ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=22&FId=707&back=home

PAVADINIMAS: 1854 m. Punia V. Sirokomlės kelionės dienoraštyje

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Vertimas

TEKSTINIS TURINYS:
Mūsų kelionės įspūdžiams trūko tik lietaus: kelyje tarp Jiezno ir Punios jis mus sodriai apipurškė. Apie tą kelionę nedaug ką galima pasakyti. Žemės paviršius lygesnis, ji ne tokia smėlinga, pereinanti į juodžemį; miškas, laukai, Verknės upė, per kurią reikia ketvirtą kartą persikelti, graži dauba tarp kalnų, lietuviškai vadinama Imilais, - štai jau ir prabėgo apie 12 varstų kelio, ir pasirodė Punia, kurios taip troško akys. Iš karto baisiausiai apvylė mano įsismaginusią vaizduotę šis balotas, neišvaizdus miesteliūkštis, susidedąs iš krūvos senų pušinių šiaudais dengtų namelių. Punia, kuri, kaip aš vyliausi, turėjo dvelkti kažkokiu tauriu istoriniu senųjų laikų žavesiu, atrodo kaip paprastas kaimas, nors pretenzingai vadintis miesteliu jai duoda neginčijamą teisę bažnyčia ir 50 krikščionių bei pusė tiek žydų gyventojų dūmų.
Miesteliūkštis senas kaip pasaulis. Medinė griūvanti bažnyčia statyta dar karaliaus Aleksandro. Šias vietas valdė Povilas Alšėniškis ir Jonas Zaberezinskis. Kaip liudija Strijkovskis, čia gyveno kažkoks nugalėtas Krymo totorių chanas. Bet visos šios smulkmenos mano vaizduotėje teturėjo antraeilę vietą, nustumtos į šalį vieno įvykio, vieno žmogaus. Tai buvo Margiris, lietuvis, dvasios jėga pranokstąs romėnų Brutus, Kolatinus ir Katonus, Lietuvos didvyris, kuris 1336 m., kai kryžiuočiai po kelių dienų šturmo nepajėgę įsiveržti į apgultą Punios pilį, įsibrovė ten per išdavystę, matydamas, kad negausūs ir silpnesni lietuviai nepajėgs ilgai priešintis, pats ėmė žudyti gynėjus, užmušė savo vaikus ir pats krito ant jų lavonų ir pelenų, palikęs priešui tik gaisravietę.
Šis žymus Lietuvos praeities įvykis, palaidotas kronikose, kurių niekas neskaito, ir p. Balinskio ištrauktas iš užmaršties knygoje Starožytna Polska, reikalavo įamžinimo poezijoje. Objektas didelis, taurus, sunkus..., bet kurgi žmogaus įžūlumo riba? Jau keletą mėnesių rašiau poemą šia istorine tema, ir, svarbiausia, beveik vienintelis mūsų išvykos į šiuos kraštus tikslas buvo aplankyti Punią, pamatyti pilies griuvėsius, pakvėpuoti tų vietų oru, nes įsijausti į lietuvių dvasią, nemokant lietuvių kalbos, man buvo neįmanoma.
Tiesa, kai kurie mūsų istorikai perkelia kryžiuočių Pullen kitur, ne į Punią, bet aš turėjau tūkstantį moralinių ir vieną istorinį argumentą, kad tai įvyko čia, o ne kur kitur.
Čia nusprendžiau atrasti Margirį, ir niekur nesustodamas, skubėjau į pilies kalną.
Ne kiekvienas iš einančių pro šalį miestiečių ir žydų galėjo man pasakyti, kur ta pilis. Reikėjo jos ieškoti!
Pagaliau išsiklausinėjau – parodė man pietinėje miestelio pusėje mažą kalvelę, apaugusią lazdynais ir paženklintą kryžiumi, pastatytu kažkam atminti... Užbėgau ant jos vienu šuoliu, vienu atsikvėpimu...ir užlaužiau iš nevilties rankas. Visas kronikos pasakojimas aiškiausia mistifikacija, nes ant šios mažos kalvelės, dar padalytos daubos, nėra vietos ne tik piliai pastatyti, bet net padoresniam namui. Ėmiau iš nevilties šaukti, maldaudamas išaiškinti mįslę, plūsti savo kelionės draugą, lyg jis būtų kaltas, keikti savo likimą, kol pagaliau senis, mūsų sukelto triukšmo išviliotas iš netolimos trobos, išaiškino mano klaidą ir parodė greta lazdynais apaugusios kalvos kitą erdvų, javais apsėtą kalną, į kurį iš pradžių susijaudinęs neatkreipiau dėmesio. Žmogus parodė tikrąją senosios pilies vietą, sakė, kad iki šiol ten randąs plytų ir koklių ir kad nuo Punelės upelio, kuris iš rytų įteka į Nemuną, skardžiuose ir išgraužose dar matyti atsitiktinai atsivėręs urvas. Vienu žodžiu, ant to kalno stovėjusi karalienės Bonos pilis ir prasmegusi į žemę – tai rodančios medžių liekanos ir urvai. Žinodamas, kad mūsų liaudis visus senus griuvėsius vadina karalienės Bonos pilimis, nepykau ant lietuvio, galbūt Margirio genties palikuonio, gimusio ir susenusio Punioje, kad jis nieko nežinojo apie savo didvyrį protėvį.
Juk pagaliau atradau jį, atradau jo pilį!.. Nusiraminęs atsisėdau ant aplytos žolės ir ėmiau tirti atsivėrusią panoramą. Piliavietė yra ant aukšto stataus kranto, prie Nemuno, kuris taip kukliai prigludęs, jog iš čia vos matyti, kaip pro piliakalnio papėdę siaura vaga teka pilkšva srovė. Kitame krante driekiasi pušynų ir ąžuolynų juosta, toliau krantai aukšti, ir akimis neišmatuojama mėlyno horizonto gelmė sukuria tikrai nuostabų vaizdą. Mane labiausiai nustebino ir nudžiugino, kad savo poemoje, intuityviai aprašinėdamas Pullen pilies padėtį, nuspėjau jos apylinkių vaizdą ir įsivaizdavau jas beveik tokias, kokias radau. Buvau tikras, kad nuo kito Nemuno kranto pilies krantas atrodo dar gražiau ir iškilmingiau, norėjau liepti perkelti mane į kitą upės krantą, bet saulė buvo arti laidos ir perspėjo, kad laikas bėga, kad kelias tolimas ir reikia skubėti namo. Atsidusau atsisveikindamas su taip seniai nematytu Nemunu ir piliaviete. Greitomis nusipiešiau ją pieštuku savo užrašų knygelėje ir, atminčiai pasiėmęs gabalėlį griuvėsių, palikau garsųjį piliakalnį.

FIKSUOTOJAS: Liudvikas Vladislavas Kondratovičius

FIKSAVIMO METAI: 1854

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Punia, k., Punios sen., Alytaus r. sav., Alytaus apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 162-164

©:

©: Išleidimas Leidykla „Mokslas“

Spausdinti

Atgal