ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2115&FId=4018&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip vargšo sūnus vedė pono dukterį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno viens labai turtingas dvarponis. Jis niekad neprijimdavo į nakvynę ubagų. Teip vieną vakarą atejo du senu ubagėliu į nakvynę pas tą poną. Prašose, bet tas ponelis neprijema. Teip ant galo jo pati ir sako:
– Prijimkiau, pupkeli, tus senelius į nakvynę, – kur jie benueis?
Ir prijėmė ponas narnėdamas. Gerai atsigulti kur tau duos, nusiuntė į žansininką juos gulti. Paskui pons sako savo pačiai:
– Eik tu, dūšele, pasiklausyk, ką jie kalbasi.
Ji ir nuejo. Paskui pagrįžus ir sako:
– Jie kalbasi teip: „Šį naktį užgims ant svieto Jono Matulio dvyliktasis sūnus. Paskui tas sūnus, – sako, – gaus sau už pačią šitų ponų dukterį ir teipgi gaus jų dvarą“.
Kaip užpyks ponelis už tokią jų kalbą ir tuoj sukosi su bizūnu prie žansininka, kad išmušti tuodu seneliu. Bet, atidaręs duris žansininko, neberado nakvojančiųjų. Ant rytojaus jis nuejo pas Joną Matulį ir kaip tik atrado užgimusį dvyliktą sūnų. Jonas Matulis buvo labai neturtingas. Nuejęs ponas užsiprašė, kad jį į kūmus vadintų. Jonas Matulis apsidžiaugė, kad toks ponas bus kūmu jo vaiko. Vaiką pakrikštijo ir pargrįžo namon pas tėvus vaiko. Paskui ponelis ir sako:
– Ar žinai ką, atiduok tu man tą vaiką auginti. Aš tau duosiu bačkelę raudonųjų už tą.
Matulis džiaugiasi, kad ponas ema vaiką auginti, jug ir teip savo šeimynos nebegal jis išmaitinti, – ir atidavė už bačkelę pinigų. Ponas su vaiku išvažiavo į savo dvarą. Bevažiuodamas keliu, užvažiavo nedidelį mišką. Jis ir įmetė tą vaiką į krūmą:
– Še tau, būk tu dabar mano žentu, sujės tavi vilkai, – tarė ponas ir nuvažiavo savo keliu.
Tuo tarpu ejo keliu ubagas, užsakinėdamas, kuomet atvažuos kalėdoti, ir atrado krūme įmestą vaiką. Ką daryti? Jug nepaliksi ant kelio – pajėmė drauge. Jam reikėjo tad eiti pas tą poną, o jo pavardė buvo Rojus, užsakyti kalėdininkus. Nuejo jis pas poną Rojų. Pamatęs vaiką, klaus:
– Kame radai?
Ubagas atsakė: ten ir ten.
– Ar negalėtumei man atiduoti? Aš tau užmokėsiu.
Ubagas džiaugdamos atidavė ponui. Tad ponas mislijo, kaip čia reikės nusikarti nuo to vaiko. Ir išmislijo įdėti į bačkelę, užtaisyti ir paleisti ant vandens. Teip ir padarė. Indėjo į bačkelę ir paleido ant upės. Vanduo tą bačkelę nunešė pas klioštorių, kurs stovėjo ant upės kranta. Zokaninkai, pamatę plaukiant bačkelę, liepė savo tarnams sugauti ir ištraukti. Ištraukė ir atplėšę atrado ko tik gyvą vaiką. Zokaninkai pajėmė vaiką prie savęs ir davė vardą jam Rastinis. Jis klioštoriuje suaugo. Zokaninkai išmokino jį visokių gudrysčių ir norėjo iš jo padaryti zokaninką.
Vieną kartą atvažiavo ponas Rojus viešėtų pas zokaninkus. Beviešant jis gird, kad zokaninkai vadina savo mokintinį Rastiniu. Rojus ir klaus, dėl ko jie jį vadina Rastiniu. Zokaninkai sako:
– Et, čia vieną vakarą pamatėme plaukiant bačkelę, sugavome, ir bačkelėj pasirodė vaikas. Mes nežinojom, kokį vardą jis neša, ir pravadinome Rastiniu.
Ponas Rojus suprato, kas tai buvo per Rastinis. Jis prašo, kad zokaninkai atiduotų Rastinį jam.
– Aš, – sako Rojus, – turiu vienintėlę dukterį, galės jis vesti ją.
Zokaninkai sutiko ir atidavė jam Rastinį. Tad ponas parašė laišką pas savo pačią ir įdavė Rastinui nunešti, o jis pats žadąs toliaus važiuoti. In laišką parašė šius žodžius: „Pajimk tą vaikiną ir įmesk į muilo pabriką, tegul iš jo kūno muilą padirba“.
Pajėmęs laišką, Rastinis iškeliavo pas ponią Rojienę. Beidamas keliu, sutiko du seneliu. Jie paklausė, kur jis eina. Rastinis pasakė. Tad viens senelis paprašė laišką jam parodyti. Rastinis padavė. Senelis, pajėmęs laišką, papūtė, sudaužė su pirštais ir padavė Rastiniui.
– Dabar būsi laimingas, – pasakė seneliai ir nuejo savo keliu, Rastinis – ir savo keliu. Tie seneliai buvo tie patys ubagai, kur nakvojo pas poną Rojų: viens buvo Dievas, antras – šventas Petras. Pajėmęs senelis laišką perkeitė žodžius buvusiame laiške ant žodžių: „Tas vaikinas yra mūsų būsiantis žentas. Padaryk vestuves su mūsų dukrele, aš ant jų vestuvių neparvažiuosiu, neturiu laika, – turiu būtinai toliaus keliauti“. Parnešė Rastinis laišką poniai Rojienei, padavė. Ji perskaičius sukvietė visą giminę ir pakėlė tirštas vestuves savo dukters su Rastiniu.
Neužilgo po vestuvių parvažiuoja ir ponas Rojus. Jis mislijo sau, kad Rastinis seniai yra suvirintas muilo katile, bet apsiriko! Kaip pradės rūgoti ant savo pačios už tokį darbą! Pati sako:
– Kad teip buvai parašęs man.
– Aš tau buvau parašęs nugalabyti jį, – tarė Rojus.
Pati parodė jam laišką. Ir teisybė – buvo jo rankų parašyta pakelti vestuves to berniuko su dukteria.
„Ar aš tavim ir nenusikarsiu, benkarta šmoti?“– mislijo Rojus.
– Dabar palikai mano žentu, – sako Rastiniui Rojus, – eik dabar pas kirminų karaliaus ir prašyk, kad jis atiduotų du mano laivu, kurius jis prarijo beplaukiant. O jei neatrasi tų laivų, tai aš tau galvą nukirsiu.
Ką daryt? Išejo Rastinis prie kirminų karaliaus. Beeidamas keliu, priejo seną anžuolą. Anžuolas ir sako:
– Kaip nueisi prie kirminų karaliaus, paklausk, ar aš ilgai ant svieto bebūsiu.
– Gerai, paklausiu, – tarė Rastinis ir eina toliaus. Priejo didiliausį tiltą per upę, užejo ant tilto – žiūr, kad grindai iš kaulo. „Na, kas čia do tiltas?“ – pamislijo Rastinis.
– Kaip nueisi prie kirminų karaliaus, paklausk, ar ilgai per mane bevažinės, – prakalbėjo tiltas.
– Gerai, paklausiu.
Ir išejo per tiltą. Paskui išejęs apžiūrėjo gerokai ir suprato, kas per tiltas. Tai buvo didžuvė, išsitiesusi skersai upės. Eina jis toliau. Priejo upę. Tilto nebuvo, buvo plaustas (paramas). Žmogus perkėlė jį per upę ir sako:
– Kaip nueisi prie kirminų karaliaus, paklausk, ar ilgai aš čia bekilnosiu.
– Gerai, paklausiu.
Ir eina savo keliu. Ant galų gala priejo kirminų karaliaus dvarą. Inejo į rūmus, atrado kirminų karalienę marškinius besiuvant.
– Šviesiausė karaliene, pasigailėk tu manęs, – tarė Rastinis. – Aš esu nelaimingas žmonelis.
– Ką tu reikalauji, pasakyk, jei ką galėsiu gero padaryt, aš padarysiu, – tarė karalienė.
Rastinis viską išpasakojo. Paskui karalienė liepė atsigulti jam į skrynią ir, kaip pagrįš karalius, viską klausyti, ką jis jai pasakys. Jis atsigulė į skrynią.
Paržvangėjo kirminų karalius, įbėgo į savo rūmus ir prašo jėsti. Karalienė padavi jam valgymą. Bevalgant karaliui, karalienė nudavė, būk užsnūdusi, paskui pabudo ir sako:
– Et, tau bevalgant aš užsnūdau ir mačiau labai navatną sapną.
– Pasakyk man, ką tu sapnavai, – tarė karalius.
– Ką čia ir pasakoti pačius nėkus...
– Pasakyk vis tiek, ar nėkai, ar ne nėkai.
– Priejo prie manęs žmogus ir klausia, ar ilgai anžuolas bebus ant svieto, kuris stovi pas tiltą su kaulo grindais.
– Je, kad tas žinotų, priejęs apeitų apie anžuolą tris sykius, spirtų su koja – anžuolas ir pavirstų, o puo anžuolu atrastų daugybę piningų, – atsakė karalius.
– Paskui vėl klausia, – tarė karalienė, – ar ilgai bevažinės per didžuvę.
– Kad tas žinotų, – atsakė karalius – perėjęs per tiltą-didžuvę, prisakytų atiduoti du laivu pono Rojaus, didžuvė išspjautų du laivu, ir nueitų per upę.
– Ant galo da klausė, – tarė karalienė, – ar ilgai tas žmogus ant upės bekilnos žmones.
Karalius sako:
– Kad žinotų jis, kaip kels poną Rojų, pirmu nuliptų nuo plausto ir – paliktų Rojus bekilnojąs.
O Rastinis viską gird. Pajėdęs karalius atsigulė ir teip smagiai užmigo, kad nuo jo pūškavimo rūmai plyšta! Karalienė priejo prie skrynios, atidarė:
– Nu, dabar lįsk laukan ir bėk, kad nepajustų tik karalius: jis tave gal suėsti.
Rastinis už tokį gerų širdį pabučiavo į ranką ir išsileido bėgt. Atejo prie anžuolu. Anžuolas klaus:
– Na, ką pasakė?
Rastinis, nėko nesakęs, apejo tris sykius ir spakt su koja. Anžuolas pargriuvo ant žemės, ir jis tikrai atrado daugybę piningų.
Bėga jis pas tiltą. Antejo ant tilto – didžuvė klaus:
– Ką pasakė karalius?
– Palūkėk, leisk išeitis.
Išejo per tiltą ir sako:
– Atiduok du laivu pono Rojaus, kur prarijai.
Susijudino didžuvė ir išsplioja du laivu, net su žmonėmis, o pati paplaukė toliau. Tuoj Rastinis sėdo į laivą, antrą prisirišo prie galo ir nuvažiavo pas anžuolą. Susipylė piningus į laivus. Jų teip buvo daug, kad abu laivu pripildė. Paskui sėdo į laivus ir parvažiavo namon. Bevažiuodamas privažiavo plaustą. Plaustininkas klaus:
– Na, ką pasakė kirminų karalius?
– Pasakė tą, – tarė Rastinis. – Kad kelsi per upę poną Rojų, kaip privažuosi prie antro pašalio, tad tu pirmasis nušuok nuo plausto – Rojus pasiliks ant plausto visados bekilnojąs.
Padėkavojo jam plaustininkas. Rastinis pavažiavo. Jau arti dvaras Rojaus. Privažiavęs prie dvaro, kurs stovėjo ant upės kranto, apsistojo. Tad pamatė ponas Rojus ir kaip pradės rūgoti jį:
– Tu šioks, tu toks, benkarto vaiks, ar tave neprarijo kirminų karalius?
„Ką čia daryti? Ar paliks tas benkartas mano žentu? – mislija Rojus. – Važiuosiu aš pats prie kirminų karaliaus“. Ir išvažiavo. Bevažiuodamas privažiavo prie tos vietos, kur reikėjo per didžuvę pervažiuoti. Žiūr – nebėra. Važiuoja tad prie plausto. Plaustininkas apsidžiaugė, Rojų pamatęs, perkėlė jį į antrą pusę, nušoko pirmasis – Rojus ir paliko ant visad bekilnojąs.
Rastinis, pavarde Matulis, paliko begyvenąs dvare su savo pačia.

FIKSUOTOJAS: Ignas Rimkūnas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 71, Nr. 41
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal