ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2232&FId=4143&back=home

PAVADINIMAS: [Vagis pavagia karaliaus jaučius, žirgą, pačią ir dukterį iš pragaro pavogė]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Važiuoj karalius, žiūr – žmogus pilvu čiauž. Paklausė jo:
– Ką čia dirbi?
– Vogt mokaus!
– Kad tu toks vagis, pavok mana jaučius nuo artojų!
– Kodėl ne, pavogsiu.
Ir nuvažiava karalius. Klimas parėjo namo, užmuša gaidį, arklio vuodegą nupjovė, įkiša gaidžiu į gerklą ir nuėja į pamiškę netoli nuo artojų, atsistoja už krūma, gaidį pastatė ant eikštės ir rėk:
– Dyvai, dyvai, dyvai!
Artojai pamatė:
– Bėkiam žiūrėt, kokie ten dyvai – gaidys arklį prarija, da uodega lauke!
Nubėga pri gaidžio visi. O Klims krūmais, krūmais nubėga, artojų jaučius pavogė ir parsivedė. Atein artojai – nebėr jaučių. Ko daryt? Parėja namo į dvarą, pasakė, kad vagis beariant jaučius pavogė. Karalius nuein pas Klimą – yr jaučiai.
– Nu, kad tu toks vagis, pavok mana gerąjį arklį iš stainios!
– Nu, gerai – pavogsiu!
Karalius pristatė savo dvariškius žmones saugot arklį, vieną prie galvos, keturis prie kojų, vieną prie uodegos, vieną ant arklia užsodina ir liepė saugot, kad Klims nepavogtų.
Atėja Klims, atsinešė degtinės keletą butelių, atsinešė keturius baslius, kanapių saują, pavadin tuos saugotojus, prigirdė, į balkį įkala keturius baslius, kanapių saują prikala, pavadį pririša, tų dvariškių vieną ant balkia užsodina, antram pavadį padavė, keturiem padavė po baslį, septintam padavė kanapių saują, patumpė, patumpė, „tprru, tprru, kad Klims nepavogtų“, ir visiem pasakė:
– Saugokiat, saugokiat, kad Klims nepavogtų.
O jis arklį išjoja, palikęs besaugojant. Atein karalius:
– Ką jūs čia dirbat? Kur jūsų arklys?
O tie timt už kanapių saujos, timt, „tprru, tprru, kad Klims nepavogtų“, tiktai žiūr, kad ne arklys – balkis. Nusiganda visi.
Karalius nuėja pas Klimą – yra arklys.
– Kad tu toks vagis, pavok tu mana pačią!
– Nu, gerai, pavogsiu.
Parėja karalius. Nuo to laika saugoj ir saugoj savo pačią, kur ein, vis kartu.
O Klims žinoja, kur neseniai pakavots žydas. Nuėja, iškasė žydą, nunešė pas karalių ir kiš pro langą. Karalius mislija, kad Klimas lend, – nutvėrė, nukirta galvą ir išnešė pakavot. Tuom tarpu Klimas įbėga į kambarį, surika:
– Bėkim: žmogų užmušom – bus bėda!
Karalienė mislija, kad tai karalius, ir išbėga su Klimu. Kad karalius liepdava Klimui vogt, tai ką Klims pavogdavo, tai jau ir jo, dėl to karalius ant jo labai pykdava už vagystę, užduodavai jam pakūtą dar kai ką pavogt, o kad nebepavogtų, tai sakytų: „Tu ne vagis“,– ir tą daiktą atimtų. Dabar nuein pas Klimą karalius, žiūr – jo pati pavogta. Ką daryt, kokią jam da vagystę užduot?
– Nu, kad tu toks vagis, nueik į peklą, pavok mana dukterį – ten yra prakeikta, – aš tau atiduosiu pusę karalystės. Tiktai atiduok man pačią.
Nuėja Klimas į papeklį, nusinešė linų saują, varškės į antį įsidėjęs, paukštuką susigavęs, atsisėda ant krašta peklos ir vej rauklą. Išbėga viens velniūkštis:
– Klimai, ką čia dirbi?
– Veju rauklą. Peklą užrauksiu, bažnyčią statysiu, velnius troškysiu.
Velniukas išsiganda, įlėkė į peklą, pasakė kitiems velniams, kad žmogus ant krašta peklas vej rauklą, peklą užrauks, bažnyčią statys, velnius troškys. Antras velniukas išbėga, vėl paklausė:
– Klimai, ką čia dirbi?
– Veju rauklą, peklą užrauksiu, bažnyčią statysiu, velnius troškysiu.
Vėl tas, įbėgęs į peklą, apsakė, kad mums troškys. Susitarė visi velniai:
– Duokiam, ko jis norės, bile peklos nerauktų.
Išrinka mandrų velnį:
– Eik, klausk, ko jis nor.
Trečias velnis išbėga:
– Ko tu nuo mūsų nori?
– Noriu, kad atiduotumet tą paną, kur yra pekloj prakeikta.
– Nu, matysme, katro ta pana bus.
Ir vėl išėja pas Klimą.
– Nu, Klimai, katras pasirisme, tai tam ta pana.
– Tu mana paskutinių metų tėvą neparistum – tu mani parisi?..
– Kur yra tava paskutinių metų tėvas?
Klims žinoja, kur meška gul, – nuvedė į krūmus, parodė:
– Seniuk seniuk, kelkis!
Išlinda meška iš kūlyna, kad puola ant velnia ir parita. Velns kad lėkė į peklą apsiputojęs! Kiti jo klaus:
– Ar paritai Klimą?
– Kur jį parisi... Jo paskutinių metų tėvą neparitau.
Ir vėl išėja.
– Nu, dabar katras katrą pavysime, tam ta pana.
– Tu mana pirmų metų vaiką nepavytum.
– Kur tava vaikas?
– Einam, parodysiu.
Klimas žinoja, kur gul zuikis, – nuvedė velniūkštį, parodė:
– Simuk Simuk, kelkis!
Zuikis strykt iš paežia – kad ėja, o velniuks, paskui bėgdams:
– Palūkėk, pasilygysme, palūkėk, pasilygysme!..
O zuikis bėga ir nubėga. Kad lėkė velniuks vėl į peklą! Klaus kiti:
– Ar pavijai Klimą?
– Kur jį pavysi – jo vienų metų vaiką nepavijau.
Ir vėl išėja pas Klimą:
– Katras aukščiau akmeną išmesme, tam ta pana.
Velniuks pasiėmė akmeną nuo kelių svarų diduma, kad metė – akmuo išlėkė lig debesų ir vėl nukrita. Klimas kad metė paukštelį, tas lėkė ir nulėkė, ir nebenukrita. Kad lėkė velniūkštis vėl pas savuosius!
– Nu, katras aukščiau numetėt akmeną? – paklausė kiti.
– Aš kad mečiau, ir vėl nukrita, o Klimas kad metė, į dangų ir nulėkė.
Dar išėja: „Ar nepriveiksiu to Klima?“
– Da kartą eikiam: katras daugiau iš akmena syvų išspausme, tam pana!
Rada didelį akmeną. Velniukas kad paspaudė – syvai pradėja varvėt, o Klimas su krūtine paspaudė akmeną – jo varškė ir ir ištryška iš ančia ant akmena.
– Matai, – saka, – tava tik syvai teišvarvėja, o mana ir varškė ištryška.
Nusiganda nelabasis, kad nieka nebegal padaryt, – nulėkė į peklą ir skundžias, kad nieka negal padaryt:
– Aš, – saka, – paspaudžiau – tik syvai ištryška, o Klimas kad paspaudė, varškė išsivertė.
Taravojas, ką dabar daryt: argi reiks atiduot paną?
Da vienas velnis senis išėja, išsinešė kūjį didelį, labai didelį, ir parodė Klimu:
– Katras tą kūjį aukščiau išmesme, tam pana.
Velniukas kad metė, kūjis išlėkė lig debesų ir vėl nukrita. Padavė kūjį – Klims led pakel, tur ranko, tur, tur. Saka velnis:
– Ko nemeti, ko lauki?
Parodė Klimas į ateinantį debesėlį:
– Tenai yra mana trys broliai kalviai – kaip ateis anie debesėliai, jiem ir įmesiu, dabar laukiu. Mana broliam tas kūjis susigadys, gal jum tas kūjis nereikalingas.
– Oi, oi, tas kūjis mums labai reikalingas!
Atėmė iš Klima kūjį, kad šveitė į peklą džiaugdamos, kad nenumetė kūja. Nubėga vėl pas savo draugus.
– Katram pasivedė dabar?
Velniuks saka:
– Paklausykiat, broliukai, kaip buva. Jam kūja mest nedaviau. Kaip akmeną metė, į dangų nulėkė, teip ir kūjis į debesį būt nulėkęs, o debesij yra jo trys broliai, o mums tas kūjis labai reikalingas.
– Gerai, gerai, gerai, kad atėmei kūjį, jis mums labai reikalingas, – surika visi velniai.
O Klimas atsisėda ant krašta peklos ir vėl vej rauklą. Velniai sutarė:
– Kad nieka nebepadarom, atiduokiam tą paną. Jeigu bažnyčią užstatys, mumis nutroškys.
Išnešė velniai paną, atidavė Klimui. Klimas parėja su karalaite pas karalių. Tuojau atidavė jiem pusę karalystės. Klimas vedė savo išgelbėtą karalaitę, gyvena, gyvena ir da tebegyven. Ir aš ant jų veselios buvau, gėriau, valgiau, varvėja par smakrą, o gerklėj neteka – par smakrą varvėja, akys neregėja.

FIKSUOTOJAS: Jonas Krikščiūnas-Jovaras „Laukinis“

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šiauliai, sen., , Šiaulių r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šiaulių prp.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 130, Nr. 28
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal