Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2245&FId=4156&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip brolis savo seserį nuosmako išgelbėjo ir sau žmoną gavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų ir dukterį. Netoli nuo to karaliaus dvaro buvo didelis kalnas, tame kalne gyveno smakas su dvylika galvų.
Vieną kartą toji karaliaus duktė išėjo pasivaikščioti, ir tuomi tarpu tas smakas išlindo iš savo urvo, pamatė beeinančią karaliūtę, ir ji smakui labai pamėgo. Tuojaus jis nusiuntė pasiuntinį pas karalių, kad savo dukterį atiduotų jam už pačią, rašydamas, kad jeigu karalius nenorės duoti savo dukters už pačią, tai jis atėjęs visą karaliaus kariumenę prarysiąs. Išgirdęs karalius šioką naujieną labai nusiminė. Užsidaręs į savo kambarį, per tris dienas mislijo ir nieko gero negalėjo išmislyti, kokiu būdu būtų galima nuo smako išsigelbėti.
Sūnus, matydamas didiai nusiminusį savo tėvą ir negalėdamas suprasti priežasties, užklausė:
– Ko tu, tėvai, teip esi nusiminęs?
– Ką aš būsiu nenusiminęs, kad smakas su dvylika galvų nori gauti už pačią tavo seserį, o jeigu norėtum jam prieštarauti, tai atėjęs visą mūsų kariumenę išpjaus, teipgi ir mus pačius gyvais nepaliks!
– Nebijok nieko, – atsiliepė sūnus. – Aš bandysiu prieš jį pasistatyti, tikt nukalk man geležinę lazdą iš dvylikos štangų!
Karalius tuojaus suvadino kalvius iš visų šalių ir nukalė lazdą iš dvylikos štangų, kaip sūnus jam buvo liepęs, norint į sūnaus stiprumą aniptol netikėjo, kad ans galėtų apveikti smaką su dvylika galvų.
Kada prisiartino paženklyta diena atiduoti savo dukterį smakui už pačią, karalius ant tos dienos buvo prisakęs aiti visai savo kariumenei priešai smaką, bet dabar sūnus liepė kariumenei susilaikyti, o, pasiėmęs savo lazdą, išėjo patsai vienas smaką patikti.
Smakas, pamatęs ateinantį tikt vieną žmogų, labai nusistebėjo:
– O, o aš mislijau, kad karalius, nenorėdams duoti savo dukterį man už pačią, išsiųs prieš mane daugybę kareivių, o dabar matau, kad man nebus nei seilę iš ko nuryti.
– Palauk, – atsiliepė karaliaus sūnus, – užteks tau ir šito vieno, tu ir juom vienu užspringsi!
Tuojaus prasidėjo kova: smakas ėmė traukti savo kvapu karalaitį į save, o šis gintis su savo lazda iš dvylikos štangų. Kada prisiartino vienas prie antro, pakilo baisus mūšis. Karalaitis dviem kartais visas dvylika galvų smakui nukirto!
Karalius, pamatęs savo sūnaus vieką, didiai nudžiugo. Tuojaus padarė didelę puotą, suvadino visus ponus ir kunigaikščius, norėdams savo sūnui pavesti visą karalystę, bet sūnus atsiliepė:
– Aš nieko, tėvai, nenoriu, tikt duok man išsirinkti vieną žirgą, o aš josiu svieto vandravoti.
Karalius sutiko ant sūnaus noro, bet kada sūnus norėjo išsirinkti žirgą, dėl savęs tinkamą, atvestas į stonias, tai jokiu būdu negalėjo atrasti: ant katro priėjęs tikt ranką savo uždėjo, tai tas tuojaus sudribo.
Karalius norėjo duoti savo sūnui porą gerų žirgų, teipgi daugybę pinigų kelionei ir keliolika tarnų, bet šis nieko neėmė. Negalėdamas atrasti žirgo, dėl savęs tinkamo, išėjo pėsčias. Ėjo dieną ir antrą, daėjo girią. Aina per tą girią, žiūri – pakelėje stovi didelis medis ir per to medžio viršūnę dūmai rūksta. Apėjo aplinkui, apžiūrėjo – niekur jokio ženklo nematyti. Bandys pajudyti. Kaip tikt dasilytėjo su ranka – ėmė tas medis ir parpuolė! Žiūri – vidurij medžio stubukė. Ineina į tą stubukę – stovi žirgas pabalnotas, ant sienos kabo kardas ir kareiviški puikūs drabužiai. Apsirengė drabužiais, prijuosė kardą, užsisėdo ant to žirgo ir joja. Joja vieną dieną ir antrą, perjojo per tą girią, žiūri – dvaras. Mislijo joti į tą dvarą, bet bejodamas užtėmijo šalia stubelę. Dajojo prie tos stubelės, žiūri – šone didelis akmuo, perskeltas iki pusei. Karaliūnas gi, išsitraukęs kardą, kaip kirto, tai veik perdėmai akmenį perkirto. Atėjo į tą stubukę, žiūri – priemenėj stovi žirgas, jam pripiltas lovys avižų – ir šis savo žirgą ten pastatė. Atėjo į kitą kambarį, žiūri – žmogus guli ant lovos ir miega. Ir šis atsigulė pas jį ir teipgi užmigo.
Kada anas pabudo, ugi žiūri, kad pas jį lovoje guli nepažįstamas keleivis. Norėjo jį užmušti, bet paskui sumislijo, jog bus negerai. „Lauksiu, – sako, – pakol pabus, ir išklausiu, iš kur jis yra ir kas per vienas“. Išeina į priemenę, žiūri – stovi žirgas. Kada išėjo laukan, žiūri, kad to keleivio kaip kirsta į akmenį su kardu, tai veik perdėmai perkirsta. „Na, – pamislijo, – jis bus mano draugas, nės yra drūtesnis už mane“. (Pirma žymė akmenyje buvo įkirsta vietinio karžygio.)
Kada šis karaliūnas pabudo, pasisveikino abudu tuojaus, perstatė viens antram, kas asą, apsakė kiekvienas savo mierius ir ant galo vietinis karžygis apsakė savo atsitikimus ir nelaimes.
– Aname, – sako, – dvare, kur čia regėti ne per toli, yra labai graži pana – gražesnė už panas viso svieto! Daugel visokių jaunikių ir karžygių norėjo gauti ją už pačią ir visi ten atvykę atrado myrį. Aš pats du kartu ten buvau ir vos su savo gyvasčia galėjau pasprūsti! Tą paną saugoja dvylika brolių. Ant vartų to dvaro stovi gaidys ir daboja. Tai kaip tikt pamato prisiartinant kokį žmogų, tai tas gaidys užgieda. Tada tie broliai visa dvylika išjoja ant žirgų ir kiekvieną prisiartinantį sukapoja.
Kaip tikt karalaitis išgirdo apė gražią paną, tuojaus pasiryžo ten joti. Kada prisiartino prie dvaro, tuojaus gaidys, tupėdams ant vartų, užgiedojo. Tie broliai, išgirdę ženklą, ir išjojo visa dvylika. Vietinis karžygis, pamatęs atjojančius, tuojaus sprūdo atgalios, o šis karaliūnas kaip apsisuko, tai iš vieno užsimojimo visiems dvylikai galvas nukirto! Pamatęs atsitikimą, vietinis karžygis sugrįžo atgal, ir abudu atjojo į tą dvarą ir atrado ten paną su auksiniais plaukais – graži kaip saulė! Ji tuom kartu šukavo galvą, tai kaip puolė vienas plaukas, tai šie karžygiai mislijo, kad visas tas dvaras skardžiai žemę nugramzdės.
Pamačius pana nepažįstamus karžygius suprato, kad jos broliai likosi pergalėti:
– Jūs esate karžygiai, kad pergalėjote mano brolius ir gavote mane. Bet trečioje karalystėj randasi dvaras ir tame dvare gyvena pana, du kartu už mane gražesnė. Taigi jeigu jūs ją galėtumėte gauti, tada iš tikro pavadyčiau jus karžygiais!
Karalaitis, išgirdęs apė gražią paną trečioje karalystėj, atsiliepė:
– Ar žinai, drauge, tu čion per daugelį metų dirbai ir kankinaisi, už tai aš tau šią paną pavedu, o aš josiu ieškoti kitos.
Ant rytojaus atsisveikino abudu karžygiai, viens antram padėkavojo. Vietinis karžygis pasiliko šiame dvare, o karaliūnas išjojo. Jojo vieną dieną ir antrą, atjojo į tą karalystę. Dabar ėmė jo žirgas ir prakalbėjo:
– Ar tu žinai ką? Tu tos panos negali antraip gauti, kaip tikt turi pavogti. Sulaukus nedėlios, ji atvažiuos į bažnyčią karietoje ketvertu arklių. Šeši broliai jos raiti viena puse ir šeši antra puse. Tai tu mane pasistatykie ties šventoriumi, ir kaip tikt ji išsėdus iš karietos ais į bažnyčią, tai tu pagriebęs ją sėsk ant manęs, ir tokiu būdu mes galėsime pabėgti.
Sulaukus nedėlios, toji pana atvažiavo į bažnyčią karietoje, o josios broliai atjojo raiti. Kaip tikt ji išsėdo iš karietos ir norėjo aiti į bažnyčią, karaliūnas ją nutvėrė, užsidėjo ant žirgo ir išnyko viename akies mirksnyje. Broliai matė – sušuko vytis, bet nežino, į katrą šalį. Dabar jie visi suskubo joti namon ant rodos pas motiną. Jų motina buvo ragana. Jie sako:
– Jau mūsų seserį pavogė.
– Palaukite, vaikai, aš aisiu pamiegoti.
Pamiegojo, užsikėlus sako:
– E vaikučiai, nesiskubinkite, aš dar jums ragaišius iškepsiu ant kelio, – davysite ir atimsite.
Motina iškepė ragaišius kelionei vaikams.
O šis karaliūnas, benešdamas paną, pažiūrėjo, kad ji labai graži, – ėmė ir pabučiavo ją. Kaip tikt pabučiavo, ugi jo žirgas nei trupučio negali pabėgti. Dabar tie dvylika brolių pavijo jį, paną atėmė ir daro rodą, ką su juom padaryti. Vieni sako – reikia užmušti, antri – grąžyti pas save ir ten apsūdyti. Ant galo sulygo visi ant vyriausio brolio ištarmės: žirgą jo sukapoti, o jį paleisti gyvą.
Dabar dvylika brolių sugrįžo atgalios, o karaliūnas pasilikęs ėjo patsai vienas. Ėjo vieną dieną ir antrą, priėjo tokias pelkes. Perėjo tais, daėjo tyrus laukus – niekur nieko nematyt! Ant galo, kada prisiartino vakaras, žiūri – regėti toli žiburys. Dabar jis ėmė aiti pas tą žiburį ir prisiartinęs paregėjo ūkinyko trobas. Pabeldė priėjęs į duris. Išėjo tokia sena bobukė ir paklausė:
– Ko tu nori, vaikeli?
– Ar negalėtum, močiute, priimti manęs į nakvynę?
– Su mielu noru! – atsakė senutė.
Atėjo jis į stubą, žiūri – ir senukas tokis sėdi. Kalba su juom – tiktai neregys. Karaliūnas papasakojo, kad jau jis klaidžioja po tuos tyrus kelias dienas ir yra labai nuvargęs, bet jis nepasakė savo paėjimo ir su kokiu mieriu atklydo į tą šalį. Senukas jam sako:
– Ar negalėtai, vaikeli, likti pas mane už tarną? Aš turiu gyvulių, tai tu man juos nor paganytai. Pakolei aš sveikas buvau, tai pats ganiau, bet dabar netekau šviesybės: nevidonas akis mano išplėšė. Taigi ir tave persergėju, kad nepatiktų nelaimė! Netoli nuo čion randasi kalnas, prigulintis velniui. Žolė ten sidabrinė, tai aš ganydams suleidau gyvulius ant to kalno, tai velnias atlėkęs ir išplėšė man akis.
– Gerai, – karaliūnas sutiko būti pas senį.
Ant rytojaus senukė parodė jam visus gyvulius ir tą apielinkę, kur galima ganyti gyvulius, teipgi kalną su sidabrine žole, prigulintį velniui. Šis gyvulius išginė – gano, ale vis jam rūpi nugyti ant to kalno, kur sidabrinė žolė. Neiškentęs ir nuginė. Kaip tikt gyvuliai suvėjo, ugi žiūri – juodvarnis atlekia išsižiojęs. Tuojaus užtūpė jam ant galvos ir kirs akis. Šitas tikt capt už kojų nutvėrė, laiko:
– Palauk, – sako, – aš tave pamokinsiu, kaip reikia užkabinėti nekaltus žmonis!
Tas prašosi, kad paleistų.
– Ne, – sako, – neleisiu tolei, pakol tu neatiduosi seniui akių ir neprižadėsi iš čion atsitraukti, palikti mums liuosas ganiavas. Jeigu šių dalykų dviejų neišpildysi, tai aš tave gyvą sudraskysiu! Pasakyk, kur senio akis padėjai!
Juodvarnis parodė akmenyje skylę, ir ten buvo paslėptos senio akys. Liepė numazgoti ir įdėti seniui. Sudėjus seniui akis, jis pradėjo regėti paprastai. Ant galo juodvarnis padarė prižadą, kad jis iš tos vietos atsitrauks ir nieko blogo daugiaus nedarys, ir karaliūnas jį paleido.
Dabar jis gano tuos gyvulius vieną mėnesį ir antrą – viskas einasi gerai. Tiedu senuku labai užganėdintu.
Ir, jam ten bebūnant, viena kumelė atvedė kumeluką. Kada tas kumelukas paaugo, karaliukas ganydams vis bando uždėti ant jo savo ranką, ir žiūri, kad šis jį atlaiko. Jau pasibaigė metai jo tarnystės. Dabar jis sako:
– Tėvukai mieli, mano metas jau pasibaigė, aš noriu jus apleisti, noriu keliauti toliaus svieto vandravoti.
– Vaikeli mielas, mums tavęs labai gaila – galėtai pasilikti pas mus už augytinį, bet jeigu nori keliauti toliaus, mes tavęs nedraudžiam. Imki nuo mūs geriausią porą arklių, taipgi pinigų sau ant kelio ir visko, kas tikt tau patinka.
Bet jis:
– Nieko, – sako, – nenoriu, tikt tą kumeluką.
Pasimovė jis tą kumeluką ir veda. Ėmė tas kumelukas ir prakalbėjo:
– Ar žinai ką? Leisk tu mane pas motiną pažįsti.
Paleido. Šis nubėgo, pažindo – apė už pusės valandos sugrįžo jau daug didesnis. Ir vėl vedasi. Pasivedė toliaus. Kumelukas vėl sako:
– Leisk mane vėl pažįsti.
Paleido. Šis nubėgęs pažindo ir sugrįžo apė už valandos jau gana diktas. Pasivedė dar toliaus. Šis ir trečiu kartu prašo:
– Leisk dar kartą mane pažįsti.
Paleido. Šis nubėgęs pažindo ir sugrįžo apė už pusantros valandos – didelis, gražus žirgas. Dabar sako:
– Sėsk ant manęs, o aš tave nunešiu, kur tu tikt nori.
– Aš, – sako, – noriu, kad mudu galėtume gauti tą paną.
– Gerai, mes gausime, bet kitaip mes jos negalėsime paimti, kaip tikt tu turi ją pavogti. Nedėlioje ji su savo broliais atvažiuos į bažnyčią, tai tu dabok, ir kaip tikt ji išsės iš vežimo, tai tu pagriebęs sėsk ant manęs, ir mes pabėgsim.
Sulaukus nedėlios, karaliūnas pribuvo į tą miestą. Žiūri – toji pana atvažiuoja į bažnyčią. Kaip tikt ji išsėdo iš vežimo, šitas capt, ant savo žirgo užsėdo, ir ėmė bėgti. Broliai, matydami, kad nepavys jau, skubino namon klausti rodos motinos.
– Vykite, vaikeliai, nes jau vargiai ją galėsite atimti.
Dabar karaliūnas žiūri, kad jau anie dvylika brolių atsiveja. Atsigrįžo į tą paną – žiūri, kad ji labai graži.
– Ar galima man pabučiuoti?
– Kaip tu pabučiuosi, tai aš dar smarkesnis būsiu, – atsakė žirgas.
Dabar karaliūnas ėmė bučiuoti be perstolio, ir kiekvieną kartą, kaip tikt jis paną pabučiuoja, tai jo žirgas ir prispiria žemių pilnas akis aniems dvylikai brolių, ir paskui, pakol anie prasikrapšto, tai šis vėl nubėga kelioliką laukų. Matydami, kad nieko neveiks, atsiliepė:
– Lik sveikas, švogeri!
Ir sugrįžo atgal, o karaliūnas parjojo į savo tėvo dvarą. Sugrįžus namon, atrado tėvus išvarytus iš dvaro: tėvas buvo užėmęs ant dukteres žentą, tai žentas tėvus paniekino, išvarė iš dvaro, o pats ten gyveno. Pribuvus karaliaus sūnui, likosi parengta didelė puota. Suvažiavo daugel visokių aukštų ponų ant tos puotos. Besilinksminant visiems, karaliaus sūnus pratarė:
– Meilingi ponai, kokį sūdą jūs išduotumėte tokiems vaikams, kurie savo tėvus paniekina, išvaro iš namų, o patys viską valdo pagal savo norą?
– Tokius vaikus reikia pririšti prie arklių uodegų ir išvalkioti po laukus, – atsiliepė svečiai.
Tada jis liepė tą žentą, kartu ir jo pačią, savo seserį, pririšt prie arklių uodegų ir išvalkioti po visus laukus, o pats apsiženijo su tąj pana ir gyveno ilgus metus. Ant veseilijos ir aš buvau, alų ir midų gėriau, burnoj neturėjau, pinigus kačerga žarsčiau, akimis nemačiau, vyžų lobį važiojau.

PATEIKĖJAS: Antanas Matulis

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Gudupiai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gudupiai, Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 156, Nr. 34
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal