ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2124&FId=4026&back=home

PAVADINIMAS: [Apie išsipildžiusį sūnaus sapną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo bagotas ponas, turėjo daugybę dvarų ir savo skarbo galo nežinojo. Ale visas džiaugsmas to pono buvo vienturtis sūnus, kurį labjau mylėjo ne kaip savo dūšią.
Vieną sykį sapnavo tas sūnus labai navatną sapną, kurį atsikėlęs rytmetij teip tėvams apsakė:
– Rodėsi man, jog aš nusiprausiau į čystą vandenį, o mama ir tėtė gėrė to vandens ir ant galo susipešė už tą vandenį.
Tėvas ir motina, išklausę to sapno, baisiai perpyko. Tėvas, lazdą paėmęs, išvijo sūnų iš savo dvaro. Pas dvaro vartus tėvs atsistojęs pasakė:
– Baltrau, buvai mano mylimas sūnus, o dabar kad pats sau tokį lėmimą padarei, tai tegu tave girioje žvėrys laukiniai sudrasko.
Tai ištaręs tėvas vartus uždarė ir užrakino. Ką darys biednas Baltrus? Eina į girią ir mislija sau: tegul jau teip ir bus, kaip tėvs sakė. Eina Baltrus per girią verkdamas, žiūri – po aukštu medžiu sėdi toks senelis ir vyželę pina. Sustojo pasilsėti po tuo medžiu pas tą senuką. Pradėjo šnekėt no pereitų laikų. Nusipasakojo Baltrus savo bėdas, tą sapną, kaip paskui tėvas jį išvijo, – viską gražiai nusipasakojo, paskui senuko klausė rodos, ką gal jis daryti. Senelis Baltrukui davė į rankas tokią rykštę ir pasakė:
– Ką tik tu su ta rykšte kirsi, tai tą nukirsi.
Baltrus kirto medį, ir medis parvirto. Paskui padėkavojo senukui ir ėjo toliaus. Eina per girią ir priėjo stubelę, ir prie tos daugiau triobelių. Įėjo į stubelę – randa senuką ir senukę, ale abu aklu. Baltrus prašosi į nakvynę, o tas senukas atsakė:
– Ką tu, vaikeli, pas mus veiksi? Ar nebijai čia vaikščioti? Kad tave raganos pagautų, tai tave nukankytų.
O Baltrus net verkdams pradėjo prašytis:
– Aš, – sako, – ir judviem gyvulius galėsiu ganyti, aš, vargdienis, neturiu kur būti.
Susimylėjo senukai ant vargingo Baltraus, priėmė pas save pernakvot. O ant rytojaus Baltrus išginė kaiminę senukų. Gano pagiryje Baltrus sau dainuodamas, ir ateina ragana baisi, ateina riaumodama ir, pamačius, kad po girią gano koks tai nepažįstamas jaunikaitis, puolė prie jo, ale tas į medį įsilipo. Tada ragana pradėjo palei žemę tą medį graužt. Jau į pusę medį pagraužė. Ale pamatęs Baltrus, kad jau pagrauš, kirto su rykštaite, ir nulėkė raganos galva. Baltrus išganė per dieną laimingai, vakare parginė. Seniai labai džiaugėsi, da paklausė, ar raganos neužpuolė.
– O aš tų raganų nebijau, – atsakė Baltrus.
Tada abiedviem senukam buvo smagiau, kai priprato. Paskui prašė Baltraus, kad neišeitų. Baltrus prižadėjo neišeit.
Ant rytojaus vėl išginė kaiminę, nusiginė į tą vietą, kur raganą užmušė, – pasturgalis jau pastipęs, o galva da gyva tos raganos, akys mirksi. Štai jam ten betriūsiant ir ateina riaumodama kita, da baisesnė ragana, vietoje plaukų ant galvos su gyvatėmis. Ateidama keikė ant Baltraus, kad jis jos seserį užmušė. Baltrus įsilipo į medį, o ragana pribėgus ir griaužė griaužė griaužė – jau medis virsta. Tik Baltrus kaip kirto su rykštaite – ir raganos galva nusirito! Baltrus dabar sau ramiai ganė igi vakarui, vakare parginė. Senukai labai džiaugėsi, o Baltrų mylėjo kaip savo vaiką.
Trečią dieną Baltrui beganant, ateina trečia ragana, da baisesnė, su keturiomis akims, gylį iškišus, putos iš snukio drimba. Ateina tiesiog ant Baltraus ir ambrija:
– Jau dabar tu neliksi gyvas! Tu užmušei mano anuodvi seseri. Tu žmogžudi, niekadėjau, dabar tau bus smertis, aš tau galą padarysiu!
Teip bambėdama ragana prisiartino prie Baltraus, o jis su rykštaite nukirto jos galvą. Visų trijų raganų galvos gyvos, raičiojasi ant žemės. Baltrus, surinkęs tas galvas, sudėjo į krepšį, kurį su savim turėjo dėl įsidėjimo maisto. Užrišęs krepšyje pradėjo mušt. Ale ima ir sutrūksta lazda. Visokių medžių lazdas sumušė. Paskui Baltrus pasipjovė šermukšninę lazdą. Kaip su ta ėmė duot, tai raganų galvos velnišku balsu kaukė, kad net giria skambėjo. Ant galo pradėjo prašytis, kad nemuštų, o Baltrus da labjau pradėjo mušt, kalbėdamas:
– Jūs velnio paveikslai, norėjot mane užmušt, senukams akis išlupot – dabar duosiu, kol pastipsit!
– Susimildamas, nemušk, senukams akis vėl galima įdėt, jei tik nori.
– O kur gausi akis? – suriko perpykęs Baltrus.
– O nueik į tą stubelę, kur senukai gyvena, ten po slenksčiu prakask.
Baltrus nuėjo, prakasė ir rado abiejų senukų akis. Ale nelaimė: įdėjo, o neprigyja. Baltrus nuėjęs vėl raganų galvoms pradėjo duot už tai, kad akys neįgyja, o raganos vėl duoda rodą:
– Eik, – sako, – pas upelį, ten rasi tokį šaltinį, iš to šaltinio pasisemk vandens. Kada su tuo vandeniu patepsi, tada įgis akys. Ir pats jeigu nusiprausi su tuo vandeniu, tai gausi labai gražų veidą.
Baltrus parsinešė to vandens, patepė akis – akys įgijo. Koks buvo džiaugsmas ir linksmybė senukams, kada pamatė šviesą. Seniai abudu paskui apsiprausė, ir Baltrus nusiprausė, ir visi pastojo labai gražūs. O tų raganų galvų Baltrus ir nepaleido iš krepšio, kad vėl žmonėms iškadų nedarytų. Iš to džiaugsmo senuks davė Baltrui labai puikų arklį.
Dabar seniai rengėsi važiuot į svečius, o Baltrų palieka namie. Ir pavelijo tam Baltrui, ką jis nor – gert, ką jis nor – valgyt, į visas triobas gal eiti, tik į vieną stubelę uždraudė eit:
– Kaip tik tu įeisi į šitą stubelę, mes tuojaus pajusim ir parvažiavę tave išvysim.
Tai pasakęs, senis ir senoji išvažiavo. Baltrus, likęs namie, ką nor, valgo, ką nor, geria, po visas triobas vaikščioja, į visas jam valna įeit, tik į vieną nevalna, o jam net dantį gelia, kas to triobo gal būt. Priėjęs prie durų, pradėjo mislyti: „Ką biskį pažiūrėsiu, tai nieko nekenks“. Teip mislydams pradarė duris – žiūri, kad pilna triobelė brangių daiktų ir pinigų. Baltrų paėmė godumas: pasėmė aukso ir sidabro, ir brangių daiktų, pasėmė savo arklį, kur jam tas senis davė už išgydymą akių, ir išėjo, kur kojos veda. Eina toliau, nė pats nežino, kur einąs, ir teip beklaidžiodamas susitinka tokį senuką, kuriam išpasakojo visą savo atsitikimą, ir klausė, kur jo namai: norįs eit namo, ale nežinąs kur.
– Negerai, vaikeli, su tavo namais. Namo pareit galėtum, jei manęs klausytum.
Baltrus prižadėjo klausyt, o senis jam teip nupasakojo:
– Žiūrėk, vaike, šitas kelias eina tiesiog į tavo tėvynę. Ale tuo keliu niekas negal pereit, nės ant jo yra devyni levai: kaip tik ką pamato – ir suėda, o apsilenkt jų nėr kur, iš šalių kalnai ir giria tokia tanki, kad negali perlįst. Tai, vaikeli, jeigu tu juos pergalėsi, tai liksi gyvas, o jeigu jie tave įveiks, tai tave suės.
Baltrų ant to žodžio net šiurpulys paėmė, ale senis pradėjo ramyt:
– Nebijok, – sako, – aš tau duosiu rodą, kaip galėsi no jų atsigyt. (O Baltrus buvo palikęs tą stebuklingą rykštaitę, o iš antro sykio nenorėjo grįžt.) Kaip eisi šituom keliu, tai vis dairykis į šalis. Po kairei pusei pamatysi tokį kupstą. Tą kupstą paspirk – po kupstu rasi geležinius drabužius ir geležinę ragotinę, labai baisią ir aštrią. Tais drabužiais apsirėdyk, tą ragotinę į ranką paimk ir eik. Kaip pasitiksi levus, jeigu tu jų nepergalėsi, tai tau galas, o jeigu pergalėsi, tai laimingai namo parkeliausi. O kaip prieisi kraštą girios, tuos drabužius ir tą ragotinę padėk po velėna. Šitą arklį, kur dabar vediesi, paleisk, o rasi tu jį krašte girios, o ant kelio tai jis tau daug klapatų darys. Tai jeigu tą visą padarysi, ką aš tau liepiau, tai laimingai namo parkeliausi.
Baltrus seniui padėkavojo už rodą ir eina. Eina, dairosi į šalis ir pamatė kupstą. Paspyrė tą kupstą, ir iškilo geležiniai drabužiai ir geležinė ragotinė. Baltrus drabužius apsirėdė, ragotinę į rankas pasėmė ir eina keliu per girią. Tik štai netikėtai atbėgo levas išsižiojęs. Baltrus atstatė savo geležinę aštrią ragotinę ir perdūrė levui nasrus. Vos Baltrus paspėjo ragotinę ištraukt – jau kits išsižiojęs atbėga. Jis ir tą perdūrė, teip igi paskutiniui. Ant galų galo jau pats vyriausias devintas levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos drimba iš nasrų, atbėgo net kriokdams, kad net žemė dreba. Baltrus net nusigando, ale savo geležinę ragotinę atstatė priešais. Levas visu smarkumu išsižiojęs puolė prie Baltraus, ale pasijuto, kad per pasturgalį džida (ragotinė) išlindo. Tada Baltrus džiaugėsi, kad išliko no smerties. Nuėjęs į kraštą girios, rado savo arklį puikioje žolėje beėdantį, o pats tuos geležinius drabužius nusirėdė, pakasė po velėna ir joja į savo tėvo dvarą. Kaip įjojo į dvarą, dvaras sudrebėjo. Pons ir ponia mislijo, kad koks kunigaikštis pas jų dukterę atjojo, o nepažino, kad sūnus, kuris, kaip iš to šaltinio vandens nusiprausė, tai pasidarė neapsakomai gražus. Baltrus pasiprašė į nakvynę. Ponai su džiaugsmu leido, vakare davė puikią vakarienę ir vis mislija, kad kaip galėtų prie savo dukters priviliot. Kad negal atsižiūrėt, kad toks jau gražus, toks gražus, kokio net ant svieto nebuvo nė nebus.
Vakare, po ilgų šnekėjimų, ėjo jau gult visi, o ponia Baltrų nuvedė į tą pakajų, kur jos duktė jau guli, kad pripratyt prie savo dukters. Baltrus atsigulė kitoje lovelėje, nes gerai žinojo, kad jo tikra sesuo. Ant rytojaus visi linksmai atsikėlė. Ponia atsikėlus atnešė vandens nusipraust. Ponaitis nusiprausė, o poniai net dūšia nutirpo prisižiūrint jaunikaičio grožybei. Kur jis nusiprausė, tą vandenį paėmus ji pradėjo gert. Į tą tarpą ir tėvas atėjo, ir tas gėrė, ant galo jau baigė ir pradėjo varžytis: tas nor ir tas nor išbaigt, ir kone susipyko. Paskui jau tas Baltrus turėjo eit skirt, skirdamas ir priminė savo sapną. Tada tėvai pradėjo aiškiai į Baltrų žiūrėt ir pažino, kad tai sūnus. Kokia tamsyk buvo linksmybė, kad per kelis metus nematė savo sūnaus, o netikėtai dabar sulaukė! Ant to džiaugsmo tas pons užrašė savo dvarą sūnui. Tas apsirinko gražią paną ir apsivedė. Buvo labai puiki veselija. Ir aš ant tos veselijos buvau, per barzdą taukai varvėjo, burno neturėjau.

PATEIKĖJAS: Juozas Sipaila

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Paberžupiai, k. dal., Kudirkos Naumiesčio sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Paberžupių k., Naumiesčio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 80, Nr. 46
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal