ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2244&FId=4155&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip karalius velniui pažadėjo savo negimusį sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, ale jis neturėjo vaikų. Tam karaliui nesisekė labai karėse. Vieną kartą tas karalius grįžta iš karės nuliūdęs ir susitiko tokį ponaitį.
– Ko tu, – sako, – karaliau, teip esi nuliūdęs?
– Ką aš veiksiu nebuvęs nuliūdęs, kad aš nieko negaliu užkariauti... Visoki karaliai, turėdami mažiaus kariumenės, mane pergali – užkarauja.
– Pažadėk man, ką namie nepalikai, tai tu visus užkarausi.
Tas sako:
– Pažadėsiu.
– Pasirašyk!
Tas karalius pasirašė. Ugi parvažiuoja namon – randa užgimusį sūnų. Karalius labai nusigando, nes suprato, kad savo sūnų užrašė velniui.
Toj pačioj dienoj užgimė sūnūs kalvio ir ūkininko. Kada tie vaikai sulaukė aštuoniolika metų, atėjo tas ponaitis pas karalių:
– Atiduok, – sako, – vaiką!
Karalius padavė kalvio sūnų. Velnias paėmė, išsikėlė į padebesius ir neša.
– Tai, – sako, – Dievuliau, kur mano tėvelis kalvelėj kala.
– Ugi ar tu ne karaliaus vaikas?
Sako:
– Ne.
Nusileido tas velnias ant žemės, atėjo pas karalių:
– Atiduok savo vaiką!
Karalius padavė ūkininko sūnų. Pasiėmė, išsikėlė ir vėl neša.
– Tai, – sako tas vaikas, – Dievuliau, kur mano tėvelis rugelius kerta.
– Ugi ar tu ne karaliaus vaikas?
– Ne!
Nusileido, atėjo pas karalių:
– Atiduok, – sako, – savo vaiką!
Karalius dabar jau padavė savo tikrą sūnų. Velnias pasiėmė karaliaus sūnų, išsikėlė į padebesius, nešė nešė, nunešė į tokias pelkes ir paleido pamaryje.
Dabar tas karaliūnas vaikščioja ir nežino, kur dėtis. Žiūri – stovi tokia stubelė. Įeina į tą stubelę ir rado ten seną bobukę.
– Vai tu, – sako, – vaikeli, kiba tave čion vėjas atpūtė? Du šimtu metų čia gyvenu ir tave pirmą žmogų tikt pamačiau.
– Ar nežinai, močiutė, kaip iš čia galėčiau išeiti?
– Tu iš čia, vaikeli, neišeisi, bet tau atves žirgą, tai tu išjosi raitas. Aš tau pasakysiu, kaip tu galėsi laimingai išjoti. Dvyliktą valandą atlėks čia trys gulbės maudytis ir atsivers panom. Tai tu dabok, kaip jos nusirengs savo drabužius, tai tu imk ir pavok visų trijų drabužius. Pirmai ir antrai atiduok, o trečiai neduok patolei, pakol ji tau nepasakys, kaip tu galėsi parjoti į josios tėvo dvarą.
Gerai! Tas karaliūnas saugoja. Kada prisiartino dvylikta valanda, atlėkė tos trys gulbės maudy¬tis – jis ėmė ir pavogė drabužius visų trijų. Jos prašo, kad atiduotų, – atidavė pirmai ir antrai, o jauniausiai neduoda.
– Pasakyk, – sako, – kaip man reiks parjoti į tavo tėvo dvarą!
Toji pana priėjo prie karklų (žilvičių) krūmo, išlaužė tris rykštukes, padavė tam karaliūnui ir sako:
– Atves tau žirgą, tai tu užsėsk ant jo ir jok. Kaip jis norės keltis aukštyn, tai tu mušk viena rykštuke per pirmutines pilšis, kaip kelsis antru kartu, tai mušk antra rykštuke, paskui – trečia ir teip parjosi į mano tėvo dvarą. Kada parjosi, tai mano tėvas tave ženys, lieps tau išsirinkti sau mergą iš mūs trijų. Mus pastatys visai į rėdą, tai aš iškarsiu iš kišeniaus kampą raudonos skepetaitės, tai tu pamatęs sakyk: „Šita bus mano merga, vardu Aršulė“.
Padėkavojo tas karaliūnas panai už rodą, atidavė jai drabužius. Toji, pasivertus į gulbę, nulėkė sau, o karaliūnas pasiliko tose pelkėse.
Ant rytojaus tokis senas diedas atvedė baisų, didelį, pusiau padvėsusį arklį. Karaliūnas užsėdo ir pradėjo joti. Tas arklys tuojaus ėmė kilti aukštyn, tas karaliūnas mušė viena rykštuke pirmu kartu, paskui antra ir trečia ir ant galo parjojo į tos panos tėvo dvarą. (Tos panos tėvas buvo „juoda¬knygis“, o motina – ragana.)
– Gerai, žente, kad parjojai, – atsiliepė tas diedas. – Rytoj galėsi išsirinkti sau mergą iš mano trijų dukterų.
Sulaukus antros dienos, išvedė tas senis savo dukteris, sustatė į rėdą:
– Išsirink dabar, žente!
– Šita, – sako, – mano merga, vardu Aršulė.
Dabar jiedu apsiženijo ir gyvena. Toji jo pati sako:
– Jei ką tau lieps tėvas arba motina, tai tu pasakyk man, o aš tau patarsiu, ką tu privalai daryti.
Vieną dieną tėvas jam sako:
– Ar girdi, žente, prisipilk maišą pelenų ir nuvežk į tartoko malūną – parvežkie miltus. Ale palauk, aš tau duosiu raštą, kad tave niekas važiuojant neužtrukdytų.
Gavęs raštą, parodė jis savo pačiai. Sako:
– Tėvas liepė nuvežti pelenų į tartoko malūną ir davė raštą, kad manęs niekas netrukdytų.
Pati pažiūrėjo į raštą, perskaitė – žiūri, kad ten parašyta, kad kaip tikt jis atvažiuos, turi būt įdėtas į girnas ir sumaltas. Tuojaus ėmė parašė ji, kad karaliaus žento niekas netrukdytų.
Tame tartoko malūne gyveno velniai ir, kaip tikt pamatė karaliūną atvažiuojant, tuojaus apspito iš visų šalių. Bet karaliūnas parodė raštą nuo savo vuošvio, parašytą jo pačios, su prisakymu, kad karaliaus žento neprivalo niekas trukdyti. Velniai, pamatę raštą, tuojaus sumalė pelenus į miltus, ir karaliūnas laimingai sugrįžo namon.
Antrą dieną vėl pasišaukė jį tėvas ir sako:
– Ar girdi, žente, yra tvarte žirgas, tai tu jį, ženteli, prajodykie. Aš labai sergu, tai kaip tu jį prajodysi, tai rodosi, kad man bus lengviaus. Yra ten kamanos, balnas ir kančius, tikt nuveik, pasibalnokie ir jok!
Išklausęs karaliūnas tėvo prisakymą atėjęs pasakė savo pačiai, kad
– Serga tėvas ir prašė, kad prajodyčiau žirgą. – Sako: – Yra ten balnas, kamanos ir kančius, tikt liepė užsisėst ir jot.
– Vai tu neišmanėli, tas žirgas yra pats tėvas: jis tykoja tavo gyvasties. Tu gali jį prajodyti, bet pasiimk savo kamanas, balną ir kančių ir išjojęs duok gerai, kad vos galėtų namon pareiti!
Karaliūnas pasibalnojo tą žirgą su savo kamanoms, balnu ir, pasiėmęs kančių, tiek mušė, kad vos tas žirgas galėjo paeiti. Kada žirgą uždarė, atėjo į tėvo kambarį:
– Na, o ką, tėvuli, ar geriau?
– Geriau, vaikeli...
Dabar jo pati sako:
– Ar tu žinai ką? Mudu čia negalėsiva gyventi. Kaip tave tėvas pašauks į savo kambarį, tai tu žiūrėk – ant lango stovi tabakierka, tai tu pavok tą tabakierką ir man atnešk.
Davė jam antrą tabakierką ir liepė ten padėti, kad tėvas neapsižiūrėtų.
Trečią dieną apsirgo motina ir vėl šaukė tą karaliūną:
– Ar girdi, žente, motina labai serga. Yra tvarte kumelė, tai tu ją, ženteli, prajodyk! Motina sako, kad tu tą kumelę prajodytai, tai jai palengvėtų.
Karaliūnas, ten tuom tarpu bevaikščiodams po tėvo kambarį, ėmė ir pavogė tą tabakierką.
– Ką sakė tėvas? – užklausė karaliūno pati.
Sako:
– Serga motina, tai liepė, kad prajodyčiau kumelę, tai jai rasi palengvėtų.
– Tai jau bėda, kad motina apsirgo. O ar paėmei tabakierką?
– Paėmiau.
– Tai gerai.
Tuojau liepė jam nusivilkti kamziolę, užkabino ant vagio, tris kartus įspjovė, kambarį užrakino, išėjo laukan, tą tabakierką atvožė – stojosi karieta, ketvertas arklių. Įsisėdo ir važiuoja. Sako toji pana:
– Kaip pajusi, kad tau šalta į pečius, tai man sakyk.
Ant rytojaus motina, nesulaukdama žento prajodant kumelę, sako:
– Ar žinai, tėvai, čion viską daro Aršulė. Ainu tą neprietelką nukirsiu, tai tada ir žentui bus lengva galas padaryti.
Pasiėmė kardą, atėjo pas kambarį – durys užrakytos.
– Aršulė Aršulė, atidaryk duris!
– Palauk palauk, kojas aunuosi.
Kada visa apsirengė – durys atsidarė. Boba, inėjus į kambarį, kirto su kardu skersai lovą ir apsigręžus išėjo.
– Matai, tėvai, tu nieko neįstengei padaryti, o aš abiem galą padariau. Eik šen, parodysiu.
Ugi kada ateina – tikt lova skersai perkirsta ir daugiau nieko nėra.
– Tai, tėvai, toji laumė Aršulė teip padarė. Žiūrėk, kad ir tabakierkos nėra. Vyk, tėvai!
Tas diedas veja, veja... Tas karaliūnas sako:
– Jau man šalta į pečius.
– Tai, – sako, – tėvas atsiveja.
Ėmė toji pana pasivertė į miežius, arklius – į žvirblius, o jį patį – į tokį seną dieduką, liepė žvirblius baidyti nuo miežių.
– Jei, – sako, – kas ataitų ir klaustų, ar nematęs ko, tai sakyk: „Mačiau, kaip šituos miežius sėjau“.
Atbėga tas diedas išsižiojęs, pailsęs:
– Žmogeli, ar tu nematei čia tokių ponų važiuojant?
Tas senis baido žvirblius – tie miežiai nunokę, nukumpę.
– Mačiau, – sako, – kaip šituos miežius sėjau.
– Vai tu kvaily, man vakar užvakar nuvažiavo. Tavo miežiai, į žemę sulindę, byra, ir tu sakai, kad matei, kaip šituos miežius sėjai...
Apsigrįžo senis ir nubėgo atgal. Pana su karaliūnu atsivertę vėl bėga...
– Na, o ką, ar pavijai? – sugrįžus tėvui, klausė motina.
– Nepavijau, – sako, – tikt tokį senį radau, baidantį žvirblius nuo miežių. Klausiau, ar nematė važiuojant, tai sakė matęs, kaip tuos miežius sėjęs, o miežiai nunokę, į žemę sulindę.
– Vai tu kvaily! Reikė miežius kirst ir senį imt, o visi tie žvirbliai būtų ir patys parlėkę: ten buvo duktė ir žentas. Vyk ir, ką pavysi, tai imk!
Senis apsisukęs vėl bėga.
– Jau, – sako karaliūnas, – man vėl šalta į pečius.
Dabar ji pasivertė į seną bažnyčią, o tą karaliūną – į seną kunigą ir sako:
– Jeigu tavęs klaustų, ar nematei ko, tai sakyk: „Mačiau, kaip šitą bažnyčią stačiau“.
Atbėga tas senis sušilęs:
– Žmogeli, ar nematei čia tokių ponų važiuojant?
Tas kunigas šluoja bažnyčią.
– Mačiau, – sako, – kaip šitą bažnyčią stačiau.
– Vai tu kvaily, man vakar užvakar nuvažiavo. Tavo bažnyčia jau į žemę sulindus, ir tu sakai, kad matei, kaip šitą bažnyčią statei...
Senis atsigręžė ir nubėgo namon.
– O ką, ar davijai?
– Nedavijau, – sako tėvas, – tikt radau seną bažnyčią ir kunigą, tai klausiau, ar nematė važiuojant. Tas sako matęs, kaip tą bažnyčią statęs, o bažnyčia sena, į žemę sulindus, sugriuvus...
– Vai tu, kvaily, reikė bažnyčią griaut ir kunigą imt, tai ten buvo duktė ir žentas. Būk tu namie, aš vysiu.
O tiedu atsivertę vėl bėga.
– Jau, – sako karaliūnas, – man karšta į pečius.
– Tai blogai, dabar atsiveja motina.
Ėmė toji pana pasivertė į ežerą, vežimą pavertė į luotą, jį įsodino ir liepė nežiūrėti niekur ir nieko nekalbėti. Atbėga boba išsižiojus, pailsus:
– Sveiks gyvas, žente, aik šen, nors pasikalbėsiva. Aik šen, grįžk pas mus. Ar tau negerai buvo, kad tu apleidai mus? Aik šen, nors atsisveikysiva. Lik sveikas, žente, kad nieko nekalbi...
Karaliūnas ėmė ir pažiūrėjo – boba lapt ir išlupo jam abidvi aki. Kada boba apsigręžus nubėgo, jie atsivertę atsisėdo ir verkia.
– Na, – sako, – dabar ką aš darysiu su tavimi nematančiu!
Pasodino jį, o pati ėmė motiną vyt ir miegu migdyt. Dasivijo motiną, akis iš kišeniaus išėmė. Dvi avies spiri įdėjo, sugrįžo, karaliūnui akis sudėjo, ir, vėl susitaisę, važiuoja.
Ragana, sugrįžus namon, sako:
– Matai, tėvai, tu tiek kartų vijaisi, o nieko nepadarei, aš gi tam neprieteliui akis išlupau, o toji kekšė ir teip galą gaus.
Ugi kad pažiūri į kišenių – tikt dvi avies spiri.
– Na, tėvai, tai toji kekšė, Aršulė, man teip padarė!
Anuodu parvažiavo į jo tėvo karalystę. Atvažiavo į miestą. Dabar ji sako:
– Aik tu pas tėvą, ale, žiūrėk, ir manęs neužmiršk!
Karalius labai nusidžiaugė iš sugrįžimo savo sūnaus. Iškėlė didelę puotą, tuojaus aprinko mergą savo sūnui, ėmė rengt svodbą, žadėdams sūnų ženyti ir jam pavesti karalystę.
Tame mieste atsirado labai graži pana, garsi siuvėja, bet niekas nežinojo, iš kur ji atkeliavo. Kada jau karalius surengė svodbą, suvažiavo daugelis ponų ir karalių. Karaliūnas rengėsi jau važiuoti į bažnyčią vinčiavotis – ugi žiūri, kad po sodą vaikščioja labai graži pana. Karalius liepė ją pašaukti. Ji atėjo į veseilę, bet karaliūnas jos nepažino: buvo užmiršęs apė ją.
– Atneškite, – sako ta pana,– du karveliu ir du kviečio grūdu!
Atnešė du karveliu, paleido. Pabėrė kviečio grūdus – ėmė patinukas abudu ir prarijo.
– Matai, – sako ji, – koks jis godus – abudu prarijo, o patelei neteko nei vienas. Lygiai ir tu teip padarei: tu jau ir antrą turi pačią, o aš tave tikt vieną turėjau ir to vieno netekau.
Dabar tas karaliūnas atsiminė, kad jis antrą pačią nori paimti. Tada su anąj veselė pairo, o su šitaj jis apsiženijo ir gyvena. Ant veselios ir aš ten buvau, alų midų gėriau, dūšioj neturėjau, pinigus kačerga žarsčiau, vyžų lobį važiojau, akimi nemačiau.

PATEIKĖJAS: Pranciška Kazakevičienė

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bevardiškiai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bevardiškiai, Daukšių prp., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 148, Nr. 33
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal