ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2128&FId=4028&back=home&back=home

PAVADINIMAS: [Apie seną žalnierių]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitąsyk buvo žalnierius. Betarnaudamas kariaunoje, jau ir paseno, ale mėgo tabaką rūkyt ir arielką gert. Kada jau paseno, netinka kariaunoj tarnaut, tai ir išvarė:
– Eik, – sako, – kur tu nori, tik čia nebūk!
Na, jis ir išėjo. Nusipirko tabako glėbį, šnapso daug ir eina. Eina, eina per girią toli ir susitinka senelį. Tas senelis klausia:
– Kur eini?
O tas sens žalnierius sako:
– Et, kur eisi... Kol jaunas buvau, kariaunoj tarnavau, o dabar, kaip pasenau, išvarė mane iš kariaunos – einu, nė pats nežinau, kur.
– Na, tai eiva, – tarė senis, – aš tave į gerą vietą nuvesiu!
Ir nuvedė tą seną žalnierių į rojų. Na, rojuje smagi vieta, ale jis tabaką rūko, kad net rojus pasmirdo, o paskui, šnapso prisigėręs, pradėjo durnavot, baust tuos rojaus gyventojus. Tie rojaus gyventojai pasiskundė Dievui. Dievas atsiuntė šventą Mykolą, ir tas išvijo seną žalnierių iš rojaus. Jis vėl eina toli per girią ir susitinka tokį senelį. Tas senelis klausia:
– Kur tu, žmogeli, eini?
– Et, – sako sens žalnierius, – buvau rojuje, tabaką rūkiau, šnapsą gėriau, ir mane išvijo, dabar neturiu vietos.
– Na, tai eiva, aš tave nuvesiu į gerą vietą.
Ir nuvedė seną žalnierių į peklą. Pekloje, ten jam gerai: velniai duoda jam tabako ir šnapso, žalnierius geria ir rūko.
– Kaip jūs čia gyvenat... – tarė sykį sens žalnierius. – Ar jūs nebijot, kad čia kokia svetima šalis ateitų ir iš jūs peklą atimtų? Jūs čia jokio mustaro nežinot.
– Na, o tai ką gali daryt? – tarė Licipierius.
– Aš galiu išmokyt tavo visą kariumenę, kad ji galėtų eit ant karės ir no neprieteliaus gintis.
– Na, tai išmokyk! – tarė Licipierius.
– Pasirašyk, tai išmokysiu.
Licipierius pasirašė, ir sens žalnierius gavo valdžią ant visos peklos. Pradėjo velnius mokyt mustaro, ėmė kaliausių duot, jau ir ant vartos pastato, visaip jis kankina tuos velnius.
Eina sykį pro peklą sena žmona. Žiūri – velnelis su kuolu ant pečių stovi pas peklos duris, ale toks nuliūdęs, teip nuvargęs, kad net gaila žiūrėt.
– Ko tu, velneli, teip nuliūdęs? – paklausė žmona.
– Et, ką nebūsiu nuliūdęs... Insileidom mes į peklą tokį seną žalnierių, tai tas mus baudžia, muša. Jau trečia diena, kaip aš ant sargybos stoviu.
– Na, kiek ma duosit, tai aš jums pasakysiu, kaip jūs galit iš tos bėdos išsivalnyt.
Velnias davė pinigų maišą, o ji sako:
– Kaip užmigs sens žalnierius, tai jūs imkit kareivišką būbną mušt, tai tas sens žalnierius išbėgs iš peklos žiūrėt, kas čia darosi. Jūs į tą tarpą užsirakykit peklą ir jo neįsileiskit.
Vieną sykį ėmė ir užmigo tas žalnierius – visi velniai pasėmė visus muzikės instrumentus, pasikavoję pradėjo mušt kareivišką būbną. Sens žalnierius per miegus pamislijo, kad da jis kariaunoj tarnauja, – pakilęs ir bėga žiūrėt, kas darosi, ar jau vaina prasidėjo. Kaip tik tas žalnierius išėjo, Licipierius ir visi velniai užrakino peklos duris. Žalnierius apsidairė – nieko nematyti, vėl grįžta į peklą – ugi jau uždaryta, neįeina. Da paklibino duris – negal įeit, apsisukęs grįžta atgal. Eina, žiūri – ten netoli peklos dvaras, o toks apskurdęs tas dvaras, apgriuvęs. Nueina į tą dvarą – labai graži pana pakajuje sėdi ir verkia. Sens žalnierius priėjęs pasveikino ir klausė:
– Ko tu verki?
O ji atsakė:
– Aš esu užkeikta, mane naktyje velniai kankina.
– Na, tu nebijok, aš tave galiu išvalnyt. Jeigu tu man pasižadėsi, tai aš tave išvalnysiu.
Pana, išgirdus tokią šneką, apsikabino seną žalnierių, pabučiavo ir pažadėjo jam. Paskui ta pana davė jam valgyt, tabako rūkyt ir šnapso gert.
– Tik, – sako, – neprisigerk per daug, kad nebūt negerai.
O sens žalnierius atsakė:
– O bene aš ko šiandien bijau? Aš turiu raštą, kad aš peklos perdėtinis, aš nė paties Licipieriaus nebijau.
Prisigėrė tasai žalnierius, atsigulė ir kietai užmigo. Jau ir naktis atėjo, velniai atėjo į tą dvarą paną kankyt. Prasidarė duris – žiūri, kad tas sens žalnierius guli. Bijo eit, ale pamatę, kad tas kietai miega, paėmė jį su paklode, išnešė ir įmetė į marias. Sens žalnierius pasijuto, kad vandenij, – pašoko, įsikabino į karklus ir kybo, o velniai sugrįžę kankina tą paną. Kankino tris adynas. Gaidys užgiedojo, ir velniai kaukdami į peklą nubėgo. Jau pana biskį apsidžiaugė; kitąsyk ją per naktį kankydavo, o dabar jau tik tris adynas. Vaikščioja ji, ieško savo išgelbėtojo, o niekur neranda. Paskui pasiėmė „juodaknyges“, tas varto, žiūrinėja, buria ir nubūrė, kad jos išgelbėtojas marių krašte karkluose guli. Ji nuėjo ir randa ten ką tik gyvą. Parsigabeno į savo dvarą, davė valgyt, gert, ir jis atsigavo. Sens žalnierius ir vėl pradėjo gert. Prisigėrė, atsigulė ir užmigo.
Atėjo naktis – velnių prikaukė pilnas dvaras. Pažiūrėjo į panos pakajų pro duris ir išsigando velniai. Antrąsyk pažiūrėjo – sens žalnierius miega, pana verkia, – velniai dabar pamaži įėjo į pakajų, paėmė seną žalnierių su paklode, išnešė ir vėl įmetė į ežerą. Sens žalnierius, pasijutęs, kad vandenij, priplaukė prie krašto ir atsigulė į žoles. Velniai sugrįžę paną kankino dvi valandi, tik štai gaidys ir užgiedojo – velniai kaukdami į peklą nupleškėjo. Pana da labiau apsidžiaugė, kad teip trumpai kankino, ale ji vėl nežino, kur jos išgelbėtojas – ieško po savo dvarą visur, paskui žiūri į „juodknyges“ ir nubūrė, kad pas ežerą ant krašto guli. Nuėjus rado ir parsivedė, davė gert ir valgyt, tik prašo, kad nepasigertų. O žalnierius po biskį, po biskį – vėl pasigėrė ir kietai užmigo.
Atėjo naktis. Ilgai velniai trankėsi po dvarą, ant galo išdrįso eit į panos pakajų. Sens žalnierius miega, pana verkia, velniai paėmę žalnierių neša į upę mest. Tik benešant gaidys užgiedojo – pametė velniai seną žalnierių ir nubėgo į peklą kaukdami. Pana apieškojo savo dvare išgelbėtojaus – niekur nėra. Žiūri į „juodaknyges“ – nubūrė, kad ant lauko guli, netoli to dvaro prakeikto. Eina ieškot ir randa begulintį. Prikėlė pana seną žalnierių, pabučiavo devynis sykius, dėkavojo už išgelbėjimą, paskui parsivedė namo į tą užkeiktą dvarą ir nusipasakojo, kad ją kokia ragana užkeikė, o dabar labai džiaugėsi, kad sens žalnierius ją išgelbėjo. Ant ženklo meilės dovanojo žiedą, ziegorėlį ir tokią mašnelę, kad kratant auksas byra. Dabar pana sako:
– Aš esu išvalnyta, keliausiu į savo tėvynę. Mano tėvynėje yra didelis miestas, tai pribūk ir tu į tą miestą. Ten yra bažnyčia ir kunigs, ten mudu suvinčiavos.
Pasibučiavo kelis sykius, atsisveikino ir iškeliavo abudu savais keliais.
Po kelių dienų jau abudu buvo paskirtame mieste. Pana pas tėvą nuėjo, o žalnierius priemiestyje nusisamdė grintelę pas tokią seną bobą. O tos bobos būta raganos.
Sykį ant ūlyčios sens žalnierius susitiko su ta pana. Ta pana tarė jam:
– Ateik ryto ant septintos adynos į bažnyčią – galės būt šliūbas.
Vakare sens žalnierius prisakė savo gaspadinei, kad jį ant septintos adynos prikeltų. O ta, jam bemiegant, atsuko atgal jo ziegorėlį, ir teisybė – prikėlė ant septynių, ale gali būt jau kokia devinta. Senas žalnierius eina į bažnyčią ir susitinka paną jau grįžtant iš bažnyčios. Pasisveikino, o pana pasakė:
– Kad šiandien neatėjai, tai ryto – ant aštuonių.
Ir vėl persiskyrė abudu liūdnu. Vakare sens žalnierius prašo savo gaspadinės:
– O ryto mane ant šeštos adynos prikelk!
Ragana ant rytojaus da daugiau atsuko ziegorėlį, ir teisybė – prikėlė ant šešių, ale jau galėjo būt kokia dešimta. Nueina tas žalnierius į bažnyčią ir susitinka jau ant šventoriaus. Pasisveikino, pasibučiavo. Pana sako:
– Ateik ryto ant penktos adynos, o kad jau ryto nesusivinčiavosiva, tai jau niekad nesusivinčiavosiva.
Vakare sens žalnierius prisakė savo gaspadinei, kad prikeltų jį ant penktos, o ta jo ziegorėlį pavogė ir prikėlė ant dvyliktos. Senas žalnierius bėga į bažnyčią ir susitinka paną terp bažnyčios durų jau iš bažnyčios einant namo. Iš gailesčio pana net apsiverkė:
– Jau dabar, – sako, – kad mudu į šitas tris dienas nesusiženijova, tai kasžin ar kada susiženysiva. Aš dabar eisiu į man paskirtą dvarą, o kol nueisiu, truks dvylika metų. Man tėvas vieną dvarą karališką užrašė, tai aš dabar į jį turiu keliaut. Tai kada ten mano dvare susieisiva, tai galėsiva susiženyt. O jeigu tu neteisi, tai aš ir nesženysiu, nės jau tau pasižadėjau už tai, kad tu mane iš peklos galybės išgelbėjai, tai tau ir teksiu, jeigu tu norėsi.
Ant tų žodžių juodu pasimylavo, pasibučiavo, prižadėjo viens kitą neapleisti ir persiskyrė abudu nuliūdę.
Senas žalnierius, sugrįžęs pas tą savo gaspadinę, pradėjo smarkiai mušt už tai, kad ji prigaudinėjo. O ta boba ragana ėmė baisiai rėkt, o jis nežiūri – muša, ir gana. Ant galo ragana ėmė geru prašytis, kad tikt nemuštų:
– Še, – sako, – aš tau tavo ziegorėlį atiduosiu!
– A, tu bestija! – užriko žalnierius. – Aš turėjau savo mylimos panos negaut per tave! Dabar dvyliką metų aš su ja nesusieisiu.
Ir da labjau pradėjo mušt raganą. O ragana šaukia:
– Senas žalnieriau, neužmušk mane – aš tave į dvyliką adynų nujodysiu ten į tą miestadvarį, kur tavo ta pana per dvyliką metų eis.
– Na, kad teip, tai da aš tave paliksiu gyvą, – tarė žalnierius.
Ragana atvedė didelį gaidį.
– Sėsk, – sako, – ant šito gaidžio, tai į dvyliką adynų atsidursi tu tam miestadvarij.
Žalnierius vėl pašoko ant tos raganos:
– Ar tai tu da mane čia ant juoko laikysi!..
Ir vėl da kelias kumščias sumetė. Ragana nežino nė kaip gerytis:
– Tik pabandyk, – sako. – Jeigu jau nebus gerai, tai jau galėsi mane užmušt.
Sens žalnierius užsisėdo ant to gaidžio, o ragana da pasakė:
– Dabar josi per devynias karalystes. Aštuonios karalystės yra geros, o devintos karalystės karalius kaip tik pamato svetimos žemės žmogų, tai kaip perpykęs surinka, tai žmogus parvirsta ir negyvas. Tai tu, sens žalnieriau, kaip jį pamatysi, šitą gromatą parodyk, tai tau nieko nedarys.
Žalnierius ant gaidžio užsisėdo, pasakė raganai dėkui ir išjojo. Atjojo į devintą karalystę. Karalius tas tik išsižiojo, jau norėjo surikti – tik sens žalnierius iškėlė gromatą, ir vėl tas karalius susičiaupė.
Dvylika adynų suėjo – jau žalnierius miestadvaryje čia, kur ta pana po dvylikos metų ateis. Pristojo jis pas vaizbūną už gizelį. Koks jis gers vaizbūnui ir žmonėms, už dyką duoda tavorą iš kromo, o vakare išsiima tą mašnelę, kur jam pana davė, prikrato pilnus stalčius aukso. Vaizbūnas džiaugiasi, mislija, kad jo gizelis labai moka vaizbaut.
Vakarais tas žalnierius eidavo po miestadvarį pasivaikščiot. Dabar jisai sykį žiūri, kad teip to miestadvario valdonai nuliūdę. Jis priėjęs prie vieno žalnierių valdono ir paklausė:
– Dėl ko jūs tam mieste teip nuliūdę?
– Et, – atsakė, – ką mes nebūsime nuliūdę, kai kožną naktį ten, ot pas tuos sklepus, vis po vieną žalnierių prapuola.
Sens žalnierius pasiliko ant nakties pas tuos sklepus. Apė dvyliktą adyną ir pasibaldė kasžin kas.
– Kas čia yra? – paklausė sens žalnierius.
Antrąsyk smarkiau pasibaldė. Sens žalnierius nebėga, tik klausia:
– Kas čia?
Ir trečią sykį pasibaldė.
– Kas čia yra, atsiliepk, o kad neatsiliepsi, tai jau bus ledakai! – užriko žalnierius.
Ketvirtąsyk pasibaldė – kaip perkūnija sugriovė. Kur nedrūti namai, net sugriuvo. Ir pradėjo graudus balsas šnekėti:
– Tuose sklepuose guli trys galijotai, negerai pakavoti. Jeigu jų pakavones nepataisys, tai po vieną visi žmonės prapuls ir pats karalius neliks gyvas. Tur pastatyt auksinį paminklą, tuos milžinų kaulus sudėt, tai bus ramu.
Ant rytojaus sens žalnierius apsakė viską karaliui. Karalius prasidžiugo, o vėl drauge ir nusiminė:
– Kur, – sako, – aš gausiu tiek daug aukso, kad galėčiau paminklą pastatyt?
– Auksą aš duosiu, tik tu pasirūpyk meisterius, kad galėtų pastatyt tą paminklą.
Paskui už miesto pastatė aukštą, platų ir ilgą mūrą. Tai sens žalnierius, atsisėdęs ant krašto mūro, kratė tą mašnelę, iš kurios biro auksas. Iš to aukso meisteriai pastatė didelį, puikų paminklą, į tą paminklą surinkę tų trijų milžinų kaulus sudėjo.
Tas karalius turėjo tris po savęs jenerolus. Pirmą naktį siunčia jauniausį jenerolą saugot paminklą, kad kas auksą neimtų vogt. Jenerolas bijo. Eina prašyt to seno žalnieriaus, kad tas eitų saugoti. Žalnierius nuėjęs pas paminklą ir saugoja. Apė dvyliktą vidurnaktyje adyną atsiliepė balsas:
– Ar sens žalnierius saugoja?
– Aš tas pats! – atsiliepė žalnierius.
– Na, tai eik šenai, aš tau duosiu tokį pagaluką. Kad tu su tuo pagaluku pakrapštysi, tai tau stosis sidabrinis žirgas, balnas ir drabužiai, ir kardas. Žinoma, tu mano kardo nepakelsi. Ale pakelk dešinėj pusėj balno skverną, ten rasi bonkutę tokio vandens. Užgersi to vandens, tai tuosyk lengvai pakelsi mano kardą.
Sens žalnierius pirmą naktį sergėjo gerai. Atėjo antra naktis – reikė eit antram jenerolui saugoti. Tas vėl aina pas seną žalnierių prašyt, kad eitų už jį saugoti. Sens žalnierius vėl eina. Nuėjęs stovi pas paminklą. Jau dvylikta valanda – susijudino paminkle ir vėl paklausė:
– Ar sens žalnierius saugoja?
– Teip, aš, – atsiliepė žalnierius.
– Na, tai eik šen, aš tau duosiu tokią plunksnelę. Kada tu su ta plunksnele pakrapštysi, tai tau stosis auksinis žirgas, auksinis balnas, auksiniai drabužiai ir auksinis kardas. Žinoma, tu mano kardo nepakelsi, tai pakelk dešinį balno skverną, ten rasi tokią bonkutę. Iš tos bonkutės užgersi, tai pakelsi lengvai mano kardą.
Tas žalnierius gerai sergėjo visą naktį. Štai ir trečia naktis atėjo – reik trečiam jenerolui eit saugoti. Tas vėl bijo, vėl atėjęs pas seną žalnierių prašo, kad eitų daboti. Tas ir vėl neatsako ir eina. Apė dvyliktą adyną atsiliepė balsas iš to paminklo:
– Ar sens žalnierius saugoja?
– Teip, aš, – atsiliepė žalnierius.
– Na, tai eik šen, aš tau duosiu tokią bonkutę, iš kurios paliesi biskį, tai stosis deimantinis žirgas, deimantinis balnas, deimantiniai drabužiai ir deimantinis kardas. Mano kardą, žinoma, tu nepakelsi, ale pakelk dešinį balno skverną, ten rasi tokią bonkutę su vandeniu. Kada iš tos bonkutės užgersi, tai pasidarysi labai drūtas, ir tas žirgas oru galės lėkt, ir prieš velnią galėsi jot ir tą apvajavosi. Mes čionai – tai senovės milžinai, daug gero kitąsyk padarėm, o dabar, kad tu, sens žalnieriau, mus tris milžinus iškėlei į tokią garbę, tai dabar mes tau savo galybes atidavėm.
Padėkavojo sens žalnierius už galybę ir nuėjo sau namo. No to sykio nieks nebijojo saugoti ir jau iš to miestadvario žalnieriai neprapuldavo.
Jau suėjo ir dvylika metų, jau ir ta mums žinoma pana parėjo. Ant rytojaus gauna no vieno smako gromatą, kad ta pana tur eit ant prarijimo, o jeigu neeis, tai smakas miestadvarį užliesians. Nėr kas daryt! Viens vežėjas karietoje veža tą paną pas marias ant prarijimo, o sens žalnierius, nuėjęs pas marias, girioje žiūri per medžius, kas dėsis. Vežėjas sustojo netoli marių, pana išlipo, o jis, kaip tik arkliai įkabina, dumia atgal. Žalnierius, girioje būdamas, pakrapštė su pagaluku žemę – iš ten iššoko žirgas puikus, sidabrinis balnas, sidabriniai drabužiai ir sidabrinis kardas. Žalnierius paėmė kardą – nepakelia. Paskui pakėlė dešinį balno skverną – rado tokią bonkutę. Iš tos bonkutės užgėrė, paėmė vėl tą kardą kaip plunksną ir eina pas marias. Stovi pana pas marias ir verkia. Susijudino marios, ir atplaukia su trimis galvomis smakas.
– Gal gadysivos, sens žalnieriau?
– Aš ne gadytis atėjau, ale vajavot – daryk plecių!
Smakas prunkštelėjo – pasidarė geležinis plecius, o kaip seno žalnieriaus žirgas prunkštelėjo, tai pasidarė sidabrinis plecius. Tas žalnierius trissyk kirto ir nukirto visas tris galvas. Pana išvalnyta sugrįžo namo, o sens žalnierius, nuėjęs į girią, pakrapštė, ir vėl prapuolė visa jo galybė. Miestadvario gyventojai dyvijasi, kad tai toks galėjo būti, kad smaką užmušė ir paną išgelbėjo.
Teip jiems bešnekant, gauna no kito, da baisesnio smako su šešiomis galvoms, kad ryto pana ta, kur neseniai pribuvo į tą miestadvarį, eitų pas marias ant prarijimo, o kad neis, tai smakas visą miestą ketina užliet. Ant rytojaus visas miestadvaris liūdnas, kad tokią gražią paną tur atiduot ant prarijimo smakui. Ale nėr kas daryt: dėl vienos panos visam miestadvariui smertis! Ir vėl vienas vežėjas, karietoje privežęs ją netoli marių, paleido, o pats ko greičiau parvažiavo namo. Sens žalnierius, nuėjęs į girią, pakrapštė žemę su ta plunksnele, kur jam antras milžinas davė, ir iššoko auksinis žirgas, auksinis balnas, auksiniai drabužiai ir auksinis kardas. Tas žalnierius to kardo nepakėlė. Paskui pakėlė balno dešinį skverną – rado tokią bonkutę. Iš tos bonkutės užgėrė, tai kaip plunksną pakėlė kardą. Užsisėdęs ant žirgo, nujojo pas marias. Pana stovi pas kraštą ir verkia. O marios susijudino, ir atplaukė iš gilumo baisus smakas su šešioms galvoms. Atplaukęs pas kraštą, suriko:
– Sens žalnieriau, ar gadysivos?
– Aš ne gadytis atėjau, tik vajavot. Daryk plecių!
Smakas prunkštelėjo, ir pasidarė sidabrinis plecius, o kaip seno žalnieriaus žirgas prunkštelėjo, tai pasidarė auksinis plecius. Smakas išsižiojęs puolė ant žalnieriaus, šits prisitaikęs puolė ant smako ir nukirto sykiu jam tris galvas. Smakas biskį apleipo, o žalnierius antrąsyk kirto ir visas galvas nukirto ir paną išgelbėjo. Kada pana sugrįžo į miestadvarį, visi gyventojai linksmai ją pasveikino, visi sau ramiai džiaugėsi irgi linksminosi igi vakarui. O tas žalnierius, nukirtęs smaką, vėl nujojo į girią, pakrapštė su plunksnele, ir prapuolė žirgas, balnas, drabužiai ir kardas.
Miestadvario gyventojams besilinksminant, gavo trečią gromatą smako, kad ant rytojaus tur eit pana ant prarijimo, o jeigu neis, tai visą miestą vandeniu užliesiąs. Vėl visi gyventojai nuliūdo, visiems gaila panos, kuri dusyk išgelbėta per nepažįstamą galijotą. Ant rytojaus visi miestadvario gyventojai verkdami išleido gražią paną ant smerties. Vežėjas nuvežė netoli marių, išleidęs paną iš karietos, parpleškėjo atgal namo, o pana verkdama eina artyn prie marių, kur turės būt praryta. Sens žalnierius, tą visą matydams, nuėjo į girią, atkimšo bonkutę, paliejo ant žemės iš jos skystimo, ir pasidarė deimantinis žirgas, balnas, drabužiai ir kardas. Žalnierius apsirėdė su tais drabužiais, paėmė kardą – nepakėlė. Pakėlęs balno dešinį skverną, rado bonkutę. Iš tos bonkutės užsigėrė – ir pakėlė kardą kaip plunksną. Užsisėdo ant sparnuoto žirgo ir joja pas marias panai už akių. Susijudino marios, ir pasirodė baisus smakas su devynioms galvoms, iš tų galvų ugnis eina. Atplaukęs prie krašto, smakas suriko:
– O ką, sens žalnieriau, ar gadysivos? Mano du broliu užmušei – jau manęs neužmuši.
– Aš ne gadytis atėjau, ale vajavot – daryk plecių!
Smakas prunkšterėjo – pasidarė auksinis plecius, o kaip žalnieriaus žirgas prunkšterėjo, tai pasidarė deimantinis plecius. Stojo abudu į vainą. Žalnierius kirto sykį – ir nukirto tris galvas, kirto antrąsyk – ir nukirto da tris. Smakas jau pakilo į orą lėkt – sens žalnierius ir pakilo su savo žirgu ir pradėjo paskui jodams gesyt, igi nesukapojo smaką. Kada į šmotelius sukapojo smaką, sugrįžo pas paną, apsikabinęs pabučiavo, parodė žiedą, kurį jam kitąsyk buvo dovanojusi. Paskui pana ėjo namo, o žalnierius, girioje palikęs žirgą, balną, drabužius ir kardą, sugrįžo ir į miestadvarį, kur pas vartus pana su dvariškiais laukė jo sugrįžtant. Visi linksmai priėmė seną žalnierių, kuris išgelbėjo tokią gražią paną.
Paskui suėjo į porą ta pana su senu žalnierium. Pagyveno kokius metus – susilaukė sūnų, pagyveno antrus – kitą sūnų, pagyveno trečius – jau ir trečią. Tur jau sens žalnierius tris sūnus. Paskui da daug metų gyveno, ale daugiau sūnų nė dukterų nesulaukė. Pirmutinis sūnus paaugo – pradėjo pažyt svietą ir ėmė prašyt tėvo, kad jį leistų po svietą pavandravot. Tėvas nenorėjo leist, ale sūnus prašė ir prašė. Ant galo tėvas sako:
– Eiva pabandyt, paskui rasi galėsi eit.
Ir nusivedė tėvas sūnų į lauką, kur gulėjo didelis akmuo, toks kaip gers pečius. Tėvs paėmė tą akmenį ir pakėlė, paskui sūnus paėmė, ale vos pajudino. Paskui tėvas sūnui davė savo sidabrinį žirgą, balną, drabužius ir kardą. Sūnus išjojo ir joja. Prijojo grįžkelę – trys keliai, prie tų kelių parašas toks: „Po kairei pusei kad jos, ten žmogus neėdęs, o žirgas priėdęs, po dešinei – žmogus priėdęs, žirgas neėdęs, o trečias kelias – linksmybių: tuo keliu jodams, prijoja dvarą, ten labai gražios panos šoka, dainuoja ir linksminasi“. Jis ir nujojo pas tas panas. Teip ten besilinksminant atėjo ir vakaras. Viena pana vedasi jį gult į lovelę. Jis priėjęs smarkiai kaip gulė į tą lovelę – ir su ta lovele nugarmėjo kaip į pragarą!
Jau ir antras sūnus paaugo. Vieną sykį užpuolė prašyt tėvą, kad leistų į svietą pavandravot. Tėvs atsakė:
– Jau viens tavo brolis prapuolė – ir tu nori prapult? Negaliu leist.
O sūnus prašo ir prašo, kad tik leistų:
– Aš, – sako, – suieškosiu mano brolį.
Tėvas mato, kad jau nenugys:
– Na, tai eiva, – sako, – pabandyt, ar ką gali, ar nieko.
Vėl nusivedė į lauką, kur tas akmuo kaip gers pečius gulėjo. Tėvs paėmė akmenį, pakėlė, ir sūnus paėmęs pakėlė. Tėvs tarė:
– Na, kad tiek gali kaip aš, tai gali jot.
Davė jam auksinį žirgą, balną, drabužius ir kardą, ir išjojo sūnus. Jojo jis keliu ir prijojo gryžkelę su parašu: „Vienu keliu žmogus priėdęs, žirgas neėdęs, kitu keliu žirgas priėdęs, o žmogus neėdęs, o trečias kelias linksmybių“. Tai jis tuo keliu, kur linksmybių, nujojo ir prijojo dvarą, pilną panų. Tam dvare šoka gražios panos ir dainuoja. Sūnus senojo žalnieriaus, į tą dvarą įjojęs, apsibuvo, linksminasi su toms panoms. Atėjo ir vakaras. Viena pana nuvedė jį į tokią stubelę gult. Jis su smarkumu kaip gulė – ir su lovele nugarmėjo kaip į pragarą.
Jau užaugo ir trečias seno žalnieriaus sūnus, ir tas pradėjo prašytis savo tėvo, kad jį leistų į svietą pasivandravot. O tėvas atsakė:
– Jau mano anuodu sūnu prapuolė, prapulsi ir tu.
Ale sūnus prašo ir prašo:
– Aš, – sako, – parvesiu tavo sūnus, mano brolius!
Kada tėvui įgriso prašymas, tai jau pavelijo eit, ale sako:
– Turiva eit pabandavot tavo pajėgos.
Ir nuėjo į lauką pas tą didelį akmenį. Tėvas tą akmenį paėmė, apvertė, o sūnus nusitvėręs išmetė aukštyn, o kaip tas akmuo krito ant žemės – ir pertrūko.
– Jau tu už mane drūtesnis, – tarė tėvas, – tai dabar gali eit. Tik neprapulk, o suieškojęs parvesk anuodu vaiku!
Tėvas davė sūnui trečiam savo deimantinį žirgą. Tas ir išjojo. Jojo, jojo, prijojo grįžkelę: „Vienu keliu žirgas priėdęs, o žmogus neėdęs, kitu keliu žmogus priėdęs, žirgas neėdęs, o trečias kelias linksmybių“. Tai jis keliu linksmybių joja. Prijojo tokį dvarą, o tam dvare labai gražios panos. Jis į tą dvarą ir sustojo, linksminasi tenai, džiaugiasi su toms panoms. Ir atėjo jau vakars. Viena pana nuvedė jį į tokią stubelę gult. Jis prie lovelės priėjęs su ranka paspaudė, ir lovelė nugarmėjo. Pana ta pašoko bėgt – žalnieriaus trečias sūnus vytis. Pasivijo, pradėjo duot kumščiu, o ta pana prašytis:
– Nemušk, – sako, – aš tau atiduosiu tavo anuodu broliu.
Žalnieriaus sūnus, išgirdęs apė savo brolius, paliovė mušęs, o pana per nežinomas duris nusivedė po namais – ten jo abudu broliu plunksnas plėšo! Jis savo brolius išsivedė iš to sklepo, ir visi laimingai parkeliavo namo.
Paskui išėjo garsas apie drūtą karalaitę paną, labai gražią, ir kas ją apvajavos, tas ją gaus už pačią. O ta pana savo karalystėje turėjo tokį sodą. Tam sode obuoliai buvo toki, jeigu kas jų kokį suvalgė, tai tas labai drūtas buvo. Ir tam sode – toks šaltinis. Jeigu kas iš to šaltinio vandeniu apsiprausė, tai tas labai gražus buvo. Daug tenai karalių ir galinčių eidavo prie tos gražios, drūtos panos, ale kožnas galą sau gaudavo. Seno žalnieriaus sūnus vyriausias išsirengė ir išjojo prie tos drūtos panos, ale kaip su juo buvo, nieks nežino, tik da ir šiandien neparjojo. Po metų ir antras išjojo – ir tas dingo. Po kitų metų ir trečias žalnieriaus sūnus išjojo žiūrėt, kur ta karalaitė. Nujojo į tą jos karalystę pas vieną raganą, tai pasipasakojo, kur jis joja.
– Et, žmogeli, kam reik ir tau joti, rasi tu nė smerties nebijai? Jau kiek čia jojo, o visi galą gavo.
– Na, kai gausiu, gausiu, – pasakė žalnieriaus trečias sūnus.
– Jeigu manęs klausysi, tai da gal išliksi nors gyvas.
Žalnieriaus sūnus galinčius prižadėjo klausyt, o ragana pradėjo jam pasakot:
– Tavo žirgas, kad ir puikus, nestengs bėgt teip toli. Aš tau duosiu savo žirgą, kurio niekas nemato. O kaip šituo keliu josi, prijosi kitą mano seserį, pas tą apsimainyk žirgą ir vėl jok. Paskui trečią da mano seserį prijosi, ten vėl žirgą apsimainyk. Paskui prijosi prie to dvaro, netoli ten yra toks didelis aržuolas, tos panas mylimas. Tu į tą aržuolą įsilipk ir laikykis drūčiai. Vakare ta pana atvažiuoja po tuo aržuolu ir važinėja, o kaip ji sušvilpia, tai lapai nuo kitų medžių nukrinta, ir tas aržuolas sudreba. Paskui ta pana eina į savo dvarą gult ir labai kietai užmiega. Savo pakajuj apstato sergėt keturias mergas, aplink – levus.
Tą viską ragana išpasakojo, davė savo arklį, ir seno žalnieriaus sūnus išjojo. Prijojo antrą stubelę – tos raganos seserį, ten žirgą apsimainė ir vėl joja. Prijojo ir trečią raganą, pas tą vėl žirgą apsimainė, o ta da paklausė:
– Kur tu, žmogeli, joji?
– O pas drūtą paną karalaitę!
Ir vėl joja. Prijojo tą aržuolą. Žirgą pririšo, kurio nieks nematė, o pats įsilipo į aržuolą. Štai ir pavakarė, o pana atvažiuoja pasivaikščiot. Žalnieriaus sūnus, pamatęs jos gražumą, net apleipo, ale kaip ji sušvilpė, tai jis ką tik iš aržuolo neišdribo. Paskui sutemo naktis. Pana graži parvažiavo į savo dvarą, viskas nutyko, tylu. Seno žalnieriaus sūnus išlipo iš aržuolo ir eina į tą dvarą. Dvaras apvestas aukštu mūru ir vario durys užrakytos. Seno žalnieriaus sūnus pasispyrė ir peršoko per tą mūrą, pavalgė iš to sodo obuolių, nusiprausė su tuo šaltinio vandeniu. Paskui priėjo prie drūtos panos pakajų, sergėtojas užmušė, įėjo į panos pakajų. Pana miega. Žalnieriaus sūnus nuklojo no jos patalus ir darė, ką jis išmanė, paskui apsitrūsęs bėgo namo. Atbėgo pas tą aržuolą, rado savo žirgą, užsisėdo ir joja. Atjojo pas tą raganą ir jau maino žirgą. O kaip pana pabudo, pamatė, kad jos sergėtojos užmuštos, obuolių skinta ir vanduo priterštas, – prisakė vytis. Ragana pamatė, kad jau atsiveja, ir pavertė tą žalnieriaus sūnų į adatą. Išgriozdė visur, išieškojo – niekur nieko nerado. Drūtoji pana klausė, kodėl tas žirgas sušilęs, o ragana atsakė:
– Vijausi tą nevidoną, tai ir sušilo.
Drūtoji karalaitė vėl nubėgo po savo karalystę ieškot nevidono, o žalnieriaus sūnus kaip kulka pasileido jot namo. Drūtoji karalaitė pajuto, kad per jos karalystę joja, – šoko vėl vytis. Seno žalnieriaus sūnaus žirgas pailso ir sustojo pas raganą antrą. Toji ragana pavertė jį į zerkolą. Štai ir drūtoji karalaitė pėdoms atsivijo, išgriozgė visur, išieškojo, išieškojo – niekur nerado. Klausė, kodėl žirgas teip nuilsęs. Ragana atsakė:
– Vijausi nevidoną, ale nepavijau, tai dėl to ir sušilo.
Kada drūtoji karalaitė išėjo namo su savo mergų vaisku, seno žalnieriaus sūnus vėl, užsėdęs ant žirgo, joja. Ale drūtoji karalaitė vėl pajuto, kad per jos karalystę nevidonas joja. Vėl šoko vytis. Žalnieriaus sūnus paspėjo pas paskutinę raganą apsimainyt žirgą ir joja. Štai jau netoli rubežiaus drūtos karalaitės. Pati karalaitė jau ant kulnų lipa, ale žalnieriaus sūnus suspyrė iš viso vieko žirgą ir paspėjo parbėgt į savo karalystę.
Po metų ta drūtoji, gražioji karalaitė susilaukė vaikelį, kurį gražiai užaugino. Kada jau tas vaikelis užaugo didelis vyras, sykį klausė motinos:
– Mamyte, kiti vaikai tur motiną ir tėvą, o aš motiną turiu, ale tėvo neturiu – kur mano tėvas?
– Vaikeli mano, – atsakė motina, – tu tėvo neturi.
– Ei, mama, negalims daiktas, kad aš tėvo neturėčiau. Aš einu tėvo ieškot. Ar tai aš be tėvo būsiu? Pasakyk, mama, jeigu susiradęs tėvą parsivesčiau, ar priimtum?
– Na, kad tik tu parsivesi, tai aš su džiaugsmu priimsiu, – atsakė motina.
Ir išėjo drūtos karalaitės sūnus tėvo ieškot. Ką tik prieina, vis klausia:
– Ar nematei mano tėvo?
Priėjo prie tų raganų – ir tų klausia. Raganos – tos pačios, kur tą seno žalnieriaus sūnų mokino, kaip prie karalaitės prieit. Teip jos dabar tą drūtos karalaitės sūnų pamokino, kaip tėvą susiieškot. Drūtos karalaitės sūnus ėjo per karalystes ieškodamas tėvo. Igi atrado, daug vargo matė. Kada atrado, parsivedė namo. Drūta karalaitė pamačius prasidžiaugė. Paskui susiporavo. Buvo puiki veselija. Aš ir ant tos veselijos buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj nieko neturėjau. Kada prisigėriau, atsiguliau į pakulas ir užmigau. Paskui armotas provijo, tai su pakuloms kaip kimšo, tai ir mane įkimšo, paskui kaip šovė, tai šičia atšovė.

PATEIKĖJAS: Viktoras Stiklius

FIKSUOTOJAS: Kostas Stiklius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kudirkos Naumiestis, m., , Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Naumiesčio aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 86, Nr. 47
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal