ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2242&FId=4153&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip žvejas savo sūnų velniui pažadėjo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno vienas žūklėjas su savo pačia. Bet jis daugiaus negalėdavo pagauti žuvų, kaip tikt dvi, nors nuo ryto iki vakarui išstovėdavo pas marę.
Vieną vakarą, begrįžtant jam namon, pasitiko jį tokis ponaitis, apsivilkęs su mėlyna mandieraite, ir užklausė:
– O ką, prietel, ar pagauni žuvų?
– Et, pagaunu labai menkai, gal neturiu gaudyme dalios – kiekvieną dieną pagaunu dvi žuvi: vieną pačiai, o antrą – sau.
– Ką man duosi, tai tu pagausi tiek žuvų, kad vežimu turėsi vežti?
– O ką gi aš tau galiu duoti, pats nieko neturėdamas? Esmi biednas žmogus, led galiu uždirbti ant maisto dėl savęs ir savo pačios.
– Pažadėk man, ką namie nepalikai, tai tu ne tik pačiai ir sau pagausi žuvų, bet, sakau, vežimu nepaveši žuvų.
Žmogelis apsimislijo, jog pačią paliko namie, turėjo kumelaitę ir mažą kaliukę, tais teipgi paliko namie, – sako:
– Pabandysiu.
– Bet turi pasirašyti savo krauju.
– Tai pasirašysiu.
Kaip tikt tuos žodžius žmogus ištarė, tuojaus ponaitis paėmė žuvį ir jos strėgu įpjovė mažumą pirštą, ir šis pasirašė.
Sugrįžęs žmogus namon atrado užgimusį sūnų. Dabar pradėjo jį imti liūdnumas, vaikščioja tarsi žemes pardavęs, o pati vis klausia, kas jam atsitiko. Nuo tos dienos pradėjo tiek daug žuvų pagauti, kad į vežimą netilpdavo. Pradėjo žuvis vežti į miestą parduoti ir iš to ėmė prasigyventi. Bet, negalėdams perkęsti griaužimo saužinios, apsakė ir pačiai savo nelaimę, juog sūnų užrašė velniui.
Kada sūnus sukako septynis metus amžiaus, pradėjo leisti jį į mokslą, mislydami išleist ant kunigo. Bet, sukakus dvidešimčiai metų, kada vaikas buvo pastojęs į klierikus, pribuvo ants ponaitis, kartu atsinešė jo tėvo išrašą, prisakydams, idant ant paskirtos dienos pribūtų ant tūlo kalno, nuo kurio ponaitis jį pasiimsiąs. Dabar suvažiavo daugel kunigų, paėmė tą vaikiną, nuvedė ant kalno, pasodino, pastatė jam stubukę iš visokių paveikslų šventųjų, padavė knygas, liepė poteriauti ir niekur neatsižiūrėti.
Sulaukus vienuoliktos valandos, nakčia ištiko didelis viesulas, ir pribuvo karieta su ketvertu arklių, prisėdusi pilna ponų.
– Ką tu čia, karaliau, sėdi ant šios vėjų papuotos? Eik šen! Važiuok pas mus – tai dvarai, tai puikūs palociai!
Bet šis poteriauja ant knygų ir neatsigrįžta. Negalėdami pažadyt, apsigręžė ir nuvažiavo. Už pusės adynos atvažiavo antras vežimas su šešiais arkliais. Šie vėl ėmė jį kalbyti visokiais būdais, bet jis nusidavė negirdinčiu, tikt vis poteriavo ir poteriavo. Velniai, negalėdami nieko įveikti, apsisuko ir nuvažiavo. Prieš pačią dvyliktą valandą atvažiavo karieta su aštuonetu arklių, prisėdusi pilna ponų ir trys panos. Dabar tos panos ėmė jį kalbyti:
– Ko tu čia, karaliau, sėdi ant šios vėjų papuotos? Važiuoki pas mus: tai palociai, tai dvarai! Kodėl, karaliau, nenori su mumis kalbėti? Lik sveikas, karaliau, kad nieko nekalbi!
Tuom tarpu šis dirstelėjo pakėlęs galvą – viesulas pakėlė jį, inmetė į vežimą, ir nuvažiavo. Nunešė jį į tokį dvarą. Nieko ten nėra, tikt tos trys panos, visos juodos.
– Ar žinai, karaliūne, – atsiliepė viena iš panų: – iškentėki nieko nekalbėjęs tris naktis, tai tu būsi laimingas ir mus padarysi laimingoms!
Sulaukus vakaro, vienuoliktą valandą ištiko baisus viesulas. Atlėkė didelis būrys velnių – trečia dalis peklos – su bandoms, su kapelijoms, ėmė grajyti ir šokti. Kad ėmė tą vyrą trankyt ir tąsyti visaip, kaip tikt įmanydami! Prieš dvyliktą valandą, kada gaidys užgiedojo, visi išlėkė, o tos panos ėmė ir pabalo iki kelių.
Sulaukus antrą naktį, jau atlėkė dvigubai velnių – pusė peklos. Vėl ėmė grajyt ir šokti, ir tą vyrą visaip kankyti, kad tikt jis prakalbėtų, bet, rodosi, jis išžiūri visai kaip negyvas. Dvyliktą valandą vėl visi išlėkė, o tos panos iki juostai pasidarė baltos. Dabar jos ėmė prašyt:
– Jei, karaliūne, iškentėjai dvi nakti, iškentėki ir trečią, o tu būsi laimingas ir mus laimingoms padarysi!
Pribuvus trečiai nakčiai, ištiko vėl baisus vėjas ir atlėkė visi velniai, kiek tikt buvo pekloje. Dabar jie nežiūri nė tų panų – visai jų nė nešokina, tikt visi ėmėsi tą vyrą visaip draskyti, mėtyti ir kankyti. Prieš dvyliktą valandą, lėkdami per duris su viesulu, kaip metė jį ant lovos – jis ir ištarė:
– Vai Jezus!
Ėmė tos panos ir vėl visos pajuodo!
Sulaukus rytojaus, suvėjo jos visos trys ir ėmė kalbėtis tarpe savęs, – sako:
– Jis pats prapuolė ir mus pražudė.
Ėmė paėmė jį, nunešė per kalnus, per balas ir paleido. Dabar jis ėmė eiti. Ėjo vieną dieną ir antrą – daėjo didelį kalną. Klauso – už to kalno girdi riksmą. Perėjo į antrą pusę – žiūri, trys vyrai mušasi.
– O ką jūs čia darote? – paklausė prisiartinęs.
– Prieteliau, padalyk mums šiuos tris dalykus. Mes turime kepurę, batus ir kaurą – mes jų negalime pasidalyti.
– Ką gi šie daiktai gali dėl jūs gero padaryti?
– Šita kepurė, jei kas užsideda, tai niekas jo nemato. Į batus kad apsiauna ir žengia vieną žingsnį, tai šimtą mylių nužengia. O šis kauras, kad priėjęs mares tiesi, tai tiltas pasidaro.
– Gerai, padalysiu. Eikite jūs į pakalnę, o aš lipsiu ant kalno. Užlipęs aš šiuos daiktus mesiu žemyn, tai kuris katrą pagausite, tai to bus.
Tie vyrai nuvėjo žemyn. Jis, likęs ant kalno, kepurę uždėjo, apsiavė į batus, kaurą susisukęs po pažaste pasispaudė, – akmenį paėmęs kaip parito žemyn – tie nubėgo paskui akmenį, o jis tuom tarpu vieną žingsnį žengė – šimtą mylių nužengė, antrą žengė – vėl šimtą mylių nužengė. O tie vyrai, nusitvėrę už akmens, pamatė esą apgautais. Nužengęs kelis žingsnius, priėjęs marias, tuojaus tą kaurą tiesė – tiltas pasidarė. Perėjo per marias – ugi žiūri, kad jis vėl priėjo prie to dvaro, kur jį velniai kankino. Ką beveikti? Sumislijęs nuvėjo į kalvę, nusikalė geležinį kūjį ir, sulaukęs vakaro, pribuvo į tą dvarą. Inėjo į vieną kambarį, užlipo ant šėpos ir atsisėdo.
Kada prisiartino vienuolikta valanda, pribuvo daugybė velnių ir paprastai ėmė linksmytis ir panas šokyti. Bet kaip tikt kuris prisiartino prie šėpos, tai jis kaip duos su kūju – ima ir numuša velniui ragus. Tai velniai, pametę panas, griebiasi muštis tarpe savęs – vienas antro klausia:
– Už ką tu man ragus daužai? Už ką tu man ragus daužai!..
Dvyliktą valandą visi velniai išlėkė, o panos pamatė, kad jos iki kelių pabalo. Kalbasi tarpe savęs ir nežino, kas pasidarė.
Antrą naktį vėl pribuvo daugybė velnių, bet jis tuom pačiu būdu keliems ragus nudaužė, ir velniai per visą valandą mušėsi tarpe savęs, o panų nejudino. Po išėjimui velnių panos pasijuto besą baltos iki juostai.
Trečią naktį velnių pribuvo trigubai ir su jais atvyko ir pats Liciparas. Dabar jis ėmė kelti balių ir uliavoti. Besitrankant velniams, prisiartino ir pats Liciparas prie anos šėpos. Kaip jau duos su kūju – ėmė ir jam vieną ragą numušė.
– Už ką jūs man ragus daužote? Kaip aš jus valdysiu būdamas be ragų? – ėmė rėkti Liciparas ant savo povaldinių.
Berėkiant ir antru kartu prisiartino prie šėpos. Šis kaip jau kirs – nepataikė į antrą ragą, ale tiesiog į snukį. Ėmė smala ir pasiliejo! Tame laike visi velniai ėmė ir išlėkė laukan, nelaukiant, nė pakol gaidys užgiedos, o panos pamatė, kad jos pasiliko baltos visos nuo kojų iki galvai. Dabar jos suprato, kad čion randasi kur žmogus, ir ėmė prašyti, kad pasirodytų. Tada jis nusiėmė kepurę ir ištiesė ranką – ant piršto buvo žiedas, kurį jauniausioji pana jam buvo davusi. Pana pažino tuojaus savo žiedą ir, pagavusi jį už rankos, nusitraukė nuo šėpos. Kaip tikt jis pasirodė, tuojaus ėmė kūlikai kulti, malikai malti. Kur tikt stovėjo kur kokis akmuo ar kelmas, tai vis buvo užkeikti žmonės ir gyvuliai, ir katras ką veikė prieš užkeikimą, tai ir vėl dirbo savo darbą. Tas vyras apsiženijo su tąj pana ir šiandien gyvena tame dvare.

PATEIKĖJAS: Pranciška Kazakevičienė

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bevardiškiai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bevardiškių., Liudvinavo prp.,Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 141, Nr. 31
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal