip nematydami ir mane įkimšo. Kaip šovė, aš per orą lėkiau lėkiau ir kai kritau ant žemės – ir išsimušiau koją, dėl to dabar ir šlubuoju. Ar graži mano pasaka? Kad tau graži, ir man graži.

PATEIKĖJAS: Vincas Viltrakis

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Rudžiai, k., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Rudžių k., Naumiesčio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 56, Nr. 36
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal