ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2111&FId=4013&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vargšą žmogų, kuris už gerą širdį į dangų pakliuvo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo viens vargdienis žmoguks: nedidelis, apskurdęs, plaukais apšiupęs, kaip ir kiti arklininkai. Pristojo jis pas vieną žmogų gaspadorių tarnaut ant metų už tris skatikus. Išbuvo metus ir teip darbavos, kad niekados dykas nebuvo. Gyvulius mylėjo, padarinę čėdijo, teip algės gerai, kaip tikt galėjo. Paėmė algos tris skatikus, nunešė ir įmetė ing šulinį. Piningėliai plumptelėjo ir nuskendo, o jisai apsiverkęs parėjo namon ir pasiliko ant antrų metų. Antrus metus tarnavo dar geriaus. Pabaigęs metus, nunešė algą ir vėl nuskandino šulinij. Pasiliko ant trečių metų ir jau teip dabojos, teip dabojos, kad tikt viernai ištarnautų. Pabaigęs metus ant Kalėdų, paėmė algos tris skatikus, nunešęs įmetė ing šulinį. Piningai plumptelėjo, pasinėrė ir vėl iškilę plauko ant viršaus vandens. Jisai juos išsigriebė, įsidėjo į kišenių ir aina. Gaspadorius ir gaspadinė prašu, kad liktųs dar ant vienų metų, ale kur jis tau liksis, tiktai žeria, kepurę užsismaukęs ant pakaušio.
Ėjo jisai, ėjo gal dieną, gal dvi, o gal ir daugiau ir susitinka ant kelio ubagą. Ubags prašo almužnos. Jisai išėmė vieną skatiką, davė ir vėl aina. Paėjo gerą galą – sutinka vėl ubagą, da silpnesnį nekaip pirmutinį, tokį senelį, kad kan tikt paeina. Prašo almužnos. Davė ir tam skatiką. Ubags padėkavojęs nuvėjo savo keliais. Aina aina vėl gal kokią dieną ar daugiau ir susitinka ubagą – kad jau silpnas, ronuotas, kan tikt gyvas. Prašo almužnos. Pažiūrėjo pažiūrėjo, pamislijo pamislijo – atidavė paskutinį skatiką ir aina kaip bizas. Galą paėjęs pasivija senelį, pasisveikinęs pradėjo šnekučiuoti ir išsišnekėjo apie viską, kaip trejus metus tamavo, kaip savo algą išdalijęs ubagams. Senelis sako:
– Pasiskubykime biskį, o pavysime mano draugą.
Pasivijo senis, apsakė ape to žmogaus atsitikimus ir užklausi:
– Na, kaip tu, Petrai, misliji, ką jam už tai reikėtų duoti?
Petras pamislijo, pamisliję ir tarė:
– Viešpatie, už jo tokį darbą ir mielaširdystę išpultų duoti, ko tiktai jis prašytų.
Senis sako:
– Gerai, duosiu ant tavo žodžių. – Ir klausia: – Na, žmogeliau, ko tu nori nu manęs, prašyk, o aš tau duosiu.
Žmogus sako:
– Aš norėčiau turėt tokią skripką, kad, kaip užgraičiau, visi, kas tikt išgirs, šoktų.
O Petras sako pamaži ing ausį:
– Prašyk dangaus!
Seniuks davė jam skripką ir vėl sako:
– Na, prašyk da, ko nori, o duosiu tau!
Jisai pamislijo, pamislijo ir sako:
– Aš norėčiau gaut tokį maišą, kad kam paliepsiu į jį lįst, tuojaus lįstų, o be mano paliepimo neišlįstų.
O Petras sako:
– Durniau, prašyk dangaus!
Senis davė maišą ir vėl sako:
– Prašyk dar sykį, ko nori, o duosiu tau.
Petras sako:
– Prašyk dangaus!
O jis vėl pamislijęs sako:
– Aš norėčiau turėt tokį žiurstą, kad kur aš pasitiesęs į jį atsisėsiu, nieks neturėtų valės manęs išvaryti.
Davė senis ir tą. Priėjo bešnekučiuodami kryžkelį. Vieni nuėjo vienu keliu, o jis – antru. Aina aina, aina aina, pamati – atvažiuoja ponas su karieta tokia jau dailia, kad tikt žiūrėt: lekajus guzikuotas, važnyčia vuodeguotas, arkliai šeši, visi kaip nulipyti, kaklus išrietę, vuodegas išpūtę, ausimis tik sklaido, pakinktai šikšniniai, išauksinti, išsidabruoti žėri, blizga, tvykso. Buvo pravažiavę pro šalį, ale pons paliepė važnyčiai apstabdyti arklius. Apstabdęs klausė:
– Žmoguti, ar moki žaist, kad skripką nešiojies?
Ir kvatoja atsilošęs karietoje. Tas žmogus, nieko nelaukdamas, kapt skripką iš po pažasties į vieną ranką, smičių – į kitą, – kaip užrėš aplinkinį paspausdamas, paspausdams, paskambydams, pašvilpdams, pačiulpdams, patrepsnindamas! Kad pradės tas pons šokt, karieta – šokt, arkliai – šokt, lekajus su važnyčia – šokt, kad dulkis stulpais kaip kaminai rūksta, žemė dreba! Tenai netoli šalimais buvo arškėtyns. Jis bežaisdamas įsilipo į arškėtyną – šokikai pasku jįjį, o jis rėžia, o jis žaidžia, o tie šoka, o lamdas po arškėčius. Susibadė, susikruvino, rėkia kaip tikt galėdami:
– Tiktai, susimildams, nustok žaidęs, nustok mumis kankinęs!
O jisai sako:
– Ar prižadat daugiaus iš vargšų pakeleivių nesišaipyt, ką?
Pons rėkia:
– Prižadam, prižadam, tiktai nustok, nekankyk mūsų, žmogeliau tu Dievo.
Paliovė žaidęs – nustojo šokę. Pons savo keliais nuvažiavo, o jisai nuvėjo savo keliu. Aina aina, aina aina teip kasžin per kokiuos kalnus, per krūmus, kelmynus, pelkes. Jau pradėjo temti, jau ir visai sutemo, lyg kad pradėjo niauktis. Mislija sau: „Tai dabar turėsiu nakvynę su meškoms ir su vilkais daikte“. Teip besirūpindamas jis pakėlė aukštyn galvą, kad žiūr – dvaras, baisu pažiūrėt koksai: stogas dangų siekia. Pradžiugo žmogutis, įeina ing vidų par vartus, žiūr – tuščia, nematyt nieko. Įeina par duris ing palocių, ing rūmą – tuščia. Aina toliaus par vieną stanciją, par kitą – tuščia. Supykęs nusirengė, atsigulė ant aslos nieko nelaukdamas ir užmigo. Gal jis miegojo valandą kitą, o gal ir ne, tiktai išbudęs žiūr – velnias išsišiepęs priešais su žvake stovia, nu parilsio lekuoja, vuodegą kaip šuo vinguliuoja ir sako:
– Kaip tu, žmogau, turėjai dransą pas poną mano lovoj gultė, kaip tu atsidransinai įeit ing tą dvarą? Ar tu nežinojai, kad tame dvare nė viena gyva dūšia negal nakvotė, nes ją mano pons praryja, a?! Eik lauk ko greičiausiai, aš tau sakau, gailėdams tavo jaunystės, tavo sveikatos, o jeigo manęs nepaklausysi, pražūsi kaip pirdals vandenij!
Žmogus pasitąsė pasitąsė, pasiraižė, pažiovavo ir, lyg kad negirdėjęs nieko iš velnio rėkavimo, iš lėto, kaip kalvio gizas veliuoniškis, užklausė:
– Kokią turi provą mane budyt? Kas tu esi? Sakyk tuojaus!
Velnias supyka, dantims sugriežė, nosį sutraukė, kaktą suraukė, nuspjovė ant žemės ir užriko velnišku balsu:
– Ar tu neisi greičiaus lauk iš čia, iš namų pono mano? Kad aš geruoju šneku su juom, kaip su žmogum, tai jis dar grubijonis, – eik lauk! Kad tavo čionai dūkų nebūtų!
Žmogus praskėtė maišą ir sakė velniui:
– Lįsk ing maišą!
Velnias šmakšt įlindo ir tyli kaip susišikęs. Žmogus atsigulė ir vėl užmigo, ale dabar jau atsigulė ant lovos, o ne ant žemės. Vėl pamiegojus jam kolek, pradėjo kasžin kas duris trankyt be susimylimo. Jisai pabudęs žiūr ir mislija sau, kas čionai do padūkėlis atbėga, atsibaladoja. Ogi įlėkė vėl velnias, ale jaunutis, ką tik ragučiai dygsta, pačių tų smarkiųjų vienšnervių veislės. Inlėkęs apsisuko ant vienos kojos, pašnerkštė su savo viena šnerve ir tarė:
– Kas tu do viens esi, kaip drinsai ing svetimus namus lįsti ir smirdantį kūną ing mano pono lovą guldyti?! Eik lauk, nususėli, o ne, tai aš tave kaip matai ing dulkes sutrįsiu!
Ir jau buvo bepuolans prie žmogaus. O šis praskėtė maišą ir sako:
– Lįsk ing maišą!
Velniūkštis nieko nelaukdamas šmurkšt įlindo. Žmogus suniurki, suniurki ir pasikišo po lova. Norėjo gulti, ale išgirdo vėl duris trankant su neišpasakyta syla. Dar kitoje stancijoje jau pradėjo rėkaut:
– Kas čia smirdi? Čia gyvas žmogus yra – kas čia smirdi?
Prasidarė durys – kad pradėjo velniai griūt kaip bulvės iš maišo, o visi baisūs, šlykštūs, viens už kitą šlykštesni: viens storas pilvotas, kits šlubas kuprotas, kits raguots, naguotas, o vis vuodeguotas, kumpnosis, vienšnervis; vienas už kitą juodesnis, kad baimė pamislyt, ne tikt ką žiūrėt. O jau pats vyriausias – nėr ką nė šnekėti, koks buvo šlykštynė. Inpuolė, apspito žmogų ir jau norėjo pradėti draskyt, ale jis nieko nelaukdamas sako:
– Lįskit ing maišą visi, kiek tik esat!
Šmurkšt, šmurkšt sulindo. Jis užrišo maišą, padėjo po lova ir vėl atsigulęs užmigo.
Rytą atsikėlęs apsirengė, papoteravo ir jau ruošės aitė ing tolesnį kelią, kaip štai pamatė – atvažiuoja vežimas, prisėdęs ponų. Invažiavo par vartus, išlipo ponas su lekajum ir eina ing vidų. Įėję atranda žmogų pakeleivį su maišu bestovintį. Ėmė jo klausinėti:
– Kas tu esi, iš kur, ar seniai čia atėjai?
O dažinojęs, kad jau iš vakaro, ėmė klausinėti, ar niekas nakčia nesivaidino, ar nesibaldė. Jisai sako:
– Kurgi nesivaidys... Prilėkė pilnas palocius velnių, ale aš juos visus sukriušau. Štai kur – ing šį maišą.
Čionai parodė su pirštu ing maišą, kurs stovėjo kampe pastatytas. Ponas apsakė jam, kaip tas dvaras buvo apsėstas velniais, kiek jau jame žmonių pražuvo ir kaip ir dabar nieks negal nakties pernakvotė jame. Jisai, išklausęs tų visų pasakų, pasiėmė maišą ant pečių, pasakė ponui, kad daugiau nesibijotų, nės jau nieks tame dvare nesivaidys, išėjo iš dvaro ing tolesnį kelią. Priėjęs prie pelkės, maišą su velniais įgrumdė ing pelkę, o pats nuėjo tolyn.
Daug dar metų jis gyveno ant svieto ir kur tiktai nueidavo, žmones jįjį visur mylėdavo, duodavo nakvynę ir valgį, o jisai ką nors jiems papasakodavo ape kitus kraštus, kur buvo buvęs, kan matęs. Ilgainiu nusibodo jam gyventi, o giltinė bijojo prie jo lįsti, kad nepadarytų ir jai, kaip velniams padarė. Susimislijo gyvas aitė ing dangų. Prieina, baldos ing duris. Atrakino Petras ir klausė:
– Ko tu nori?
– Noriu, – sako, – dangaus!
– O kad aš tau kitąsyk sakiau: prašyk dangaus, kod’ neprašei, ką? Dabar gali ait sau, kur nori.
Ir, pasakęs tai, užtrenkė dangaus duris ir užrakino. Žmogutis apsiverkė. Apsiverkęs ir mislijo, kan dabar darytė. Sumislijo aiti ing peklą. Atėjo pas peklos duris, pasibaldė. Šlubis velnias atrakino duris ir, mislydamas, kad jo draugai atitarabanija kokią griešną dūšią, pravėrė duris. Ale kaip tikt pamatė, kad tai tas velnių žavintojas, džinkt duris uždarė ir cypdams nupleškėjo ing gilumą peklos. Žmogus mato, kad jau nėra ką veiktė, – susimislijo apgaut šventą Petrą. Nuėjo pas dangaus duris, tykojo tykojo, kol šventas Petras atsitraukė nu durių. Kaip tikt pamatė, kad Petro nėr, jis atsirakino duris, šmukšt įlindo ing dangų, pasitiesė žiurstą, atsisėdo ant jo ir sėdi. Ateina Petras ir sako:
– Ar tu neisi lauk iš dangaus?! Kas tau čia pavelijo sėdėt?
O jisai sau ramiai atsiliepia:
– Kas man davė šitą žiurstą, ant kurio sėdžiu, tas davė ir valią čionai sėdėt.
Petras nubėgo pasakyt ponui Dievui ir pasiklaustė, kan su juom darytė. Dievas sako:
– Petrai, tu turėjai valią jo neįleisti ing dangų, o kad jisai įlindu, tai jau tegul ir sėdi sau sveikas.
Ir dabar jis dar ten tebesėdi ir klauso, kaip aniuolai gieda ir už košę su spirgais provojas. Aš jį mačiau, kaip ten buvau.

FIKSUOTOJAS: Virakas (Virikas)

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Seredžius, mstl., Seredžiaus sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Seredžius, Kauno aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 59, Nr. 37
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal